Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse...
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį...
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai...
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka...
Širdis gi nemeluoja.
Penza, 1941.IX.12.
Partizanai miškuos
Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę.
Kur tos gatvės nuves?
Kas priglaus čionai mus?
Kada baigsime tremtinio kelią?
Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos,
Priešų kraujas į gruodą sušalęs.
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos.
Partizanas ir tavo tėvelis.
Penza, 1941.IX.27.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pirmuosiuose eilėraščiuose „Ar žiburėlis lauks“ ir „Tėvynei“ atsiskleidžia tėvynės ilgesys?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Svetimoje šalyje kalbančioji atmeta visą aplinkos peizažą ir pasilieka tik beržą ir lino žiedą, nes jie primena paliktus namus ir artimą žmogų. Ji abejoja, ar namuose ją dar lauks žiburėlis, ar ten „nieks nebegyvena“. Eilėraštyje „Tėvynei“ ji žada eiti pėsčia šimtus mylių ir pareiti keliais, kol pamatys tėvynę gyvą. Ilgesį lydi teisinimasis: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!“
Rašiniui: TėvynėIlgesys
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.