Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.