Karo laukas atsimainęs
Lauks taikių dienų.
Būk tu paskutinis ainis
Riterių Sūnų!
Maskva, 1943.X.25.
Tavęs aš laukiau
Debesys sunkus saulę užėjo,
Dienelė apsiniaukus.
Skrenda laiškelis nuo brolužėlio
Iš juodo karo lauko.
Tame laiškely apie brolužį
Tiek daugel prirašyta:
Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę,
Kaip šaltas rūkas kritę.
Gimtąją žemę kaip jis mylėjo,
Gal tu, sesei, suprasi?
Amžiną dainą švilpauja vėjai
Apie kareivio drąsą.
Balti laiškeliai – du balandėliai
Iš ilgo ilgo kelio...
Yra vardelis ir pavardėlė,
Nėra mano brolelio.
Tavęs aš laukiau, savo bernelio,
Šį rudenėlį vėlų...
Kam paguldei tu jauną galvelę
Ant kieto akmenėlio?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip eilėraštyje „Prie Stalingrado“ kalbančioji žiūri į priešo karį?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ji kalba su juo tiesiogiai, kaip su žmogumi. Ji primena, kad kažkur teka žalias Reinas ir stovi pilys, o jis čia tik „paklydęs ainis“. Stepė jam svetima: žemė jo nepriims, jis neras ramios vietos, lietūs plaus jo kaulus. Tačiau pabaigoje sakoma, kad karo laukas sulauks taikių dienų, ir linkima, kad šis karys būtų paskutinis „Riterių Sūnų“ ainis. Svarbiausia jai, kad tokie karai nebesikartotų.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.