Pavasarių daug, Lietuva,

Regėjai baltų, žydinčių.

O šiandie pražilus galva

Tau svyra nuo švino minčių.

5Ramina giedriais rytmečiais

Lakštutė. Bet tu nerami, –

Kad vieškeliais tavo plačiais

Linguoja būriai svetimi.

Ištrems tavo brangius vaikus,

10Ištuštins miestus ir sodžius.

Tik vėjai laisvi po laukus

Tau šermenis švilpaus graudžius.

Išskristi bitelė bijos

Į saulę, į žiedą obels, –

15Gal tyko nelaisvė ir jos?

Kas priespaudą šitą pakels?

Kalba mylimoji klajos –

Lyg ta tremtinė be namų, –

Klegės svetima vietoj jos

20Įnirtusio šuns lojimu.

Te akmeniu duona pavirs

Ir dienos – bežvaigždėm naktim,

Juoduoju maru teišmirs,

Kas nori mums laisvę atimt.

251943.