Dengia sniegas gatves,
Dengia sniegas namus,
Dengia sniegas našlaičio galvelę.
Kur tos gatvės nuves?
Kas priglaus čionai mus?
Kada baigsime tremtinio kelią?
Aš milinę velkuos:
Gruodas karo laukuos,
Priešų kraujas į gruodą sušalęs.
Mūs broliukai miškuos,
Partizanai miškuos.
Partizanas ir tavo tėvelis.
Penza, 1941.IX.27.
Rugsėjo žvaigždės
Pro šėmą sunkų debesį
Padangių akys žiūri:
Rugsėjo žvaigždės stebisi,
Kur mudu atsidūrėm.
Palikom tėviškę, namus,
Tėtuką savo brangų...
Nūnai ištįso akys mūs,
Žiūrėdamos į dangų.
Kur tėviškė, kur Lietuva?
Ten žvaigždės – ir tos pačios.
Ir žemė ten šilta – sava...
O, kad ją dar pamačius!
Penza, 1941.IX.
„Parneški, juodas varne, žinią į mano gimtinius namus...“
Jei aš nesugrįžčiau,
jei likčiau gulėti
toj žemėj derlingoj,
šaltoj, svetimoj...
Kodėl aš ne rykštė,
linguojanti vėtroj,
ar Nemuno žvirgždas
gelmių sutemoj?
Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio, –
tegu mano veidą
bedildo kančia.
Nameliai namučiai,
aš jums nusilenkčiau
kaip elgeta aidams
pro šalį vagčia.
Jei niekad negrįžtau...
Ir mano kapelio
suminto bedalio
draugai čia nerastų, –
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.