Upė šaltuonėlė –
Mano Širvinta
Rudenio lapelių
Mirga priberta...
Kabo liepos medy
Mėnuo pilnatis,
Tylųjį namelį
Saugo per naktis...
Mano ten vaikystė
Kaip gėlė trapi
Dūdeles žilvyčio
Suko paupy...
Žvaigždės ten byrėjo
Vasaros naktim,
Ten vanduo žiūrėjo
Tamsžalėm akim...
Kur gi ta upelė –
Mano Širvinta?
Kur baltų takelių
Žemė suminta?
1943.
Grįžkit!
Tais nudegintais takeliais…
Kai žolė žaliuos,
Grįžkit, mano dienos žalios,
Grįžkit atgalios!
Grįžta lapkritys ir gruodis…
O gegužis ne?
Nors išvargęs, nors pajuodęs,
Pilka miline…
Apkabins rankas man vėl jis:
(Metai jau treji!)
– Kokios šaltos letenėlės!
– Bet širdis kaitri.
Ir neklaus – ko mano plaukus
Nubėrė šarma.
Lyg ne šimtą metų laukus,
Būsiu – kaip pirma.
Ir gegužis, ir birželis
Kaip pirma žaliuos…
Mano dienos, mano žalios
Grįžta atgalios!
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką eilėraštyje „Širvinta“ kalbančiosios vaikystė veikė paupy?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.