6 psl.
Jei aš nesugrįžčiau,
jei likčiau gulėti
toj žemėj derlingoj,
šaltoj, svetimoj...
Kodėl aš ne rykštė,
linguojanti vėtroj,
ar Nemuno žvirgždas
gelmių sutemoj?
Kuo nori, ten būčiau:
pakopa prie slenksčio, –
tegu mano veidą
bedildo kančia.
Nameliai namučiai,
aš jums nusilenkčiau
kaip elgeta aidams
pro šalį vagčia.
Jei niekad negrįžtau...
Ir mano kapelio
suminto bedalio
draugai čia nerastų, –
7 psl.
per gūdųjį mišką,
per svetimą šalį
tu skriski, dainele,
į mylimą kraštą!
Penza, 1941.X.19.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.