Dėl kraujo lašo tik motutė,
Kai susižeisdavom maži,
Mus glamonėjo, guodė, pūtė:
„Neverk, vaikeli, greit užgis.“
Dabar per smilkinį jis teka...
Iš pat širdies versmės gilios...
Ant šalto akmenio, ant tako
Dulkėto, ant žolės žalios...
Ir gulim pakelėm sumigę,
Kovų degėsiais apnešti.
Keliaudami per stepę lygią
Mus glosto spinduliai karšti.
Ką pasakytų motinėlė?
Gerai, kad jos čionai nėra.
Sunku juk būtų, kai žodelių
Pritrūktų jos širdis gera.
Maskva, 1944.V.6.
Aš sakalėlis
– Girdi? – už lango šlama
Pavasario klevai…
Aš – sakalėlis, mama,
Galiu skrajot laisvai.
Nuskrisiu į Palemoną
Tėtuko aplankyt,
Ir pas tetulę Oną…
Manęs tu nelaikyk!
Močiutė buvo gera man,
Močiutės pasigendu.
Aš – sakalėlis, mama,
Skrendu pro langą, skrendu!
– O motinėlę, vaike,
Ar čia palikt manai?
Ar jos tau nebereikia?
Oi, liūdna man vienai!
– Ne, taip negali būti! –
Kur aš, tenai ir tu!
Kregžde pavirsk, mamute,
Ir skrisime kartu!
Maskva. 1944.V.24.
Močiutė
Ji kas rytmetį kėlė iš miego,
Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt.
Kaip ratelis ji sukosi, bėgo
Tekina iki kapo duobės.
Mes jai glostome veidus raukšlėtus,
Prašom: – Pasaką ilgą pasek!
Seka, seka močiutė iš lėto,
Seka pasakas ilgas, baisias.
Matom milžinus, kirviais ginkluotus,
Kertant priešus – lyg malkas sausas.
Matom – ragana skrenda ant šluotos,
Kaip kometa – į velnio dausas.
– Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,
– Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė –
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.
– Po rugius lando šunes pasiutę: –
– Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!
– Tu nebraidžiok po rasą basutė!
– Kas iškapstė man pasėlio lyses?
– Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, –
– Įsitrauks jus žalioji varlė! –
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros
Ant pilvų atsigulę gulėt.
Kartą rytmetį, vos tik nubudus,
Prie lovelės stovėjo mama, –
Glamonėjo ir glostė abudu,
Kažko veidą šalin sukdama.
Kas tau, mama, ar uodas įgylė?
Ko trini skarele sau akis?
Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?
Kur močiutė? Ko tyli? – Sakyk!
Oi, nutvers dabar raganos ražas!
Oi, baisu – devyngalvis praris!
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris.
1944.V.
Vilnele!
Vilnele, bėk į Viliją,
O Vilija – į Nemuną...
Sakyk: tėvynę mylime
Labiau mes už gyvenimą.
Kovas kovoję – kruvini
Sugrįžtame, sugrįžtame...
Žaizdas nuplausim vandeny,
Žaliais šilkais aprišime.
Kiekviens akmuo prakalbintas,
Koki mes vyrai, pasakys, –
Kaip priešų šalmus skaldėme,
Mirtis kaip merkė jų akis.
Sesuo žydrioji, Vilija,
Skubėk, skubėk į Nemuną!
Sakyk, kad laisvę mylime
Labiau mes už gyvenimą.
1944.VII.10.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip vaikai eilėraštyje „Močiutė“ sužino, kad močiutės nebėra?
Rašiniui: KilmėMeilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.