Ji kas rytmetį kėlė iš miego,

Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt.

Kaip ratelis ji sukosi, bėgo

Tekina iki kapo duobės.

5Mes jai glostome veidus raukšlėtus,

Prašom: – Pasaką ilgą pasek!

Seka, seka močiutė iš lėto,

Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,

10Kertant priešus – lyg malkas sausas.

Matom – ragana skrenda ant šluotos,

Kaip kometa – į velnio dausas.

– Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,

– Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!

15Nuolaidžiai aimanuoja močiutė –

Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.

– Po rugius lando šunes pasiutę: –

– Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!

– Tu nebraidžiok po rasą basutė!

20– Kas iškapstė man pasėlio lyses?

– Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, –

– Įsitrauks jus žalioji varlė! –

Mat, be galo mes mėgom prie kūdros

Ant pilvų atsigulę gulėt.

25Kartą rytmetį, vos tik nubudus,

Prie lovelės stovėjo mama, –

Glamonėjo ir glostė abudu,

Kažko veidą šalin sukdama.

Kas tau, mama, ar uodas įgylė?

30Ko trini skarele sau akis?

Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?

Kur močiutė? Ko tyli? – Sakyk!

Oi, nutvers dabar raganos ražas!

Oi, baisu – devyngalvis praris!

35Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus

Į klabenamas vėjo duris.

1944.V.

Vilnele!

Vilnele, bėk į Viliją,

O Vilija – į Nemuną...

Sakyk: tėvynę mylime

Labiau mes už gyvenimą.

5Kovas kovoję – kruvini

Sugrįžtame, sugrįžtame...

Žaizdas nuplausim vandeny,

Žaliais šilkais aprišime.

Kiekviens akmuo prakalbintas,

10Koki mes vyrai, pasakys, –

Kaip priešų šalmus skaldėme,

Mirtis kaip merkė jų akis.

Sesuo žydrioji, Vilija,

Skubėk, skubėk į Nemuną!

15Sakyk, kad laisvę mylime

Labiau mes už gyvenimą.

1944.VII.10.