Aplinkui žemę eina
Pasvirą įkypai
Medinių kryžių eilės, –
Kapai, kapai, kapai...
Mirtis tenai viešėjo
Su juodvarnių būriais...
Dainuodami išėjo
Ir niekad nepareis.
Jų veltui lauks namolio
Su ugnele šviesia...
Ilsėkis, mielas broli,
Kareivių kapuose!
1944.
Lietuvai
Iš negandingų vakarų
Audrų perkūnijų prikrauti
Lingavo debesų laivai.
Tada graži, graži buvai,
Akim tyliųjų ežerų...
Lyg eidama linelių rauti.
Dangus įkaito nuo žarų,
Gaisravietės žėravo baisios.
Ties vieškeliu, ties vėjuotu
Nustebusi stovėjai tu
Akim tyliųjų ežerų,
Upelių kaspinais žydraisiais.
Negaila juodbėrių bėrų,
Jaunų dienų jaunam negaila.
Man gaila tik tavęs vienos
Įsigalvojusios, liūdnos –
Akim tyliųjų ežerų...
Tavęs man begaliniai gaila
Ir tavo ašarų tyrų...
Jom dulkių vieškelio nelaistyk. –
Neverk daugiau ir neliūdėk,
Kovon mane tu palydėk
Akim tyliųjų ežerų...
Tau dovanų parnešiu laisvę.
1944.
Mes eiliniai
Po padange nuo durnų baisia
Gęsta akys... Kaip žvaigždės gūdžiai.
Lyg stiklai – šaltose akyse
Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai.
„Guldėm galvas po tankais sunkiais,
Žemę patręšėm gyvu krauju...
Jie ateis, mus negyvus pakeis.
Mes nebūsim nė vienas tarp jų.
Jie ateina gyvent ir mylėt...
O ir saulė gyviem tešviesi.
Ir ant kapo dygi dilgėlė
Laimingesnė – kaip mes čia visi.
Vėl ramu. Ir ugnelė jauki
Įsikūrė apleistuos namuos.
Šaižūs žvirgždai mums graužia akis,
Bąla kaulai šaltuos pūdymuos.
Mes klampojam per liūnus, raistus,
Vos bepavelkam kojas menkas...
Lydi lydi mus mėnuo skaistus, –
Mėnesienoje šildom rankas.
Pūsta milas ant mūs nugaros.
Mes kalenam plikais dantimis.
Nėr pastogės, žeminės geros...
Kas dalintųsi ja su mumis?
Mes eiliniai – nežymūs kare.
Mes be rankų, be kojų, akių...
Jūs gal bijot išeit vakare
Susitikti šešėlių klaikių?
Taip, eilinis kare nežymus.
Mūs vardų dainose neminės.
Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus
Nepakaktų naujos giminės.
Mūs eilinių dalis paprasta:
Ne po vieną – mes kritom pulkais.
Aukštus tiltus per upių brastas
Mes nugrindome kūnais pilkais.
Jie nelaidoti guli tyliai.
O dejuoja naktis vien klaiki.
Artimieji... jau renkas krankliai,
Rengias lesti negyvas akis
1944.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas kalba eilėraščiuose „Mes eiliniai“ ir „Virkdo vėjas“ ir ką jie sako gyviesiems?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.
Rašiniui: IstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.