Abiejuose kalba žuvę kariai. Eilėraštyje „Mes eiliniai“ jie sako: „Jie ateis, mus negyvus pakeis. / Mes nebūsim nė vienas tarp jų.“ Eilinis kare „nežymus“, jo vardo dainose neminės, bet tokių daug, jie krito „pulkais“ ir kūnais nugrindė tiltus. Eilėraštyje „Virkdo vėjas“ jie guli „Ištaškyti (...) nepakasti“, kol naujakurio namuose dega jauki ugnis. Abiejuose eilėraščiuose gyvieji vėl kuria namus, o žuvusieji lieka nepalaidoti laukuose.

Pirmame posme vilkė, nesiilsėjusi, nevalgiusi ir negėrusi, bėga laukais klupdama, o miško glūduma ją šaukia ir užliūliuos „Amžinuoju miegu“. Miškas priima savo žvėrį. Kalbančioji trokšta, kad tėvynė taip pat priimtų ją, pavargusią ir persekiojamą, bet nėra tuo tikra. Todėl eilėraštis baigiasi žodžiais „Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.“ Čia susipina ilgesys, nuovargis ir baimė būti nepriimtai.