Vincas Mykolaitis-Putinas · 1893–1967
Iš auksinių rėmų
58-64 psl. iš 96·apie 25 min.·2 klausimai
58 psl.
- Liūdnai šypso senas grafas
- Iš auksinių rėmų. –
- Tirpsta prieblandos rūkuose
- Sumušti vitražai.
- Rūmo salė, kaip šventovė,
- Tuščiais toliais paslaptinga
- Dengias sutemų šešėliais,
- Naktį prieglobstin vilioja.
- Tirpsta prieblandos ūkuose
- Sumušti vitražai,
- Tik voratinklių siūleliais
- Suraizgyti sumazgyti.
- Tirpsta sutemų šešėly
- Skliautų bareljefai
- Ir vingiuotieji karnizai,
- Nutrupėję, apdulkėję.
- Skęsta sienoj du peizažai
- Į drėgmės nuodingą ūką –
- Ir italo skambų vardą
- Kandys graužia rūpestingai.
59 psl.
- Gūdžiai tiesia juodą sparną
- Kurčias aklas numirimas –
- Liūdnai šypso senas grafas
- Iš auksinių rėmų.
- Jau naktis. Nė vieno balso –
- Ir nė vieno daikto.
- Tik kažkur toli boluoja
- Skylės sumuštų vitražų,
- Tik kažkur pro tamsą gremžias
- Alkana peliūkštė,
- Tik kažkur atsargiai, bailiai
- Grikši nuobodi kandis.
- Ne, ne viskas rūme miega:
- Kažkur, kažkur iš glūdybių
- Veizi budi gilios akys,
- Kažkur aidi kurtūs žingsniai,
- Kažkur šnabžda tylios šnekos,
- Kažkas verkia, kažkas juokias, –
- Bet vidurnakčio slaptybių
- Kas gi prasmę besupras?
60 psl.
- Liūdnai šypso senas grafas
- Iš auksinių rėmų.
- Iš toli atskridęs aidas
- Pro sudužusį vitražą,
- Per apgriuvusius karnizus
- Dvylika varpų kartojas.
- Ir kai smūgis paskutinis
- Drobės dulkes sukilnojo,
- Kelia galvą senas grafas –
- Ir be balso, kaip šešėlis,
- Žengia ruimu mėnesienos
- Iš auksinių rėmų.
- Nebeaidi jojo žingsniai,
- Nebedunda senos grindys,
- Nebegirgžda sunkios durys –
- Tik nutilo zvimbęs uodas,
- Tik nudūmė kur peliūkštė,
- Tik kandis paliovė graužus.
- Eina laukan senas grafas,
- Leidžias laiptais suardytais
61 psl.
- Ir prie marmuro kolonos
- Tylia statula sustingsta.
- Dunkso rūmas mėnesienoj,
- Kaip didžiulis baltas karstas,
- Kur užkeiktą amžių turtą
- Dengia dulkės ir pelėsiai.
- Aptrupėję baltos sienos
- Ir apgriuvę aukštos bonės,
- Gedulingai lenkia galvas
- Įsiknisdamos į žemę.
- Nei žolynų, nei gėlynų,
- Tiktai pilkas, pilkas purvas,
- Tik nudžiūvusioji palmė
- Po stiklais oranžerėjos.
- O tenai, kur baltos gulbės
- Plaukinėjo iškilmingai,
- Tik iš dumblo žali maurai
- Siaubia srovę veidrodinę,
- Svyri medžiai samanoti
- Seną tiltą apkabinę,
62 psl.
- Skverbias krūmai ir vijokliai
- Į apaugusias alėjas.
- Dar toliau, ant plyno lauko,
- Ant kalnelių mėnesienoj,
- Plikos skurdžios bakūžėlės
- Vienos gunkso gedulingai.
- Gunkso plikos bakūžėlės
- Ant kalnelių mėnesienoj –
- Ir į balzganą mėnulį
- Loja alkanas šunelis.
- Atsiduso senas grafas –
- Sušlamėjo liepų lapai –
- Ir nuleidęs žilą galvą,
- Nulingavo į alėjas.
- Ir kaip pasmerktas klajoklis
- Ilgai bastėsi tarp medžių,
- Tai sustodams, tai sugrįždams,
- Tai sukniubdamas į žemę.
- Štai jau pirmos ryto spalvos
- Ima brėkšti ant bakūžių,
63 psl.
- O senajam dvaro parke
- Dar nakties vaidinas monai.
- Bet iš tolo nesuprasi,
- Kas ten kniūbo prie upelio:
- Ar tai šmėkla, ar šešėlis, –
- Ar tai karklas žaliakasis
- Globia baltas lelijas.
- O didžiulėj rūmo salėj
- Vien peliūkštė bėginėja.
- Vien kandis pakampėj grikši,
- Tiesia voras tinklo siūlą
- Ant sudužusių vitražų, –
- Liūdnai šypso senas grafas
- Iš auksinių rėmų.
- Jau nutilo, jau paskendo,
- Jau ištirpo su šešėliais
- Ir kūrybos seni žygiai
- Ir mirties nauji prajovai –
- Ir lėmimai ir smerkimai
- Gaivalinei amžiaus kovai.
64 psl.
- Vien galia, plati kaip jūra,
- Ir pirmykštis laisvės sapnas
- Kuria pilį šimtabokštę –
- Myli, veikia ir gyvena,
- Ir ūgdina ir dalina
- Didį šventą Dievo meną.
- Naujo rytmečio kūrėjų
- Žėri tolyje žibintai
- Ir paniekintų griuvėsių
- Supeliję rausta plytos.
- Aukštos sienos – amžių dienos
- Naujo žygio atstatytos.
1925.
Klausimai: Iš auksinių rėmų
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Rodyti atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.