Vincas Mykolaitis-Putinas · 1893–1967
Prologas į Gedimino sapną
48-57 psl. iš 96·apie 35 min.·2 klausimai
48 psl.
(Tautos Teatro atidengimui parašytas)
Tautos sapnų kūrėja:
- Tamsi naktis – manoji karalystė –
- ir aš viena pasauly viešpatauju.
- Ištiesiu ranką – ir nulinks, kaip varpos,
- valdovų ir vergų neramios galvos,
- nutils dienų sukurtos kraujo aistros –
- ir tiktai mano pranašingą balsą
- girdės savųjų sielų glūdnumoj.
- Nešu sapnus
- iš vakaro aidijų apmestus
- ir rytmečio ilgėjimais ataustus.
- Tegu naktis
- raminas vieną saulę užgesinus:
- Many –
- be skaičiaus dega žiburių daugybė.
- Išdrįsk, žmogau,
- bent vienai valandai akis užmerkti –
- ir tu naujus pasaulius
- džiūgaudams išvysi.
- Einu, einu –
- be žiburio, be vado – vienų viena.
49 psl.
- Tik siela jaučia,
- kad jau arti manasai karžygis,
- manasai Kunigaikštis.
- Jisai, kaip aš,
- gimtosios žemės lūkesius pagavo,
- tačiau žaismuos pailso –
- ir užmigo –
- giliai užmigo.
- Tai ką gi tau, o mano Kunigaikšti,
- padovanoti šią slaptingą naktį?
- Miegi tu, kaip didvyris,
- žalioj giružėj –
- ant upės kranto –
- prie aukštojo kalnelio.
- Tu vien tik savo gimtą žemę,
- kaip meilužę, apkabinęs,
- jos kvapu savo krūtinę gaivini.
- Tau po šonu – kietas skydas,
- priegalvėlė – plieno šalmas,
- prie šalies švytrus kardužis.
50 psl.
- Ė, miegoki,
- ė ilsėki, mano Kunigaikšti,
- gerki žemės drėgną kvapą –
- ir apsvaigki!
- Aš tau nešu didingą sapną –
- ne mergužėlės išsvajotą,
- tik savo žemės įsčioj išūgdintą.
- Tegu jis šiąnakt gema
- ir tavo audrią dvasią
- į didį kelia žygį.
- Sapnuoki, mano karžygi!
- Nes tavo sapnas –
- kaip rytmečio trimito gandas,
- aidės garsų garsais per visą dieną.
- O kai tylaus saulėleidžio skliautus
- užkurs aukos liepsnų gaisrai, –
- tai gims iš žemės pasakingas Miestas –
- ir pasikels į dangų auksagalviai bokštai,
- ir žiedrios vėliavos plazdės, kaip lakūs paukščiai,
- ir gaus skambių varpų daugbalsiai chorai.
51 psl.
- Sapnuoki, mano karžygi, sapnuoki!
- Tu pamilai mane –
- slaptingo sapno Deivę.
- Tu man sukursi šimtakuorius rūmus
- ant aukštojo kalnelio,
- prie srauno dūnojėlio.
- Oi tai verpsiu, oi tai ausiu
- ploną, ploną audimėlį
- nuo pat ryto, per dienelę
- ligi pačio vakarėlio.
- O vakare pačiam aukščiausiam kuore
- įkursiu laužą, vėtra įliepsnosiu,
- kad būt šviesi naktužė
- berneliams joti
- iš tolimos šalelės.
- Ė, tu sapne, pranašingas Sapne!
- Kas gyventa, kas sapnuota, nebišskirsi!
- Kas pasaulyje lengviausia,
- kas saldžiausia, kas kiečiausia,
- išmintim neišmatuosi,
52 psl.
- tik nujausi, tik patirsi,
- lyg per sapną, lyg per sapną.
- Man pastatė Kunigaikštis aukštus rūmus.
- O kai pirmą dėjo akmenį kertinį,
- tai ne kruviną dievai išrinko auką,
- tik lelijų baltą pluoštą
- iš skaisčios mergelės rankų, –
- nes mylėjo bernužėlį,
- nes bernelis ją mylėjo.
- Eina amžiai, stovi rūmai šimtabokščiai
- ant baltų lelijų pluošto
- iš mergelės rankų – – –
- – – – – – – – – – – – – – – – – –
- O aš blaškausi po tamsią giružę,
- kaip našlaitėlė be vietos.
- Sapnai išblėso, sapnai išseko –
- užgęso ugnys ant rūmų bokštų,
- ir visas džiaugsmas, ir visa laisvė,
- tai vien tik sapnas, tai vien tik sapnas.
- Neišaustas audimėlis,
53 psl.
- Nenupintas vainikėlis –
- Nebejoja bernužėliai
- Iš tolimos šalelės.
- Ir štai blaškausi po tamsią giružę,
- kaip našlaitėlė be vietos.
- O mano rūmai, ūkuos paskendę,
- tiktai iš tolo sapne vaidenas.
- Pikto raganiaus jie užkerėti
- ir sunkūs vartai uola užgriauti.
- Ten paliko audimėlis
- Ir gelsvų linų verpstelė. –
- Man gi liko vien tik sapnas –
- Pranašingas sapnas.
- O po aukštuoju kalneliu
- miegelį miega mano Kunigaikštis –
- Tai ilgai miega –
- tai ilgai.
- O aš blaškausi po tamsią giružę,
- kaip našlaitėlė be vietos.
- Šalta giružė –
54 psl.
- Šalta.
- Rasoti gluosniai prie upės kranto
- nusvirę vilgo šakas.
- Ir jokis paukštis neplazda –
- ir jokis lapas nekrinta.
- Taip ilgai miega mano Kunigaikštis –
- taip ilgai.
- Oi tai eisiu prie aukštojo kalnelio
- vidur tamsios naktužės –
- parpulsiu ant pilkos žemelės
- ir sakysiu:
- – Kelkis...
- Kelkis...
- Kelkis, mano Kunigaikšti. .. –
- Ir duosiu jam sapną
- tą vieną, kuriuo aš pati gyvenu,
- tą vieną, kur kenčianti žemė sapnuoja,
- tą vieną, kurio išsiilgo širdžių milionai.
- Ir sakysiu:
- – Kelkis!
55 psl.
- Kelkis!
- Kelkis, mano Kunigaikšti! –
- Štai laukia tavęs išsiilgusi žemė –
- Štai vėliavos dygsta iš dirvos velėnų –
- Štai keliasi barškanti kaulai tavųjų didvyrių–
- ir tavo pilis šimtabokštė,
- kaip staugiantis vilkas,
- pravėrė nasrus geležinius
- ir alkaną laisvės suokimą dejuoja.
- – Kelkis!
- Kelkis!
- Kelkis, mano Kunigaikšti!
- – – – – – – – – – – – – – – – –
- Ir štai sudrebėjo aukštasai kalnelis –
- ir kelias, kelias mano sapnas –
- mano Kunigaikštis.
- Ir iškilo žiedrios vėliavos,
- ir prikėlė žemę gimtąją
- laisvės pranašingu ilgesiu,
- ir naujos buities gyvenimu,
56 psl.
- ir žadėjimais ir džiugesiais.
- Bet ištolo vis vaidinasi,
- dar kaip sapnas nepasiekiamas
- amžių įdiegtas regėjimas:
- Glūdi miestas ūkanų pakalnėj,
- lakūs bokštai stiepias į padanges
- ir sena pilis ant aukšto kalno
- liūdi rymo amžių rymastėlį –
- laukia manęs sugrįžtančios
- baigti plonas audimėlis,
- degti kuore skaidrios ugnys,
- kad būt šviesi naktužė
- berneliams joti
- iš tolimos šalelės.
- Ir štai einu per kalnus ir per slėnius
- laukais žaliaisiais ir tamsiom giružėm –
- ir vėl kuriu sapnus
- iš praeities aidijų apmestus
- ir ateities ilgėjimais ataustus.
- Tegu jie kelia pranašingu ženklu
57 psl.
- naujuosius karžygius į naują žygį –
- į didžią puotą –
- į mano kunigaikščio aukštus rūmus.
1923.
Klausimai: Prologas į Gedimino sapną
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Rodyti atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.