Vincas Mykolaitis-Putinas · 1893–1967
Vergas
82-89 psl. iš 96·apie 25 min.·4 paaiškinimai·4 klausimai
82 psl.
I
- Puikūs mano Viešpačio namai:
- Šimtabokščiai, krikšpoliniai, šviesūs rūmai.
- Pažiūrėsi – temsta akys nuo žydrumo,
- Palytėsi – skamba tūkstančiai aidų.
- Gyvenu aš savo Viešpačio namuose
- Nepažįstamas, užklydęs pakeleivis.
- Kur einu – visur atverti vartų vartai,
- Bet išeit į plačią laisvę negaliu.
- Negaliu apimt dangaus šviesių žvaigždynų,
- Nei pasiekti tolumoj baltų viršūnių,
- Nei srauniai, prie žemės puolęs, kaip upelis,
- Išsilieti į putojančias marias.
- Tiktai vakaro sulaukęs, kaip šešėlis,
- Aš einu prie savo bokšto siauro lango
- Ir, kai kalnai saulės spindulius užtvenkia,
- Aš išblyškusįjį veidą pradengiu.
- Ir sakau: štai vėl praėjo jau diena –
- O tik lašas į bedugnę nuriedėjo.
- Mano mintys, kaip žėruojančios žarijos,
- O aplinkui tik glūdnybė ir drėgmė.
83 psl.
- Ir skaitau aš savo rūstų pasmerkimą:
- Čia pasaulio baigias ribos, baigias erdvės.
- Nepramušti lakiai minčiai kieto skliauto –
- Būsi vergas ir vergausi amžinai.
II
- Nusvirau aš į vargingą savo guolį,
- Kaip žmogus, kuriam vistiek gyvent, ar mirti,
- Kaip žmogus, kurio paniekinta gyvybėj
- Tartum liūtas tūno alkio lūkesy.
- Ir išvydau prieš save aš moteriškę,
- O jinai slaptingą žadinį man sakė:
- – Aš tave paimsiu, menkas žemės verge,
- Ir paveldėsi tu mano karalystę.
- Bet dabar tu nebregėsi Dievo žemės,
- Nė vidurnakčio varpų nebegirdėsi,
- Nepaliesi savo pirštais jokio žiedo,
- Ir nė vieno skambaus žodžio nebetarsi. –
- Ir tapau aš panašus į jūros gyvį,
- Kurs gelmėj į kietą lukštą įsitraukęs,
- Ir geismais į savo širdį įsiėmęs,
- Pats maitinasi jos gyvasties penu.
84 psl.
- Ir nežino, kad viršuj ten ūžia bangos,
- Siaučia audros ir verpetai sūkuriuoja,
- O bekraštis vandenynas ir pasaulis –
- Jam tik sapno nereikšminga nebūtis.
- Bet iš kur gi tie nauji skaidringi aukščiai,
- Kur mane, kaip tyrą mintį laisvėn neša?
- Plaukia, skamba daugiaspalviai žibintuvai,
- O visų viena versmė – mana širdis.
- Ne, ne gyvis aš į lukštą įsitraukęs,
- Tik naujos buities ir gyvasties kūrėjas,
- Kur erdvu, platu, ir laisva, ir džiaugsminga,
- Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
- Ir pragydo didis balsas į mane:
- Būki sveikas mūsų amžinas valdove!
- Tu tasai, kurio palaimintą gimimą
- Patekėjusios septynios puošė žvaigždės.
III
- Kam gi mano neprašytas atbudimas
- Anksti rytą vėl pagimdė mane saulei
- Ir iš naujo spinduliais erdves aptvarstė,
- O širdy paliko alkanus geismus.
85 psl.
- Argi tam, kad aš per dieną būčiau sargas
- Pats prie savo laimės angos pastatytas.
- Arba tam, kad palšvo vakaro sulaukęs,
- Keikčiau tuščią savo buitį ir sapnus!
- Nes pažvelgęs pro mažutį bokšto langą,
- Pamačiau, kad aš tas pats tik menkas vergas,
- Kurs kaip vakar, taip ir šiandie neberanda
- Savo kelio į pasaulio platybes.
- Ir suspaudė mano galvą tokia gėla,
- Kad tariau pabirs po kojų šaltos plytos,
- Ir išsirakins aukštųjų skliautų siūlės,
- Ir ugnim išsprogs įkaitę smilkiniai.
- Ne, tariau, tegu jau būčiau nepažinęs
- Tų pasviečių ir tų žvaigždžių septinspalvių,
- Kur akis man, kaip meilužės, išbučiavo
- Ir paliko ryto saulės patyčioms.
IV
- Mano viešpats ir valdovas rengia, puotą.
- Skamba, džiūgauja sujudęs visas dvaras,.
- O vergai aukštiems svečiams lig žemės lenkiąs
- Ir sodina į garbingas jų vietas.
86 psl.
- Tad pasišaukė mane ir tarė viešpats:
- Šiandien būsi iš vergų tu man pirmasis.
- Eik ir vilkis kuogražiausią savo rūbą,
- Šitai imk ir pilstyk vyną į taures. –
- Ir pilu visiems saldaus ir seno vyno
- Ir jaučiu, kad į kiekvieną tuščią taurę
- Aš pilu ir savo širdgėlos po lašą,
- Aš pilu jiems ir pagiežos ir tulžies.
- Nes ar mano didis sapnas nepribrendo?
- Ar ne metas man atrast slaptingą viešnią,
- Kur parodė mano tolimąją laimę
- Ir septynias mane gimdžiusias žvaigždes.
- Tuomet priėjau prie tos garbingos vietos,
- Kur sėdėjo Viešpačio dukrų jauniausia
- Ir skambiu juoku gaivino visą puotą –
- Ir mane į save šaukė jos šypsnys.
- Tad kai pyliau jai saldaus į taurę vyno,
- Gal tai tu, maniau, viešnia regėto sapno,
- Kur grąžinsi mano prarastą tėvynę
- Vienu tyliu savo žadinio žodžiu.
87 psl.
- O jinai pažvelgus į mane pasakė:
- – Šitai mano tėvo ištikimas vergas,
- Kurs nežino, kas yr laisvė, kas yr meilė;
- Jojo laimei trupinių po mūs pakaks. –
- Tuomet, nežinau del ko tie ramūs žodžiai
- Taip staiga sukurstė mano gyslų kraują,
- Kad nebišturėjau svaigulingo geismo
- Ir valdovo vyną žemėn aš sviedžiau.
- Nemačiau aš tuo metu nė vieno veido,
- Tik girdėjau išsigandusiųjų šauksmą,
- Kurs mane pasibaisėdamas lydėjo:
- – Vergas pašėlo!...–
- Nieks nedrįso atsistot į mano kelią,
- Kur iš sielos geismo spinduliu ištriško
- Ir į tolimus pasviečius, kaip vilyčia,
- Smigo žiebdamas gyvenimo ugnis.
- Ir ėjau aš, Viešpačio palikęs rūmus,
- Į naujos buities nežinomą kelionę,
- Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
- Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.
88 psl.
- Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos
- Be nežinomų kitos buities platybių,
- Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
- Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
- Bet dabar jau mano dienos, lyg žemčiūgai,
- Skaidrios rieda į bekraštę amžinybę,
- Kur septynios dega žvaigždės daugiaspalvės,
- Kur gyvena mano ilgesio viešnia.
- – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
- Ir eina vergas kalnais, eina kloniais –
- Bet jau ne vergas, tik nykus klajūnas.
- Didžių nebodamas, mažų neliesdamas, –
- Visus šypsniu pasveikina ramiuoju,
- O džiaugsmas spindi jojo akyse.
- Užeis ant kalno, –
- Rankas į viršų kelia, lyg norėtų
- Palaimint visą aukštą Dievo dangų.
- Nužengs pakalnėn, –
- Bučiuoja apkabinęs pilką žemę –
- Ir laime dega jo veidai.
89 psl.
- Visi jau laisvąjį klajūną mato:
- Vieni ramia užuojauta sutinka,
- Kiti jį paniekos šypsniu palydi,
- Bet kokią minti slepia jojo siela,
- Nežino niekas. – –
1924.X.18.
Klausimai: Vergas
1. Kaip rinkinio pavadinimą „Tarp dviejų aušrų“ padeda suprasti pirmasis jo tekstas ir kaip į jį atsako paskutinis eilėraštis „Pabaiga“?
Rodyti atsakymą
Pirmajame tekste žmogus rytuose nuspėja artėjančią šviesą, bet jame atgyja vakarų atošvaistos, daiktai jo regėjime dvilypuojasi, ir tekstas baigiasi žodžiais „tau be galo liūdna“. Jis atsidūręs tarp to, kas baigiasi, ir to, kas dar neprasidėjo, ir nė vienai šviesai iki galo nepriklauso. Eilėraštyje „Pabaiga“ lyrinis subjektas baigia dainuoti praėjusio meto žemės sapnus, jo dvasia kaip paukštis pajunta ateinančio ryto pranešėjus, o merdinčio vakaro žaizda paliovė skaudėjus. Taip rinkinys eina nuo nerimo ir liūdesio prie ramybės ir naujos aušros.
2. Ką poemoje „Vergas“ reiškia vergo sprendimas palikti rūmus?
Rodyti atsakymą
Vergas gyvena puikiuose viešpaties rūmuose, visi vartai atviri, bet išeiti į laisvę jis negali. Sapne paslaptinga moteris jam žada karalystę, tačiau per puotą jauniausioji viešpaties duktė ramiai pasako, kad tai jos tėvo ištikimas vergas, kuriam užteks trupinių. Tada jis sviedžia vyną žemėn, palieka rūmus ir širdyje kartoja: „Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.“ Vartai buvo atviri visą laiką, todėl laisvė prasideda jo paties ryžtu.
Rašiniui: LaisvėŽmogaus vertė
3. Kuo skiriasi lyrinio subjekto santykis su tuo, kas aukščiau žmogaus, eilėraštyje „Rūpintojėlis“ ir cikle „Pesimizmo himnai“?
Rašiniui: Tikėjimas
4. Ką poemoje „Vergas“ rodo, kad rūmų vartai atviri, o vergas vis tiek negali išeiti?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.