Ak, tie raudoni batukai... Aš patenkintas savo uosle. Aš trinu iš džiaugsmo rankas. Kiekvieno doro darbo doras atpildas! Aš jaučiuos detektyvas, aptikęs pagaliau tą recidyvistą.

Einu ieškoti tokio pat kaip jos skaitomas laikraščio. Man, žymiam konferencijos dalyviui, jis reikalingas. Uolumas pateisina priemones!

Laikraščio ieškojimas buvo gana uolus. Ponia, pastebėjusi svetimą žmogų, besitrainiojantį taip įkyriai šalimais, savo laikraštį nubloškė į šalį, pati žvilgterėjo šaltai ir atsidėjusi. Toks brovimasis! Tai būta labai reprezentacinės ir visai gražios moteriškės. Valandėlę aš stovėjau iš nusistebėjimo visai praverta burna ir nieko nesakiau. Toks įsižiopliojimas mano vis dėlto galėjo reikšti: „A-a-a?“

Tai buvo mano žmona.

Ponia prašneko:

– Pagaliau suradau tave... – Ji numetė visai savo laikraštį ant žemės.

– Tu čia! O aš maniau – japonė.

– Japonė? Aš visuomet sakiau, kad žmonėms kongresai į sveikatą neišeina.

– Bet kokiu būdu tu čia?

– Kaip matai.

– Bet tas „kaip matai“ man nieko nesako.

– Tu labai nuvargęs, mano kongresmene.

Ji artinosi prie manęs. Aš irgi labai džiaugiausi, ją sutikęs.

– Apie kokią japonę tu kalbi? Kokia japonė? Argi aš būčiau panaši į japonę?

– Ne, aš maniau – batukai.

Žmona žvalgo savo batukus.

– Tau patinka mano batukai? Stebėtina, kad tu toks galantiškas pasidarei. Kaune tu nė nepastebėtum, nors ir tuziną batukų prisipirkčiau.

– Bet jie – tokie nepaprasti.

– Iš tikrųjų tu manai, nepaprasti? Nieko čia nepaprasto. – Ta naujiena ją džiugino. Bekraipydama ir iškeldama savo skaisčias kojas kiek aukščiau kelių, žvalgė jas. Aš net susikūprinau ir susikompromitavau.

– Žmonės... Atsargiau!

– Kokie čia „žmonės“. Juk tau rodau kojines. Ir pirkinius. Kiekvienas doras vyras turi rūpintis savo žmonos kojomis. Ir pirkiniais.

– Kojos priklauso juk tau!

– Vis dėlto – ne žmonėms.

Žmona ilgai kalbėjo apie privalumą pirkti daiktus užsienyje. Aš nieko neginčijau, galvojau vis dar apie ponią su raudonais batukais. Ausyse buvo tikras chanson sans paroles, bet galėjo būti įvykęs ir koks šmoteliukas tragikomedijos!

– Kaip tu čia atsiradai? – neišėjo vis man iš galvos.

– Visai paprastu būdu, paėmiau taksi ir atvykau.

– Ne! Būtent čia, aš manau, – Lozanoje?

– Irgi paprasčiausiu susisiekimo būdu. Traukiniu antra klase iš Leipcigo. Gailiuosi nepaėmusi lėktuvo.

Ji žaidė. Jis jautė, kad jis turės irgi pereiti į daugiau frivolišką ir atpalaiduotą toną. Kaip pridera turistinei dienai užsienyje. Su moterimis negalima rimtai.

– Bet man atrodė, tu, būdama dar namie, norėjai keliauti kitur.

– Och Alfredai... Be Alfredo man ne gyvenimas.

– Bet kad aš Lozanoje, kaip sužinojai?

– Kartais ir ministerijoje išduoda nepaprastai didelių įvykių paslaptis. Ir painformuoja suinteresuotų valdininkų žmonas, kad jie yra išvažiavę į kongresą. Reikia tik mažo gabumo. Visi žemai lenkiasi tau. Prašo neskubėti. Matyti, įgrisai.

– Ir sustojai būtinai mano viešbutyje? – negalėjau nurimti.

– Čia tai jau sutapimas!

– Ir batukai...

– Žinoma, truputį rizikinga išstatyti batukus priešais savo vyro numerį... Bet džiaukis, kad ne dvi poros.

Vyriausybė mano kongreso darbais liko patenkinta.