Ignas Šeinius · 1889–1959

XII dalis

37-41 psl. iš 184·apie 10 min.·4 paaiškinimai·3 klausimai

37 psl.

Kitą šventadienį anksčiau atsikėliau, negu visuomet. Vos išaušus nuėjau adynų giedoti. Bažnyčia buvo jau atdara. Bet viduj da nieko nesimatė.

Užlipęs ant viškų staiga nustebau. Kazė su savo drauge klaupkose prie vargonų sėdi! Mane pamačiusi išėjo prieš, maloniai pasisveikino. Paskum pakreipė galvutę ir sako, tiesiai akysna žiurėdama.

– O kad mes, Tamsta, lietuviškai adynas užgiedotume? Ką? Pažiurėtume, kaip lietuviškas balsas bažnyčioje skamba?

– Nežinau. Negalima. Visai negalima... Pagaliaus, juk visviena ir lenkiškai, – paaiškinau.

– Ką Tamsta sakai?! – sušuko ji atopakalin atsitraukdama. – Iš Tamstos žodžių aiškiai matyti, kad Tamsta jokio supratimo apie savo tėvynę neturi, Lietuvos nežinai, – užbaigė ji su dideliu pasigailėjimu.

Nieko negalėjau, net ir bijojau, jai ką nors į tat atsakyti. Apie savo tėvynę aš tikrai ligtolei jokio supratimo neturėjau. Kada augau pas gerą Šenfeldą, tai tikėjaus esąs vokiečiukas. Tas gi senis klebonas, pas kurį pyragus minkiau, lenku mane vadino. Dabar štai ji nusistebėjo, kad aš nieko nežinąs apie savo tėvynę, Lietuvą!

Da kartą ėmiau jai aiškinti. Plačiai jau. Bet žodeliais atrinktais, maloniai, kad neužpykdinti. Sakiau, kad nors čia visi žmonės ir lietuviškai šneka, tečiaus nuo amžių Dievą bažnyčioje lenkiškai garbina, lenkiškai Jam maldas siunčia, taigi ir negalima esą jų papročių pertraukti, naujos mados įvesti. Da sakiau, kad Dievas daug kalbų moka, daug jų pažįsta, taigi ir lenkiškai supranta.

Vienok ji į mano aiškinimus karčiai nusijuokė.

38 psl.

– Dovanok, Tamsta, kad aš iš savo pusės negaliu Tamstai Dievo namuose paaiškinti, kodel čia reikia lietuviškai užgiedoti, nors pirma butų buvę visas tukstantis metų lenkiškai ir da kažin kaip kitaip giedota... Tamsta gi buk toks geras, užeik kuomet-nors pas mus, tai aš, laiko turėdama, viską Tamstai, kaip ant delno, išdėsiu... Dabar gi užtraukime: „Garbinkim Viešpatį Dievą”... lietuviškai, – ir jau atsidengė „Šaltinį”.

– Bijok Tamsta Dievo! Ką ponai, ką kunigai pasakys tat užgirdę! – pradėjau aš melsti nusigandęs.

– Buk Tamsta ramus! Aš užu viską atsakysiu, – pamojo ranka. – Na, Jievut, pradėkiva!

Ir jiedvi, susėdę klaupkosna, pradėjo. Nieko neįveikęs ir aš ėmiau tarti vargonais.

Bet bailė kratė:

– Koks bus galas? Ar negausiu aš nuo klebono barti? Ar neišbruks jis manęs iš Skruzdynų? Juk tat sauvalė! Galų-gale nežinia kas!...

Po truputį, po truputį nurimau. Jos balsas sužavėjo. Rodėsi ne mergiotė, bet pats angelas iš dangaus gieda. Ir pačios adynos taip dailiai lietuviškai skamba. Lenkiškai panašiai toli-gražu negalėtų.

Baimės nė pėdų neliko. Užgiedojau ir aš, vargonus smarkiau paleidęs.

Nežinau kodel, bet man pasirodė, kad aš lietuviškai galiu liuosiau giedoti, negu latiniškai ir lenkiškai. Gal tai vien del jos?... Ji pasergėjus, kad aš giedu, atsigrįžo į mane, meiliai nusišypsojo, galvutę linkterėjo. „Ačiu”, rodos pasakė. Ir nudžiugau, gera man pasidarė.

Davatkos inėję bažnyčion, tuojau kėlė galvas į viškas. Sustovinėjo ir klausėsi nustebę. Į altorių eidamos ir tai da po keletą kartų grįžosi atgalion.

Po adynų aš maniau, kad ji ir rožančių giedosianti lietuviškai. Net pasiulęs buvau, bet ji pasakė, kad šiam kartui užteks. Paskum kada.

Po mišių klebonas pasišaukė mane pas save.

39 psl.

– Nu, jau po visam! – galvojau eidamas. – Gali buti da aršiau, negu su anuo kunigu... Ir kas jai davė užsispirti lietuviškai giedoti?! Juk negalimas daiktas, kad ji man blogo geistų? Pražudyti norėtų?... O gal nori, kad mane greičiau išstumtų iš Skruzdynų?! – umai nusiminiau.

Einant klebonijon net stingau visas. Žengdamas per slenkstį kunigo kambarin persižegnojau ir permečiau „Sveika Marija”.

– Kaip tu šiandien adynas giedojai? – paklausė manęs lietuviškai. Pirma girdėjau jį vien lenkiškai šnekant. Tai man dingterėjo galvon.

– L-l-lietuviškai, – atsakiau dantimis kaukšėdamas.

– Tai ko bijai, kad lietuviškai? Aš lietuvis esu. Tur-but ir tu ne kitoks?

– Lietuvis, – padrąsėjau.

– Tai ir gerai. Matai, aš nei trupučio tavęs nepapeiksiu, kad šiandien lietuviškai užgiedojei. Labai gerai. Pirmai maniau, kad tu esi lenkas. Ir bučiau, žinai, neėmęs tavęs vargonininkauti, kad ne rekomendacija to pono. Nenorėjau, pats nesenai čia tekęs, atsakyti. Savojo gi neturėjau... Tai puiku! Galėsi dabar kas šventadienis lietuviškai adynas giedoti... Paskum, už keleto mėnesių ir iš rožančiaus lenkišką kalbą išgįsime. Tik nereikia greitai. Nereikia skubėti. Mano pirmtakunas, vos tik atvažiavęs, iškarto norėjo viską permainyti. Taigi jam ir nepasisekė. Bematant jis iš čionai iškelta. Reikia pamažu. Pirma adynos, paskum rožančius, o antgalo ir kiti giedojimai. Niekas nei nepajus.

Aš net pralinksmėjau.

– Kokia tai mergiotė, kuri padėjo tau giedoti?

– Nepažįstu da gerai. Ji čia-pat miestelyje gyvena, – atsakiau.

Malonu man buvo, kad klebonas pradėjo apie ją klausinėti. Norėjos, kad da vis daugiau klaustų.

– Nu ir balselis! Puikiai, puikiai gieda. Atsiklausyti adynų negalėjau. Ji, matyt, da pirmą kartą?

– Taip, tėveli.

– Nes ankščiau nesigirdėjo.

40 psl.

– Tai ji ir užgiedojo šiandien lietuviškai. Aš buvau mėginęs išaiškinti, kad negalima čionai, bet ji nei neklausė.

– Matyt susipratusi kokia. Drąsuolė. Na tai dabar tik adynas lietuviškai giedokite. Daugiau nič-nieko. Kada bus galima rožančių, pats pasakysi.

– Gerai, tėveli, – sutikau. Tik abejojau, ar sutiks ji.

– Šiandien ateisiu pažiurėti, kaip jųs ten mokinatės. Gal da lietuviškai ką uždainuosime... Reikia Lietuvą pamažėl gaivinti, išlengvo krapštyti ją iš miego, kad staiga nubudus neišsigąstų... Eik sveikas. Sudieu.

Išėjau. Jokiu budu netikėjau, kad panašus bus galas. Džiaugiaus, kad galėsiu dabar kartu su ja lietuviškai giedoti.

Ir klebonas man patiko. Begalo! Jis beveik kiekvieną šventadienį ateidavo pasiklausyti, kaip mes giedame ir galop pats mokino visus dainuoti. Ir kad užtraukdavome choru kokią dainą, tai net visas miestelis nuo jos skambėjo.

Neapsakytai aš jas pamėgau. Da kada mažas buvau, tai kaip užgirsdavau sodžiaus mergiotes dainuojant, net saldu darėsi. Tiko man jų griaudingumas, liudėsys. Tiko švelnus, malonus liuliavimas. Ir aš išlengvo, tyliai joms tariau. Ir tardamas lingavau į šonus, tarytum kas supė mane, ar vežė laivu per didelį, platų ežerą.

Klebonas kelinton jau dienon atanešė man „Aušros” porą num. Skaityti da man sunku buvo lietuviškai, daug labai žodžių nesupratau, daug ko nepermaniau. Jis man aiškino, mokino, rodė. Mėgino su manim šnekėti tai apie tą, tai apie kitą perskaitytą dalyką. Po truputį inpratau. Pradėjo geriau sekties lietuviškai galvoti, žodžius sakiniuosna rišti.

Pasijutau tikrai lietuvis esąs. Bet ne tiek į mane veikė klebonas, kiek Kazytė. Tiesą pasakius, kad ji ne lietuvė butų buvusi, tai klebonas vargiai iš manęs butų lietuvį padaręs. Gal visai jam but nepasisekę.

41 psl.

Adynų giedoti ji ateidavo vien su savo drauge. Kitos giesmininkių visai neateidavo. Toli joms buvo. Retai kokia, anksti išnamų išsprudusi.

Taip sutartinai ir puikiai mes visi trįs giedojome, kad rodėsi net šventieji bažnyčioje klausėsi musų maldos ir jųjų susimąstę-griaudųs veidai, nušvisdavo-pragiedrėdavo. O angelėliai tarytum tardavo mums ant savo dudelių. Pati bažnyčia kaip tai persimainydavo, pasidarydavo tokia švelni, lietuviška. Viskas joje virsdavo kitaip, savu ir artimu. Ko tik nemelstum, vis, rodos, Dievas čia išklausytų. O aš meldžiaus, malda mano meilės prašė...

Klausimai: XII dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Ką Kazė pasiūlo Olesiui, kai pirmą kartą ateina giedoti ant vargonų?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Tėvynė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Rodyti atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti adynas. Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.