Ignas Šeinius · 1889–1959

XI dalis

31-36 psl. iš 184·apie 10 min.·1 klausimas

31 psl.

Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo pažiurėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.

Ir vėl pasakoja, nesiskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka tenai. Kiekvieną smulkmenėlę, jausmu pagražintą, atiduoda. Plonas, banguojąs jo balsas maišosi-pinasi su maluno užimu ir bildesiu. Plaukia grindimis, sienomis, lubomis. Veržias pro keturkampius mažus langelius ir oru pasikėlęs skrenda virš pievų, vilniuojančių rugių ir tamsiųjų girių. Tarytum mėlynę dangaus pasiekti stengias, Ir apsakinėja, rodos, ne jis, bet patsai malunas, daug laimės ragavęs, daug vargo prityręs.

– Skubiai namon parsprudau. Laukiau naujų giesmininkų ateinant, laukiau tik jos vienos. Pietuoti nerupėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš, grąsino. Visviena, tegul sau! – pamojau.

Ėjau nuo lango į langą. Žiurėjau pro juos nekantraudamas. Ant šventoriaus ir apie šventorių vaikščiojo-šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškėjo-juokavo. Regis, kad ir pamokslą butų užmiršę, kunigo žodžius vėju pavarę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Ničniekas.

– Kad nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia nei tikėties nėra ko! – atsitraukiau nuo lango.

Atsibodo. Jau daugiau valandos. Užpykęs atsisėdau ir papietavau. Smarkiai ir greitai valgiau. Kad šaukštui galvos nenukandau, tai stebiuos.

Vis nieko nėra.

Prie fortepijano priėjau. Pasiutusio ką užbarabonijau. Trankiau pirštais kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė-gaudė balsai kitas už kito smarkiau, kitas už kito stipriau. Maniau nuo jų riksmo lubos sugrius, mane užslėgs. Nebojau. Da pikčiau.

Staiga girdžiu šneka priemenėje. Artinas prie durų. Mergiotės! Karštas prakaitas perėmė. Krutinę suspaudė, širdis šokinėja-plaka.

Va jau inėjo. Trįs. Vyriškis ketvirtas. Ko jam? Neatsiliko mat! Paskui seka.

Nėra jos tarp jų! Neatėjo!

32 psl.

– Ir neateis jau niekados. Neteks susipažinti, – užraudojo siela.

Kuone pasakiau tiems visiems.

– Eikit sau iščia. Man nereikia jusų. Aš nenoriu tokių mokinti.

Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir žiuri į mane. Aš vaikščioju gi sau. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko nebutų. Apmaudo varginamas, nagus kramtau. Visą pirštą atkąsčiau, rodos.

Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia ir sako į mane, nedrąsiai visai, – regis ims ir rankon pabučiuos.

– Mes, Tamsteli, giedoti atėjome... mokinties.

– Gerai, kad atėjote, – burbtelėjau, kampan nusigrįžęs.

– O ar tuoj, Tamsteli, pradėsi?...

– Ko?

– Mokinti mus.

– Palaukite. Jusų mažai teatėjo.

– Daugiau ir neateis. Niekas nenori.

– Uhu! – sumurmėjau pats į save.

– Mums pareiti toli, kad Tamsta greičiau... – pradėjo kita.

– Taigi, toli, – pridurė vyriškis.

Nebuvo kas daryti. Prisiėjo pradėti.

Išmėginau, šiaip-taip jų balsus. Nekokie jie buvo, silpnoki. Viena spiegė, lac ožka, kita avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, tai da kiek žmoniškiau. Bernioko toks buvo balsas, kad nors, ausis užsikimšęs, drožk pro langą.

Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.

Da kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjome. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.

Vėl priemenėje balsai, linksmas-guvus šnekėsys, skubųs žingsniai!

Plačiai prasivėrė durįs, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiuriu į ją akis ištrėškęs ir matau, lyg pro rukus. Taip, ji, ji! Tai ji, paukštelė, įskrido mano nameliuosna, tai ji gražiai čia sučiulbo!

Tuojau priėjo, pasisveikino mane, šiltai paspaudė ranką. Meiliai, po kelis kartus, pasibučiavo su anksčiau atėjusiomis viešniomis. Užkalbina visus.

Giedra, blaivu pasidarė.

Vėl prie manęs:

33 psl.

– Labai-labai Tamstą atsiprašau už tokį mano su drauge pasivėlinimą. Aš, mat, tiesiai iš bažnyčios namon parėjau. Papietavau. Vienok greitai bučiau atėjusi, bet atvažiavo svečių, ir aš užtrukau. Dėdė su teta. Da jie pasiliko.

Šnekėjo su manimi švelniai-maloniai, tarytum butų nepirmi metai jau pažinojusi. Bet aš jaučiaus, lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei tinkamo žodelio, kad atleisti tą jos kaltę, pasivėlavimą, nei nieko.

Jos grynas, vaiskus balselis plaukė, kaip vanduo. Tai svyravo, tai bangavo gražiai.

Gera pasidarė mokinti. Ir mokinau visus. Nei balso, nei žodžio nesigailėjau... Mano kalba bėgo greitai, aiškiai. Suklupdavo tik, kaip jos akelėsna žvilgterėdavau. Ir vėl ir vėl atsitaisydavau. Net patsai savo kalba gerėjaus. Stebėjaus, iš kur ji tokia graži.

Laimingas-linksmas tą vakarą buvau, yt paukštis šiltą pavasarį, šitan kraštan parskridęs.

Kartais ir šalta darėsi ir bailė ėmė. Išnykdavo ji, lac ledas sutirpdavo, kad skaidrios jos akelės, kaip žiemos dangus, į mane pažiuri, meilus veidelis nusišypso.

– Kaip butų gera, kad ji mane mylėtų, kad aš ją galėčiau mylėti! – šnabždėjau sau patylomis, negalėdamas nei viena mintimi nuo jos nukrypti.

– O kaip butų baisu, kad ji manęs neapkęstų !! – sakiau sau. Ir baisi-baisi man ta mintis rodėsi. Kraujas gįslose nuo jos stingo.

Ji gi giedojo, augštai kningą pakėlusi. Jos balselis liejosi-plaukė, dabino viską. Gal nei nežinojo, nei nenujautė mano minčių, kad tik ji dabino, šildė.

Pradėjo temti. Tamsu kambaryje pasidarė. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedu ir giedu. Giedočiau visą naktį. Da geriau tamsoje. Nieko nesimato. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias-pinas į artimus lukėsius, tai tolimus staiga. Ir labiau tada vilioja.

34 psl.

Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, paliuosuoti meldžia. Gaila jų, visų jau gaila, visos brangios tapo. Kaip įmanydamas traukiu laiką, tai šiam, tai kitam užlaikau. Ne, nepasilieka. Vėlu, teisinas. Išėjo.

Norėjęs buvau Kazę praleisti, palydėti truputį. Bet pasisiulyti drąsos neteko. Tik paklausiau minkštą, švelnutę rankelę jos spaudamas:

– Ar toli Tamstai namon?

– Visai netoli. Čia-pat miestelyje. Ant galo sodžiaus, į ežerą... Tai ką? – paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipusi. Nusišypsojo, akysna pažiurėjo.

Užsisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia-pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Už pusvarsčio kokio!

Ir nuo klausimo jos nejauku pasidarė. Nei šis, nei tas. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalėjau. Žodžių pristigau.

Lyg palaukė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum da žvilgterėjo kartą, indomiai taip, ir apsisukus, kaip voveraitė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji paėmus ją už rankos, klausė apie ką, kuždėjo tyliai.

Lydėjau jiedvi akimis, siekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jiedvi gatvės vingyje pasislėpė.

Geso jau aušra. Dažai jos blyško ant dangaus. Daiktais ir visai nyko. Žvaiždutėmis visas buvo dangus nubarstytas. Vakarinė į pat kraštą nuslinko, dingti už girios ketino. Silpni jos spinduliai žibčiojo da linksmai, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.

35 psl.

Ilgai da vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šaltelio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodelį, balso skambėsį, akių šiltą žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, širdį kuteno. Ir stengiaus kuoaiškiausiai ją matyti savo vaidentuvėje. Kuomet tas paveikslas blykšdavo, aš jį turėjau visomis pajiegomis, neleidau jam išdilti. Kad jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tai tiesiau į jį rankas, apimti norėjau.

Nuėjau gulti pačiame vidunaktyje. Tylu jau buvo visur, visi miegojo.

Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo, nemerkė man akių. Mintįs vis pynėsi apie ją, vis audė lukėsį.

– Daugiau aš nieko, nič-nieko nenorėčiau-negeisčiau, kaip vien to, kad ji mano draugė butų, mane amžinai mylėtų.

– Be jos man nei pasaulis nemielas, nei žmonės, nei dąngus, nei žemė. Ji viskas, viskas amžinai!...

– Bet ji, nors sodietė, neprasta matyt. Gaidas pati pažįsta, gieda gražiai. Apsiėjimą turi malonų. Jaučiama šviesos truputis. Gali ir geresniam už mane patikti, gali ją koks-nors ponelis pamylėti. Kur man, prastam vargonininkėliui, siekti prie josios ! – nuliudau-nusiminiau.

Ir nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet da sunkiau man darėsi, da labiau spaudė nežinės akmuo.

– Kodel atsigrįžo, kodel taip skubiai nuo manęs nuėjo? Tur-but aš jai nei ne galvoj? Ji tik tyčiojas manimi.

– Ne! Ne! Negali buti! – slopinau tą balsą.

Užmigau – nemenu kada. Pavargęs, nuilsęs.

Atsikėliau prieš pačias mišias. Ir buvau jau sveikas, ramus, lac pirtyje išsimaudęs. Gera buvo, kad galų-gale su ja susipažinau; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią tai stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį tos sienos, įžengęs naujan, neregėtan pasaulin. Viltis liuliavo-supė vaidentuvę, skleidė joje puikius vaizdus.

36 psl.

Ilgu, baisiai man ilgu buvo laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitė jau susimažino, kad viena diena greičiau galėsiu ją pamatyti, pasigėrėti gražiuoju balseliu ir drauge giedoti prie vargonų! Vargonai užaus, niuniuos ramiai, taip iškilmingai. Ji bus arti prie mano šalelės, tars jiems ir į mane savo švelniais žvilgsneliais myluos.

Klausimai: XI dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.