Ignas Šeinius · 1889–1959
X dalis
27-30 psl. iš 184·apie 10 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
27 psl.
Vėl pasakoja Kuprelis.
– Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.
Matydavau ją kas šventadienis, pas pirmą, nuo viskų, piliorių. Nesistodavo niekur kitur. Vien tik čia. Dažnai atsigrįždavo atgal ir žiurėdavo augštyn, į vargonus. Tuomet budavo mudviejų akįs susitinka, sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiurėti į jos puikias, meilias ir gyvas akeles kuoilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžiasi. Gaudžiau jos žvilgsnius, nepraleisdavau nei vieno. Laukiau tik kaklą ištiesęs, kada ji vėl atsigrįž. Nerupėjo jau nei gaidų daboti. Iškarto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir grojau gražiai.
Laike pamokslo budavo patogiausiai. Ir taip norėdavos, kad tas kunigas sakytų ir sakytų, niekuomet jo nepabaigtų. Net liudna darėsi, kaip žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ukanota pasaka.
Po visam budavo tekinas lekiu ant šventoriaus. Jieškau jos tarp burelių mergaičių, berniokų. Niekur nesimato, tarytum išskrido.
– Gal ji karčiamon su kuo-nors įsmuko? Gal geria dabar? – galvojau.
Net šaltis mane perimdavo. Bet vėl nusiramindavau, kad ji nei nepanaši į tat, kad taip apie ją ir galvoti sarmata.
Ir eidavau namon, tikėdamasi kitą kartą kada-nors ją pamatyti. Bet siela norėjo greičiau, širdis troško prie josios.
Ateidavo ji bažnyčion nors sodietiškai, vienok labai puikiai apsitaisiusi. Vilkėdavo rubus gražios, naminės bovelnos. Daugiausiai vis tamsiai-raudonos varsos. Užvis labiau jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta, kaip sniegas, nažutka plačiom rankovėm.
Ugio ji buvo neaugšto, vidutinio. Apskritutė. Skaisčiai-raudonais veideliais. Kaip tik-ką pražydusi rožė. Galvelę gobėdideli, tankųs, tamsiai geltoni plaukai. Bruvės da tamsesnės. Ištolo atrodė net juodos. Ir tat neišpasakytai ją dabino.
28 psl.
Ineidavo ji bažnyčion skubiai, vikriai. Apsižvalgius į visas puses, klaupdavos ties tuo pirmu pilioriumi.
Vos ją pamatydavau, visa man bažnyčia nušvisdavo. Bet apsiniaukdavo, kaip tik pasergėdavau, kad į ją dešimtįs porų berniokų akių žiuri. Kad budavo įmanyčiau, rodos, jiems visiems neleisčiau bažnyčion vaikščioti. Užginčiau.
Nuo to laiko pradėjau aš į save žiurėti, pradėjau dabinties. Pasisiųdinau, kiek išgalėdamas, švarius rubus. Susitaisiau minkštus, blizgančius čebatėlius. Susigadojau ir skrybėlę. Nusipirkau lazdelę sidabrine galvele. Prausiaus geriausiuoju muilu. Ėmiau į viršų uselius raityti. – Vienu žodžiu nei nepajutau, kaip virtau dabita. Norėjęs da buvau, tiesa, net pensne ant nosies užsikabinti, bet laiku susivokiau, kad tat butų kvaila.
Tu nemanyk, kad aš ir seniau buvau toks, kaip dabar.
Pirmai, nors pas mane pinigų netrukdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei rubų gerų, nieko. Ir čebatus ne taip dažnai šveisdavau. Barzdą kai-kada tik nusiskusdavau. Plaukus taip-pat retai kirpaus. Taip ji, nors da jos nepažinau, permainė mane iš pašaknų.
Ir aš pats nesuprantu, kaip taip greitai galėjau ją pamylėti? Kaip taip smarkiai ji mane iš pirmo pamatymo sužavėjo? Tą pačią dieną, kad da pirmutinį kartą Skruzdynų bažnyčioje užgrojau. Vos galvą nuo vargonų atitraukiau ir žvilgterėjau žemyn, į žmones. Ir susitiko mudviejų akįs. Ir užsisukė man galva.
Sapnavau ją kas naktį. Jei kada nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau nuliudęs, apsiniaukęs. Nežinojau kokio darbo imties. Klausiau ir pykau ant savęs: „Kodel aš šiandien jos nesapnavau? Kodel nesapnavau?”
Šventadienio laukiau labiau, negu vaikai Velykų.
Kartą, kad jos bažnyčioje nepamačiau, negalėjau sau vietos surasti.
– Gal susirgo? O gal jau mirė? – dejavau.
29 psl.
Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi kartu su manimi. Jeigu bučiau galėjęs, bučiau lėkęs jos jieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.
Mišparams pasibaigus prireikė klebonijon nueiti. Nunešiau kokiuos tai popierius klebonui pasirašyti.
– Kas tau? Kodel tu toks šiandien išblyškęs, į giltinę panašus? – klausia klebonas. Rupestingai, nors ir pro juokus. – Matyt, jog tave liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai griaudingu balsu. Eik, atsigulk. Gali da smarkiau apsirgti.
– Nieko, aš sveikas, – teisinuos. – Tik taip man truputį negera.
– Kas gi galėtų buti? Gal įsimylėjai į ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos greitai moka pagauti berniokų širdį, nei apsidairyti nesuspėsi... Tai niekis! Pereis.
Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius ir pro duris. Da ką sakė-juokavo, negirdėjau.
Laukiau-tikėjaus, kad ji kada-nors atvažiuos kuma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomerge, jaunąją prie altoriaus lydės. Maniau pamatysiąs tuomet ją arčiau, galėsiąs susipažinti, švelnų žodelį tarti, nuo jos ką gero išgirsti.
Buvau prasimanęs medžioti vaikščioti. Šaudyklę susigadojau. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šienelio grėbiant, rutų darželyje ji dainelės neniuniavo.
Baigės vasara. Artinos žiaurus ruduo. Lapus nuo medžių rauti ketino. O vis aš jos negalėjau rasti. Ir nemačiau da niekur. Bažnyčioje tik, prie pilioriaus augštojo.
– Gal tat vienas sapnas? Gal tat man bažnyčioje ji vien vaidinas? Trotina mane kokia pikta baisenybe? Tyčiojas manimi, kvatojas-juokiasi?
– Ne! Ne! Negalimas daiktas! Ne vaikas aš esu, – priešinaus toms mintims. Kovojau su jomis. Ir drąsios jos buvo. Nebėgo.
30 psl.
– Jei tat ir ne sapnas, tai gal ji apie mane nei trupučiuko niekuomet nepagalvoja? Gal ji bažnyčioje ne į mane žiuri? Į vargonus? Į kitą kokį užu mano pečių? Myli kitą?
– Ne! Ne! Nepanašu! Ji į mane žiuri, mane mato!...
Ir kovojo-grumėsi mintįs, galvą man svaigino, naktelės užmigti neleido.
Ir šit vieną naktį, kad jau viso miestelio gaidžiai giedojo, diena aiškiai brėško, o nuo manęs vis miegas bėgo-bėgo, atėjo viena mintis. Nepažįstama visai. Neregėta da. Nuramino, pasakė:
– Primink savo klebonui, kad labai reikalinga esą bažnytinis choras padidinti, pagerinti jis. Vienomis mergaitėmis. Vyrų gana. Tegul iš sakyklos pasako, karštai paragina.
Ir nudžiugau. Nei išgulėti negalėjau.
– Bus ir ji!
– O gal neateis? Nepanorės?
– Ateis! Butinai! – užrėkiau.
Aprimo viskas. Abejonė retai savo nosį kiščiojo. Taip aišku ir galima rodėsi.
Paprašiau klebono, žodžių nepasigailėjau, kad parodžius choro silpnumą. Prižadėjo. Sakėsi ir jam pačiam senai tat rupį.
Laukiau sekmadienio nekantraudamas.
Atėjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir puikiai ragino. Mergaitės atidžiai, akeles pastatę klausės. Žadėjo joms malonės nuo Dievo, garbės nuo kitų parapijų, ir dangaus nepasigailėjo.
– Vis tat garbinimas, malda Viešpačiui. O kad malda graži, daugelis ją siunčia iškarto, tuo ji Dievui tinkamesnė, tuo Jis geriau jos išklauso, – aiškino kunigėlis.
– Fertig! – džiaugiaus.
Tuojau po mišparų, kas panorės išmokti giedoti, liepė visiems pas mane susirinkti. Žvilgterėjau tuomatu į ją – klausos. Paskum, persižegnojus, greitai pro duris išspruko. Į mane, augštyn, praeidama pažiurėjo ir lengvai šypterėjo. Nuo to man net kvapą užmušė.
Klausimai: X dalis
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Rodyti atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.