Ignas Šeinius · 1889–1959

IX dalis

24-26 psl. iš 184·apie 5 min.·1 paaiškinimas·1 klausimas

24 psl.

– O kad tave šimtas! Turbut jis vėl sustos.

Malunas ištikrųjų pradėjo daug lėčiau sukties. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Taip ir matosi, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildėsiu ir užėsiu. Susijungęs su jais su siela ir su kunu. Be jų pabuti ramiai negalįs. Silpsta maluno eiga, puola ir jo upas ir jis ima širdyties. Va ir dabar, pasergėjęs tą netvarką, pašoko, kaip ingeltas ir puolė prie girnų. Bet jos, nors ir silpnai sukasi da. Ratai kruta.

– Te-eliakšt! te-eliakšt! te-eliakšt! – dejuoja piklius apačioje, lac pagalbon prašydamas.

– Matyti vėjas mainosi, – atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon ir kiton pusėn pastumęs. Skubiai laukan išėjo.

Už kelių minučių sugrįžo linksmas.

– Vėjas apsivertė. Pučia nuo vakarų. Sparnus atasukiau prieš jį. Dabar eis, kaip sviestu!... Tu buvai apačioje?

– Buvau. Permainiau. Nedaug nors ir buvo.

– Tai dabar vėl pasakosiu. Tiktai mudviem reiks dažniau atsiminti savo darbas.

Niekam da aš nepasakojau, savo gyvenimo paslapčių, savo perkentėtų skausmų. Tau pirmam. Gal pasidarys kiek lengveliau, kad tu mane išgirsi, atjausi nors truputį. Perdaug jau mane vieną ta uola slegia, perdaug kamuoja-vargina.

Lig tam laikui, broleli, mano širdis nepažino meilės. Buvo ji užšalus, užstingus. Niekas jos nesušildė, karštu kvėpavimu neapgobė.

25 psl.

Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man rodėsi, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir kartu netikėjau, kad ji galėtų buti. Maniau, tai pasaka tiktai... O gal aš jieškoti nemokėjau, kolei ji pati pas mane neatėjo... Tėveliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nemokėjo duoti. Šenfeldas, nors ir koks man geras buvo, visviena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš, tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.

Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?

Džiaugiaus kningų skaitymu, galvojimu, aprašymu protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šenfeldą. Gaudavau nuo jo vokiečių historiją ir historiją Europos, jos senųjų valstijų. Tiko man historija begalo. Ir šiaip visokių senų kningų. Vien vokiečių kalboj. (Išmokino jis mane vokiškai.) Nei vienos dienos negalėjau pabuti nors kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo – tai kninga.

Vasaros vakarais mėgau sėdėti ant krašto prudo. Žiurėdavau tada į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesėlius. Skaičiau žvaigždytes ant dangaus. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir rodėsi man tuomet, kad aš visai išnykstu, virstu į kažin ką ir augštai-augštai skrendu. O paskui mane skrenda-genasi lankštingalės daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus gražaus gyvenimo, švielnios meilės. Jaučiu patį Dievą...

Kai-kada mane taip besėdint ir vieversėlio rytmetinė užtikdavo...

26 psl.

Verkdavau pamatęs elgetą, pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs: „Kodel jis ne toks, kaip ir kiti? Kodel jis elgetauja, šunis lodo, kuomet kiti ramiai sau namie sėdi?... Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas gyvuliai tarp savęs, kodel ir jie neužsieina?... Kodel musų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali buti?” Aš, regis, kad bučiau įmanęs, tai bučiau padaręs, kad visiems gera butų, kad visi vien džiaugties ir džiaugties galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrįs žmones. Ir kad tat padaryti, norėjau galingu buti, galingesniu, kaip patsai Dievas. Net sudrebėdavau apie tat pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad tai aš tik plustu, bet laukiau... laukiau...

Užsimąstė-užsigalvojo Kuprelis. Akimis toli-toli, rodos, mato. Krupterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.

– Nueik apačion pažiurėti. Kaip tenai... Kažin apie ką aš čia tau pasakoju?... Na, nieko. Toliau...

Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dusauja skubiai. Ratų ir mažų ratelių dantįs vien mirga, vien mirga. Kiti kitus gaudo. Net sienos dunda-dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja-kratosi. Visas malunas, tarytum ne malunas, bet koks veikiąs-dirbąs gyvis. Rustus ir smarkus toks. Regis kažin ką galėtų sumalti-sutrinti.

Klausimai: IX dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.