Ignas Šeinius · 1889–1959

VIII dalis

20-23 psl. iš 184·apie 10 min.·3 paaiškinimai·2 klausimai

20 psl.

– Pradėsiu nuo pat pradžių, – vėl atsiduso Kuprelis.

Pasilikau aš nuo savo tėvelių mažytis-mažas. Nei šnekėti, nei vaikščioti da, sako, negalėjęs.

Tėvas mano tarnavo vienam dideliame dvare užvaizda. Gyveno gerai. Bet užėjus kokioms ten ligoms mirė. Mirė ir motina į keletą mėnesių paskui.

Mane paėmusi bobutė. Po motinai. Lig dvylikos metų laikė pas save. Skaityti, rašyti išmokino. Labai buvo gera. Ir miegojau prie jos ant krosnies. Tik kartą nukritau kažin kaip. Užsitrenkiau begalo. Nuo to tai ir išaugo man po truputį tiedvi kupri.

Nuo dvylikos metų išleido mane tarnauti didelian vandens malunan pas vieną vokietį. Tasai vokietis mane iškarto pamėgo. Aš, mat, visai tylus ir nedrąsus buvau. Visados man lengvesnį, negu kitiems, darbą duodavo. Bet neleido ir savo dabu eiti: draudė nuo kiekvieno blogo. Tai tik jo rupesniu aš neišmokau nei rukyti, nei gerti, nei kortomis lošti. Buvo visviena, kaip tėvas. O gal mane mylėjo ir todel, kad buvo bevaikis? Dievas jį žino. Žadėjo manęs niekuomet nuo savęs neleisti, jei busiu vertas, tai ir savo inpėdiniu padaryti.

Pas jį betarnaudamas aš, taip sakant, nei vieno skatiko niekur bereikalo neišleisdavau. Vis pinigą prie pinigo dėjau. Ir nemažai susitaupiau.

Buvo taip per kokių septynetą-aštuonetą metų. Persimainė viskas nuo to, kaip mirė jo pati, labai valyva žmonelė. Už pusantrų metų jis vedė kitą. Negalėjo, tiesa, kitaip. Turėjo didelį naminį ukį, kurio pačios tarnaitės nedabojo gerai. Vagiliaudavo net, išnešdavo daug ko ir iš pieno ir iš mėsos. Bet antroji pati nebuvo man tokia prielanki. Iškarto neapkentė. Persekiodavo visaip, indavinėjo.

– Kam tu šitą kuprį laikai pas save? – tiesiai pačiam akysna sakydavo. – Jis dirbti nieko nemoka. Slankioja tik iš kampo kampan.

21 psl.

Šitiedvi kupri vos tik žymi tuomet da buvo, – pasiteisino Kuprelis, – ir darbą aš atlikdavau visur geriausiai. Mano priežiurai visas malunas buvo pavesta.

Nors Šenfeldas (taip vadinosi mano šeimininkas) ir neklausė, nepaisėjo savo pačios, tečiau už keleto savaičių buvo taip, kad man prireikė išsikraustyti iš tenai į platųjį-nežinomąjį pasaulį. Gaila buvo begalo; rodėsi, kad iš gimtųjų namų išeinu, su tikruoju tėvu atsiskiriu.

Tarnauti jau niekur nebėjau. Nenorėjau. Nesitikėjau rasti kito tokio šeimininko.

Sumaniau mokinties. Mokslas jau senai mane viliojo. Dabar ir pinigų turėjau. Nuvažiavau Vilniun. Ilgai jieškojau, ilgai klaidžiojau. Galų-gale nusprendžiau tapti Dievo muzikantu. Todel stojau vargonininkų kursuosna.

– Ir taip bus gerai, – galvojau sau.

Labai mėgau muziką.

– Mokinties ko kito galėsiu ir pats paskum.

Baigiau kursus kuopuikiausiai, su pagyra.

Vienok vietą sunku man buvo gauti. Kiti, silpnesni muzikoje, kurkas greičiau už mane rado sau duoną. Aš ne tuoj da tekau vienon menkon filijon. Ir klebonas-senelis pasitaikė labai piktas, žmogų išnaudojąs. Jis mane tuojau po mišių varydavo darban: tai malkų kapoti, tai arti, tai akėti, tai net mėšlo kabinti ir vežti. Mano sveikata silpna, o ir tokiam darbui buvau visai nepratęs. Ištikrųjų tenai tikrą Siberiją turėjau.

– Tai ar daugiau tarnų jis nelaikė? – klausiu aš nustebęs.

– Tai gi kad ne. Tik aš vienas pas jį tebuvau. Ir visi darbai ant mano pečių gulėjo. Algą gi visai menką nuo jo gaudavau. Tokio šykštuolio da aš niekur nesu matęs. Pats vaikščiojo prakiuręs ir nuskaręs. O svečias tai nei joks pas jį neužklius. Nekišdavo ir jis niekur nosies. Jei kada grafienė ir atsilankydavo savo dvare ir tai vos-vos ištempdavo savo kleboną į dvaro rumus.

22 psl.

Labiausiai man tvylo atmintyje Didžioji Subata. Ir minėsiu aš ją, turbut, amžinai. Visą savaitę dirbau visur, kaip juodas jautis, neišskėsdamas rankų. Maža to. Da priėjus Didžiąjai Subatai mane prikėlė gaidžiagystyj, nesuspėjus da nė užmigti gerai ir liepė virėjai padėti pyragus minkyti ir bobas plakti.

Maigiaus-kamavaus aš su tais pyragais, kolei nepašaukė manęs bažnyčion. Iš tenai nuvargęs, – gek žinai kiek tų apeigų esti Didžiojoj Subatoj, – vėl grįžau virtuvėn. Dabar pristatė prie krosnies, daboti, kad neperkeptų mėsa, nesudegtų pyragai, nepervirtų kiaušiniai ir tt. ir tt. Net pas klebonas gana dažnai turėjo nosį virtuvėje inkišęs.

Prie krosnies prastovėjau ligi pat kompletų. Pasigėriau nuo tvaikų, kaip puodas. Galvoje užė. Apie valgį tai nė pagalvoti nebuvo kada, nors akįs prieš save matė gardžiausius daiktus ir seilės upeliais bėgo, (Kartą tik per metus jis nepagailėdavo sau lig sočiai pavalgyti.)

Po kompletų ir po Kalvarijos kelių, kuriuos man klebonas prisakė vesti, sprukau, kaip kulipka, namon ir, lac negyvas, dribau lovon. Maniau, kad ir atsikelti nebereikės. Ir net norėjosi. Geriau pasilsėsiu, tariau.

Tik štai pro miegus girdžiu durų dunzgėsį. Paskum balsą. Smarkų ir piktą: „Kelkis! Kelkis! Ar tu padukai lig šiam metui miegoti?!” Bet išpradžių jokiuo budu nesupratau, kas čia yra ir kur aš pats esu. Nejaučiau savęs. Galų-gale, kada tas dunzgėsys man ingriso, šokau. Apsidairiau. Žiuriu, jau šviesu. Bažnyčioje skambina visais varpais.

Šiaip-taip apsirengiau ir, kaip muštas, išlėkiau pro duris. Be kepurės. Neradau prie durų jau nei to, kas dunzgino ir mane kėlė. Lėkdamas girdžiu giedant „Linksmą dieną apturėjom”.

– Eina aplinkui bažnyčios! Be manęs ! – Net mano kinkos sudrebėjo. Iš baimės prisėdau ant žemės. Visą šaltas prakaitas apipylė.

23 psl.

Paskum kas buvo, tai ir apsakinėti nėra ko. Gali dasiprotėti, kaip klebonėlis mane už tat paglostė.

Nelinksmos man Velykos buvo: galvoje kelių žiupsnių plaukų netekau ir šonkauliai, kaip išnarstyti, sopėjo.

Po Velykų aš iš tenai išėjau, atsižadėjęs ir algos už tą mėnesį. Tegul jau, sakau, jam tie pinigai naudon virsta.

Apie Sekmines gavau, rekomenduojant vienam geram ponui, kuris mano tėvą seniau pažino, vargonininko vietą Skruzdynuose. Ten man buvo nieko sau, puiku. Klebonėlis pasitaikė jaunutis, geras. Vėl man buvo malonu, kad esu tame-pat krašte, kur mano tėveliai gyveno.

Tenai tai ir susipažinau ir susimylėjau su Kaze Gervidžiute, kuri mano tamsų gyvenimą nušvietė...

Klausimai: VIII dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kur dvylikos metų Olesis išėjo tarnauti?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.