Ignas Šeinius · 1889–1959

VII dalis

16-19 psl. iš 184·apie 10 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas

16 psl.

Malunas sugirgždė-suspiegė visais savo sąnariais. Atsiduso, lyg ko sunkaus prislėgtas. Sustojo.

– A, kad tave šimtas paibelių suardytų! Kad jie tave nuneštų pragaran prakurams! – supyko Kuprelis. Smarkiai nuo vietos pašoko. Į girnas puolė. Tvėrė viršutinį tekinį abiem rankom, įsispyrė grindysna, įsitempė visomis pajiegomis ir pajudino jį. Bet tai nieko negelbsti. Malunas stovi, lac inkastas.

Mato, kad iš vidaus sunku kas bepadaryti. Tekinas laukan išlėkė. Išėjau ir aš paskui.

Žiuriu, stuma Kuprelis, net sušilęs, maluno sparną. Pastumėjęs kiek vieną, ima kitą, kada jau tas nuo viršaus arčiau prisiartina. Jie gi treška-braška, tarytum butų baisiausiai nuvargę ir toliau eiti neingalį.

Pamatęs ir mane prišaukė pagalbon. Mažai ir aš galiu ką bepadėti: sparnai eina-sukasi tolei, kolei mudu juos stumava.

Neilgai trukus paputė smagesnis vėjalis. Tik jau truputį nuo vakarų pusės. Taisome sparnus prieš jį. Malunas pamažėl, lyg nenoroms, ima krutėti. Kruta neilgai. Už valandėlės vėl ėmė nustavinėti. Kuprelis tat pasergėjęs šoko pusti į sparnus, kad jie visiškai nesustotų.

Vis delto nieko neįveikęs, vėjo neatstojęs, susiraukęs ir da labiau susikuprinęs, grįžo vidun. Aš da lukterėjau truputį. Klausaus vėjo, ar nepradeda smarkiau jis pusti. Žiuriu į maluną – sparnai stovi, tarytum ir niekados nesisukė.

– Šiandien pasiliks nesumalta, – galvoju ir nuliudęs einu Kuprelio jieškoti. – Prašysiu, tegul nors apsakinėja.

Randu jį pirmame gyvenime. Vaikščioja sau iš vieno kampo kitan. Ištolo aplenkia pikliaus skrynią, svarstykles prie antrų uždarytų durų. Nors ir nežiuri į jas.

17 psl.

Ir tyliai-ramųs dabar čia visi daiktai, yt akmeniniai butų. Užstingo rodos. Tylus ir antras piklius, anoje pusėje stovįs. Užumestas visai. Jau Olesis visokius nebereikalingus daiktus krauna, lac muzėjun kokian. Bet tą muzėjų vien žiurkės ir pelės lanko ir lizdus savo krauna. Gera joms tenai, nepersekioja niekas. O kertės ir šonai jo aibe skaitlinių išrašinėti. Daiktais ištrinta ir vėl užrašyta.

Iš viduraslio keliasi didelis stiebas net pačion kepurėn. Tai visa pajiega maluno. Tušt palubėmis milžinis ratas jį vainikuoja. Ir įstabu rodos, kad jis dabar visai nejuda. Pats nejuda ir kitų ratų-ratelių savo kulokais nevaro. Nevaro ir jo niekas iš pačios kepurės, nuo pačių sparnų.

Kuprelis vis labiau nerimauja. Skubiau vaikščioja. Rankomis, maluno sparnus nuduodamas, maskatuoja. Kažin ką piktai po nosim murma.

Galop, matyti, susimylo vėjas ant Olesio: išpradžių palengva, paskum smarkiau ir smarkiau pradėjo sparnus varyti. Tuojau jisai atgijo. Aiškiai pralinksmėjo. Liepė man maišų pažiurėti, pats, kaip voverė, nulėkė laiptais viršun.

Viską čionai atlikęs ir aš ten nuėjau. Jis sėdi sau kojas susikeitęs ant senos beržinės kaladės, prie jo kambarėlio durų pastatytos. Atsisėda čia visuomet, kada jau nėra ko veikti. Sėdi ir klausos linksmaus girnų užėsio. Galvoja apie kažin ką. Akyse vilties ugnelė žiba.

– Kaip gaila, kad pas mane pinigų mažoka! – atsiduso man arčiau priėjus.

Atsisėdau netoliesia ant skrynelės. Ant tos pačios, kuria jis už malimą atsisema sau sėlinų karvei nuo kiekvieno. Tai jo išsiderėta. Klausau, ką jis čia sakys.

18 psl.

– Nevargintų tas nelabasis manęs taip, kad aš jų daug turėčiau. Tuojau sparnus po velniais! Ir viską perdirbęs, pastatyčiau savąją mašiną... Žinai tu, ką aš esu sugalvojęs? – klausia manęs linksmu nusišypsojimu, neaiškiai pasididžiuodamas. – Aš sugalvojau tokią mašiną, kuri, nelyginant, kaip laikrodis, bus užvedama kokiam laikui ir suks girnas su visu kuo. Ir jau gali malti kepurę pakreipęs, visai nepaisėdamas, ar tas prakeiktas vėjas yr, ar nėr. Tai bent butų gyvenimas!... Tik gaila, kad pinigų truksta tokios mašinos padirbimui ir intaisymui; o išviso reiktų arti dviejų tukstančių. Man gi daugiau pusės netenka. Prašiau pono Sargtauto paskolinti, bet jis apie tai nei klausyti nenori. „Kur, sako, tau mašiną išrasti – tu nepanašus tokiems išgalvojimams”. Ir šnekėk tu, žmogus, su juo, kad nori.

– Vargiai Tamstos mašina galėtų didelį sunkumą sukti. Gaila tik Tamstos triuso.

– Geriau ir nešnekėk! Jau mano apgalvota iš visų pusių ir susidėjęs daugiau kiek pinigų pradėsiu darbą. Pamatysi... Tu gal manai, kad toji mašina bus panašaus mechanizmo, kaip laikrodis? Klysti. Visai kas kita. Ji gamins tokią stiprią pajiegą, kad ja ne vien girnas sukti bus galima, bet ir kuliamąsias mašinas ir kitokias sunkenybes.

– Abejoju... Verčiau jau Tamsta pritaikintumei elektrą ar ką kitą.

– Nereikia man eletkros, nei ko kito. Atsibodo jau tat. Aš noriu savo ką-nors padirbti ir nors vienu tuo išradimu prie daugelio kitų prisidėti.

– Tai bent pamėgink Tamsta.

– Ir mėginti nėra ko. Viskas aišku, kaip diena. Pinigų reikia ir daugiau nieko... Nenoriu tik tau apsakinėti, kaip aš esu sumanęs. Tuojau intikėtumei.

– Nors truputį, Tamsta, nupasakok.

Ilgai man aiškino, prirodinėjo, rodė dagi ir planą tos jo sugalvotosios mašinos. Nieko aš tenai nesupratau, nepermaniau; tečiau mažai jau abejodamas pasakiau:

19 psl.

– Gali buti.

– Matai. Geriau buvo išpat pradžių su manimi sutikti. Ką jau aš sugalvojau, tai bus padaryta ir gyveniman pavaryta... – pirmai apsiniaukęs jo veidas dabar visai prašvito.

– Gi aš ir užmiršau tau pasakoti savo laimės ir kančių dienas. Nieko, tuojau. Tik nueik pirma apačion pažiurėti. Maišą ten prikabink didžiausį. Daugiau laiko turėsime. Aš tuo tarpu čia apsižiurėsiu.

Nuėjęs, kiek radau, atnešiau, užpyliau.

Jis, girnų branktą prie vėjo smarkumo pritaikęs, atsisėdo ant kaladės. Giliai atsidusęs, atsišlijo į sieną ir rankas skrebučių rankovėsna susinėrė. Štai jau pradeda ramiai, tarytum su pagoda, savo nutrauktą apsakinėjimą. Ir veidas jo tyliai-ramus. Akįs toli vidun, praeitin žiuri. Išviršaus, ant sienos, ties juo šventas Petras nusilenkęs. Laukas, žilas, su kuodu ant kaktos senelis. Du raktu rankoje laiko. Tai jo paties gražiai nupieštas, dailiuosna rėmuosna apsodintas. Vienatinis viso maluno paveikslas. Olesis kasdieną, jį nuo dulkių apvalo. Nors ir netiki jis kitiems šventiesiems, bet Šv. Petrą sakosi mylįs. Matosi, kad ir tas senukas myli savo garbintoją. Ir dabar štai į jį gerom, švelniom akim žiuri. Apsakinėjimo klausosi ir užuojautą veide reiškia.

Klausimai: VII dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.