Ignas Šeinius · 1889–1959

XIV dalis

44-55 psl. iš 184·apie 25 min.·2 paaiškinimai·4 klausimai

44 psl.

Sėdiva kitas prieš kitą. Tarytum nieko nebuvo. Pykti nei nemanėva. Geriausieji draugai. Jis širdį man savo atveria, neslepia jos, apsakinėja.

– Kartą jau po Visų Švenčių, musų giedojimo Repeticijos labai ilgai traukėsi. Lig pačiam vidunakčiui. Tai buvo sekmadienį prieš-pat Nekalto Prasidėjimo atlaidus. Tie atlaidai buvo dideli; svarbųs pas mus rokuojami, nes Skruzdynų bažnyčios varduvės. Taigi jau rengiamės puikiai pagiedoti. Da mokinamės vieną naują mišią, tai dienai pritaikintą. Užbaigėme kur jau, vėlai. Giesmininkės, kurios buvo ištolo, nuėjo špitolėn miegoti. Kitos pas savo drauges iš arčiau.

Kazytė tą vakarą buvo vienui-viena atėjusi. Visoms jau išsiskirsčius, paprašė manęs palydėti truputį.

– Palydėk Tamsta mane. Naktis baisiai tamsi. Galiu da paklysti. Ar koks šuva ims ir apdraskys. Tokiuo laiku ir velniai valkiojasi. Bijau jų. Neisiu viena.

– Kodel gi ne. Net namon parvesiu.

Džiaugiaus, kad ji pati paprašė. Jau buvau manęs, kaip bus taip, pasisiulyti.

Rengiaus ją palydėti, kaip kokion išpažintin. Galvojau pasakysiąs visą ką, kas tik mano sielą slėgia, širdį graužia.

Tečiaus baisu buvo gauti nuo jos šaltas atsakas. Visgi geriau gyventi nors ir viena viltimi, negu žinoti, kad jau viskas pražuvo, paskutinis šviesos spindulėlis dingo iš akių.

Sunki yra nežinia. Sunkiai vargina-kankina. Našta jos veržia pečius. Ir numesti noras ima, lengvai atsikvėpti.

Ak gera butų tamsią naktį, kuomet niekur nieko nesimato, nesigirdi ir pats žmogus savęs nejaučia, atidengti mylimąjai širdį, parodyti josios žaizdas, kad užgydytų, paprašyti.

Ką galvojau, ko nedariau, nieko nenusprendžiau.

Išėję iš kambario, įlindova, lac maišan. Nei kitas kito nematėva.

– Kur Tamsta? – sušuko ji tvoros užsidurusi. Mat, nulėkė jau tolokai.

– Čia atsiliepiau. Nuėjau ton pusėn, kur jos balselis pasigirdo.

45 psl.

Susiradova galop. Deltog ilgai, ilgai pagraibėva tamsą.

– Duok Tamsta man savo ranką. Taip po vienam eidamu, galiva atsidurti vienas vienam gale miestelio, kitas kitam. O tai ir bus tada! – Juokavo Kazytė. – Da blogiau gali atsitikti: pakabinsiva akis kur ant sausos medžio šakos, ar ir patįs užsinersiva. Dviese vis lengviau. Jeigu vienas trauks šonan, tai kitas sulaikys, neduos.

Paėmiau ją už parankio. Ji prispaudė mano ranką į save karštai-karštai. Man per visą kuną perėjo smarkus, geliąs net, drebulys. Paskum gera-gera, švelnu pasidarė.

Ejova susiglaudę. Ne labai nors. Žengėva mažais, trumpais žingsneliais. Tamsa nereto. Vis buvo tokia gili, bedugnė. Retkarčiais sušvisdavo joje sniego lapinėlis. Du-trįs. Ir ant veido užkrisdavo. Šalta nuo jo. Malonus, menkas šalteliukas. Ne piktas.

Ji pliauškė-šnekėjo be paliovos. Neleido man nei žodelio tarti. O norėjosi – norėjau pasakyti ką. Drąsaus pasakyti. Vien klausiau. Ir laukiau da. Ko, tai ir pats nežinau.

– Ar tinka Tamstai tokia tamsa, tokia tyla? Man begalo tinka. Nieko rodosi nėra, viskas prapuolė, pasislėpė kur, – šnekėjo ji užsimąsčiusi, tyliai. Taip tyliai, lac ne žodžiais, o mintimi. Ir aš klausiau ne žodžių, bet minčių. – Man tinka ruduo, žiema, ilgos naktįs. Tada niekas akies neveria, netramdo, gali apie vieną galvoti. Ilgai taip, ilgai. Aš mėgstu užsimerkti, prisiminti kokį žmogų ir žiurėti-žiurėti į jį. Žmonės pasakoja, kad tuo laiku mylėti gerai. Ir tikrai taip. Gali visa siela, visa savo širdimi atsiduoti tai meilei, paskęsti joje, jos milžinėse bangose.

Jaučiau, kad dabar bus pabaigta, bus suardyta siena. Neskirtų ji mudviejų, neslėptų kitą nuo kito. Juk žodelis tas trumpas, trumputis visai. Ištarsi jį ir jau sienos nebėr. Bet aiškus, neišpasakytai jis aiškus. Kad rodosi jis butų netoks, geriau butų.

46 psl.

Perėjova visą miestelį. Štai jau vartai jų kiemo. Išlėkęs sulojo šuva. Ji kruptelėjo. Į mane pripuolė – prisiglaudė. Išlengvo ją apsikabinau. Ranka sudrebėjo. Atgalion atatraukiau.

– A-a! tai čia musų kiemas? – lyg nubudo Kazytė. – Tu Margi loji? Eik geriau miegoti, čia savi žmonės!

Margis nutilo. Miegoti bet nėjo. Prisiartino į mane, ėmė kojas uostyti. Norėjo, matyties, įsitikrinti, ar nesumeluota jam. Suurzgė. Nuėjo uodegą paspaudęs.

– Kaip greitai praėjova visą miestelį. Tur-but labai skubinova, – stebėjosi.

– Ne-k. Visai pamažu.

– Aš dabar eičiau toli-toli. Kokį dešimtį varstų. Ir šnekėčiau-šnekėčiau. Tamsta klausytumei. Gek taip?

– Klausyčiau... – tuomatu da norėjęs buvau ką pridėti, bet užmiršau, ką buvau ir pagaminęs.

– Va jau sniegas pradeda dribti. Prisnigs daug-daug. Bus laukas baltas. Pirma nesnigo vis, – traukė ji.

– Aš Tamstą jau palydėjau. Eisiu namon, – pratariau galvą nuleidęs, nuliudęs. Norėjau da su ja pabuti, nors mažą valandikę, nors kelias minutes. Kad tik ji eitų, tai eičiau su ja ne dešimtį varstų, bet penkesdešimtis, daugiau da. Visą naktį.

– Ko Tamstai skubinties? Kas tenai laukia? Regis neturi kam? Pabuk čionai, pasišnekėk su manimi.. Atameni, kaip aš Tamstai bažnyčioje žadėjau kadai paaiškinti, kodel mums Dievas reikia lietuviškai, o ne lenkiškai garbinti? Atameni? Tai dabar paaiškinsiu. Laiko yra, diena toli... Einava atsisėsiva ant svirno prieangio. Tenai užuovėja, sniegas nedrimba. O gal seklyčion? Tik reikės seniai prikelti. Tuomet jie gali da miegoti nuvaryti. Neverta! Kad gi but galima kaip kitaip atidaryti? Ne, negalima... Tai vistasia. Ant prieangio prisieis tupėti. Kaip Tamsta manai, nesušalsiva?

– Gal-but ne, – nusijuokiau.

– Tamsta abejoji. Aš manau, kad ne, jauni da esava.

Susėdova. Arti-arti. Paskum da artėliau prisišlinėva.

– O ką, nešalta?

47 psl.

– Man nešalta. Tiktai gal Tamstai? – paklausiau, pro tamsą akelėsna pažiurėjęs.

– Jau Tamsta greičiau sušalsi, negu aš, – palinko ji galvelę su švelniais žodeliais. Į mano galvą vos-vos prilietė. Ir staiga vėl atitraukė. – Tai Tamstai paaiškinti kodel aš noriu kad musų bažnyčioje Dievulis butų lietuviškai garbinama?

– Aš apie tat jau šiek-tiek suprantu. Man klebonas aiškino. Gaunu nuo jo ir „Aušrą” skaityti ir kningelių visokių. Jau dabar žinausi lietuviu esąs, – pasigyriau.

– Tai jau aš daugiau neaiškinsiu Tamstai. Tamsta pats jau supranti... Mano tėvelis irgi gauna „Aušrą”. Iš Prusų mums ataneša. Nuo musų ir klebonas ima. Mes užlaikome visą sandėlį lietuviškų kningų. Pas mus nuo rubežiaus ataneša, o jau paskum, po truputį imdami, visoje apielinkėje platina. Jų yra keletas vyrukų. Mano tėvelis neina gabenti, senokas jau, tai kiti, jaunesni. Užtat pas jį kraunama, jis užlaiko. Musų kningos labai gerai paslepiamos, niekas jų niekuomet jokiuo budu nerastų.

Nekartą jau buvo krata, bet nieko nerado. Skundė nevienas išdavikas. Ta vieta tik vienam jam težinoma. Nerodo jos nei man, nei motinai. Dagi neparodo ir savo sėbrams. Jie ataneša, atiduoda jam kningas, jis palieka juos grinčioj, nuneša pačiame vidunaktyj ir padeda tenai. Reikia kam, ataneša, paduoda. Bet svetimam niekam neduos, jiems tiktai, ar jau labai gerai pažįstamiems, ištikimiems. Jeigu ne taip, tai senai butume visi pražuvę. O-o, daug reikia kantrybės, daug vargo! – atsiduso Kazytė. Užbaigė.

Nutilova, pristigę šnekos. Ji, rodos, viską pasakė, o aš nieko, lac neturėčiau ko.

Praslinko tyli valandėlė.

Staiga aš, nei nežinojau, nei nejaučiau, kaip prašnekau. Tur-but norėjau atsilyginti, už gerą geru užmokėti. Atsidusau taip-pat, vargus savo priminiau.

– Turėjau ir aš nemažai vargo užu Tamstos galvos.

48 psl.

– Na? Kada tai buvo? – paklausė nustebusi ir prasijuokusi. Balselis suskambėjo saldžiai, kupinas užuojautos.

– Gi po tų pirmųjų lietuviškų adynų. Klebonas, mat, pašaukė pasiteisinti.

– Kogi Tamsta taip išsigandai?

– Galvojau, kad mane už tokį darbą iš Skruzdynų pavarys. Kitas toks klebonas lenkas nebutų kitaip pasielgęs. Tą pačią dieną paskui mane galėjo kelias dulkėmis rukti. Su Skruzdynais gi man atsiskirti butų buvę baisiai sunku. Plaukai ant galvos nuo baimės šiaušėsi.

– Kas Tamstai brangu čionai, kad taip bijojai atsiskirti? – arti-arti į veidą prisitraukė. Pajaučiau net karštį jos lupų.

Neatsakiau, nes nieko negalėjau atsakyti. Jau norėjęs buvau ištarti žodį „Tamsta”, bet tuomtarpu lyg kas krutinę man suveržė, lupas sučiaupė. O ten, viduje, liepsnojo didelė ugnis, smarkiai kaitino širdį, viršun išsiveržti stengės – negalėjo. Aš neleidau. Tai ir ne aš, o kažin kas kitas ją užgesino – užslėpė. Ir užblėso, išnyko ji. Paliko tuščia, šalta, žiauru.

Ji da labiau glausties pradėjo ir klausti – klausti nesiliaudama:

– Nejaugi man negalima žinoti, kas Tamstai čia brangu, ką Tamsta godoji-gerbi? Nejaugi Tamsta man nepasakysi? Nejaugi Skruzdynuos rados kas, kad Tamstos širdi savep patraukė, sielą sužavėjo? Pasakyk Tamsta, buk toksai geras. Meldžiu!

– Dabar kleboną turiu gerą. Jis man vietos, manau, niekuomet neatsakys – ėmiau aš vėl pasakoti nei iš šio, nei iš to, lac nei negirdėjęs, ko ji manęs klausė. Jos žodeliai vien glostė mane ir aš tolinaus-tolinaus, regis skridau kur.

– Nesuk, Tamsta, iš kelio! Važiuok tiesiai! – užkirto ji man jau visai kitokiu balseliu. Nebuvo jis jau toks malonus-švelnus, bet guvus, linksmas. Pajaučiau, kad atsišlijo nuo manęs ir toliau atsitraukė.

49 psl.

Iškarto lyg iš kur išbridau. Pamačiau, kad toli buvau nuėjęs. Grįžti norėjau. Ir ją sugrąžinti į tą vietą, apie kurią taip atsargiai, taip ištolo vaikščiojova. Ir norėtųs prie jos prieiti ir bijaisi, atgalion kas stumia.

– Tai Tamsta nenori man pasisakyti? Ką? Gal nei šnekėti su manimi nenori? – klausė vėl. Tyliai, nuliudusi.

– Ką Tamsta sakai! Su kuogi aš galiu geriau pasišnekėti? – sušukau, yt kokį pavojų pajautęs. Ir drąsos net atsirado.

– Gal turi su kuo... – nulenkė galvelę žemai-žemai.

– Visai neturiu! – čia pasakiau taip, tarytum bučiau begalo nuvargęs, visų apleistas, neturįs nei vieno žodelio kam tarti.

– Tečiau Tamsta nuo manęs slepies, nieko pasakyti nenori. Juk aš niekam Tamstos neišduosiu, paslapčių nepaskleisiu. Užtikrinu, busi Tamsta ramus.

– Kad matai, Tamsta... – buvau pradėjęs teisinties. Už ką pats nežinau.

– Tai gerai. Pasakysi man kitą kartą. Aš kantri esu, palauksiu.

– Viskas pasibaigė! – pagalvojau.

– Gerai, gerai, kitą kartą butinai pasakysiu, – prižadėjau. Ir nusprendžiau ateinantį kartą, kas bus, kas nebus, pasakyti, kas man Skruzdynuose brangu.

– Pažiurėsiu gi, palauksiu. Tikiuosi, Tamsta savo prižadą ištesėsi... – vėl prisišliejo į mane.

Pasigirdo smarkus gaidžio „kakarieku”. Kartą, kitą. Paskum da ir trečią.

– Jau gaidžiai gieda, laikas namon, – pratariau kiek palukėjęs ir atsistojau; pasirengiau eiti.

– Da palukėk, Tamsta. Diena toli, išsimiegosi... Man anksti reikės kelties ir tai aš nesiskubinu, – atkalbinėjo ji. – Sėskis, ko stovi.

Nebuvo ko daryti. Nesipriešinau ir atsisėdau. Neičiau nuo jos visai, sėdėčiau ištisą naktį, bet kad... nei šio, nei to. Kartu ir gera buvo ir sunku.

50 psl.

– Žiurėk, Tamsta, kiek daug prisnigo, – šnekėjo ji džiaugdamasi. – Visur pabalo. Žemė, stogai, tvoros ir medžiai, tarytum apsivilko vos ką išvelėtais marškiniais. Rodos pasidabino kokiai šventei, rengias sutikti didelį-brangų svečią. Ir rodos, kad tasai svečias malonus, geras, dovanų atneš, paskum užliuliuos saldžiai, lieps miegoti ilgą metą. Man patinka žiema. Myliu aš tą šaltį. Jis toks piktas, spirgina visus, žnaibo pirštus, nosį, užu ausių stvarsto. Žmonės tada pasidaro guvesni, laksto, spurda, dirba daugiau. Graži, tiesa ir vasara; bet joje viskas, man rodosi, taip paprasta, kaip ir reikėtų buti. Žinoma, kaskita pavasaris, kada medžiai da tik sprogti pradeda, paskum žydėti ima. Tečiau man žiema labiau patinka. Joje lyg kas paslėpto tvylo... O Tamstai kaip?

– Ir man žiema labiau, – sutikau su ja. Tiesa, aš pirmai nejaučiau žiemos grožės, bet nuo jos žodžių pamačiau, kad ji įstabi, žavinanti. Tarytum ji į tat atvėrė kokiuos naujus vartus, parodė kitą pasaulį.

Ir vėl gaidys po keletą kartų sugiedojo. Jam pritarė kiti. Neilgai trukus jų rytmetinė giesmė visą miestelio tylą suardė. Vienas traukė drutu basu, kitas tenoru gargaliavo, o koks trečias spiegė, lac tvoroje inkliuvęs. Buvo ir tokių, kurie taip smarkiai užrėkdavo, kad savo „kakarieku’’ užspringdavo ir neužbaigdavo jo.

– Ne, Tamsta, dabar tai jau eisiu, – tariau da nesikeldamas. – Gali Tamstos mamytė nubusti ir neradusi pamanyti, kur Tamsta dingai, kodel taip ilgai neateini. Gali, Dievas žino, ką pagalvoti... Gi mano durįs nerakintos! Visai užmiršau! – atsiminiau. Net strikterėjau nusigandęs.

– Nelys gal niekas vogti Tamstos kambarin? Piningų aruodų ten nėra pripilta? – Tyčiojosi manimi.

– Kas yra ir to gaila. – Man ne prie juokų buvo, aš gerokai nusiminiau.

51 psl.

– Tai skubink Tamsta! – ragino šypsodamasi. – Dabar velniai jau nebevaikščioja, ramu bus eiti, niekas kelio neužstos... Matai Tamsta, kaip prašvito nuo sniego; kelio nebereiks graibyti, – surimtėjo jinai. – Vis deltog da palydėsiu nors kiek. Reikia, mat, kiek galint Tamstai atsilyginti. Tamsta gal nereikalausi, kad pilnai atsilyginčiau?

– Žinoma! – bet atsakiau taip smagiai, kad net pats savo atsaku nusistebėjau. Rodos apie kažin kokį svarbų daiktą butų buvę kalbama.

– Tai ko gi man ir reikia! Geras iš Tamstos bernelis... Na, tai einava, – pirma išspruko iš atšlaimo, mane palikusi už vartų. Sustojo ir laukia.

Ėjova dabar skubiau, negu pirma. Tylėjova. Galvojova, regis, kiekvienas sau, bet tą patį. Ir nesinorėjo šnekėti. Bijojosi minčių giją pertraukti. Taip gražiai ji apie mudu pynėsi, viniojosi ir artino vieną prie kito arčiau-arčiau.

Stapterėjova ir pasakėva abu iškarto:

– Gal jau bus gana?

– Gana, – atsakėva taip-pat kartu.

– Jau daugiau pusės kelio Tamstą palydėjau, – padavė ji ranką.

– Ačiu Tamstai...

Norėję buvome da ką kits kitam pasakyti, bet susiturėjova. Tarytum kas neleido, nedavė daugiau šnekėti. Nejauku pasidarė, ir nei šio nei to, lac inkliuvova kur, susisarmatijova ko.

– Sudieu!

– Sudieu!

Taip greitai-skubiai.

Pasispaudėva rankas karštai, lyg jomis norėdami nepabaigtą mintį išreikšti. Geriau pasidarė, yt nuo musų koks šešėlis nuslinko.

Žengęs keletą žingsnių, atsigrįžau.

Žiuriu ir ji atsigrįžo. Taip-pat į mane žiuri.

Da kiek paėjėjęs vėl atsigrįžau. Ji stovėjo ir sekė mane savo akelėmis. Tečiau pamačiusi, jog mano į ją žiurima, vikriai apsisuko ir nuėjo-nubėgo.

52 psl.

Stovėjau. Negalėjau akių atitraukti. Da buvo kartą atsigrįžusi. Ir paskum tuojau išnyko nakties tamsoje. O aš da ilgai mačiau ją toje vietoje. Tai arčiau į mane, tai toliau staiga. Tai artinos, rodos, tai bėgo. Tai artinos, tai bėgo...

Parėjęs grįčią ištiesų radau nerakintą. Bailiai apžiurėjau, ar viskas yra. Kiekvienas daiktas buvo savo vietoje.

Sušilęs lovoje pradėjau perkratinėti visą praėjusią dieną. Praėjusią greta jos.

Stengiaus prisiminti, kaip ir visados, kiekvieną jos žodį, judėjimą, akies mirksnį. Paskum ėmiau atsiminti viską nuo pirmos su ja pažinties. Gerėjaus ir džiaugiaus. Po kelis kartus visą tą pažintį, visą tą laiką, nuo pradžių iki šiai dienai perkratinėdavau. Ant maloniausių vietų ilgiau apsistodavau; laikiau jas savo akyse tolei, kolei neatitraukdavo manęs kitas kas da malonesnis ir da švelnesnis.

Visų tų vaizdų viršumi plaukė skaidrus įsitikinimas, kad ji mane mylinti, trokštanti mano širdies, norinti į save priglausti-prispausti. Apačioje gi, ant dugno, lyg koks dumblas rugo-kėlėsi ir sakė:

– Ne. Nemyli ji tavęs; ji vien tavimi žaidžia... Ir nori su tavo pagalba lietuviškus giedojimus bažnyčion įvesti. Jai daugiau niekas ir nerupi. Kitaip gi negalima...

Tu jos nepažįsti – ji gudri... Dovanai tik sau galvą kvaršini...

Šaldė jis mane, šaldė ir augštyn kėlė. Drumstė viską ir nuo jo tamsu darėsi, kaip naktį.

– Abejok tu tik, abejok!... – barė įsitikinimas.

Ir vėl vienu matu viskas nušvisdavo ir vėl plaukė vaizdai vienas už kitą gražesni. Vėl jie džiugino-viliojo. Dumblas dugnan nuguldavo ir nei nesimatė jo. Tarytum slėpėsi tenai. Tykojo išpasalų. Bet vis mažiau ir mažiau jo bijojau, silpniau jis mane gązdino.

53 psl.

Ir sapne ji man prisisapnavo. Šnekėjau, džiaugiaus kartu su ja. Rodos mudu vaikščiojova plačiame tolimame lauke. Tas laukas buvo lygiai apklotas sniegu, kuris žemčiugais mirgėjo-mainėsi saulės spinduliuose. Po musų kojomis spiegė-girgždėjo, lyg ką grojo. Ir rodos tai butų buvusi nepaprasta, negirdėta daina; taip baisiai mudu linksmino žavėjo. Klausėvos jos ir rankas susitvėrę ėjova toliau, į didelį, apvalainą kalną. Juo augščiau, juo labiau ji į mane glaudėsi ir dėjo savo galvutę ant mano peties. Jos atsiskyręs pluoštelis plaukų švelniai mylavo, glostė man veidą, kaktą. Pasiekėva galop ir viršunę kalno. Inėjova apšarmojusian miškan. Jo šakos lingavo ir rodos vis mojo į mudu. Atsisėdova ant vėputės po augštu, senu ąžuolu.

– Aš myliu tave! – tarė ji ir priglaudė savo karštas luputes į mano lupas. Bučiavo vis smagiau ir smagiau.

Galva man svaigo. Negalėjau jos pabučiuoti.

– Žiurėk! – atsitraukė nuo manęs. Ranka pamojo miško gilumon.

54 psl.

Skubiai pažvelgiau ton pusėn. Viskas umu laiku persimainė. Apšarmoję medžiai pražydo įvairių-įvairiausiomis baltomis gėlėmis. Jos lingavo, nuolat stiebėsi į viršų, kėlė savo vainikėlius ir skleidė aplinkui neišpasakytai gardų kvapą. Bematant iš tarp jų pasirodė mažutės baltos paukštytės. Jos purpterėjo, paskraidžiojo ore, paskum eilėmis nutupė ant medžių šakelių ir ėmė čiulbėti-giedoti plonučiais, skambiais balseliais. Kaskartą smagiau ir svaigulingiau giedojo. Pradėjo, tarytum, snigti. Ore, yt kokios rojaus muselės, skraidžiojo, pažemiu lakiojo sniego žvaigždytės. Tankiau ir tankiau jos leidos iš augštybių. O saulė vis švietė; lyg pro sidabrinį ruką, žaidė medžių šakose, paviršium kalno. Tai žalia viskas rodos, tai rausva, tai melsva. Tai miškas išnyksta iš akių, paukštelių giesmės negirdėti, tai viskas lyg iš kur ataplaukia ir vėl paukšteliai čiulba ir vėl gėlelės kvepia.

– Mudu gyvensiva taip ilgai-ilgai... Niekados nemirsiva... Gražu vis mum bus, malonu visur, – skambėjo jos šneka, tardama tam čiulbėsiui.

Staigu žydįs miškas sutirpo-prapuolė. Išnyko paukšteliai su giesmėmis, aptemo ir saulė, dingo sniegas.

Palikau vienas. Aplinkui juodi, dangų siekią kalnai. Viršunės jų aštrios; kaip ylos, smailios. Aš lac duobėj kokioje. Ir viršuje nieko nesimato, vien žaibuojąs debesis niukso. Perkunas jį skalandoja-krato, – kalnai net užia-gaudžia.

Štai sužaibavo kryžiumi ir tiesiai į mane trenkė. Rodėsi ir visam pasauliui galas...

Nubudau. Išsigandęs atsisėdau lovoje. Atsipeikėti negalėjau.

– Gal ir užmušė mane?! Gal aš jau negyvas?! – galvojau graibydamasi aplink save.

Nudžiugau persitikrinęs, jog tai vien sapno buta.

– Gal jis ką blogo reiškia? – dingterėjo galvon. – Gal pranašingas?

– Ar tai aš sapnui tikėsiu! – atsiliepiau į tą mintį.

55 psl.

Vienok jis visą rytą mane vargino. Akyse, lac šmėkla stovėjo.

Klausimai: XIV dalis

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Rodyti atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Rodyti atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Rodyti atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti adynas. Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.