Ignas Šeinius · 1889–1959
XV dalis
56-57 psl. iš 184·apie 5 min.·1 paaiškinimas·4 klausimai
56 psl.
– Bet, žinai, laikas intikino mane, kad sapnui ne vien galima, bet ir reikia tikėt, – atsikreipė Kuprelis į mane, matyt, norėdamas daugiau apie tat pašnekėti.
– Tai Tamsta dabar jau jam tiki? – klausiau netikėdamas, kad sapnai jam butų indomu.
– O gal tu ne?
– Žinoma, kad ne!
– Tiki ir tu, tik sarmatijies prisipažinti. Tiki taip-pat kiekvienas. Juk yra tokie sapnai, kurie musų omėnin taip įsirėžia, kad mes jų negalime per keletą dienų užmiršti; kitą kokį net keletą metų mename, ir pagaliaus visą savo gyvenimą, ir jie mums tiesiog sakyte sako, kad taip ir taip bus, ar gali da buti, jeigu mes nenustosime panašiai, kaip pirma darę, elgęsi. Bet mes paprastai tokią mintį užslopiname ir visai jos parodymų nebojame. Daug yra pavyzdžių iš musų gyvenimo, daug jų yra ne vieno moksliaus užrašyta, kad sapnai išsipildo. Žinoma, išsipildo ne kiekvienas, bet tik tie, kurie labiausiai mumis nugąsdina, arba sužavi. Kurie, vienu žodžiu tariant, musų domą savep pritraukia.
– Sapne prieš mus pasikelia ta uždanga, kuri slepia nuo musų visas gyvenimo teisybes, – traukia jis toliau. – Sapne mes pamatome kitą, paslėptą savo gyvenimo pusę. Pranašingas sapnas yra fiziologiškai galimas daiktas. Musų praeitis palieka mumyse savo žymę, savo pėdas. Ir ant praeities, kaip ant kokio pamato, auga, plėtojasi žmogaus ateitis, jo tolimesnis kelias. Ir tą kelią mes vien sapne, kuomet miegas atskiria mus nuo viso pasaulio, pamatome. Pamatome nors neaiškiai, kaip pro ruką, bet jau galime patįs šį-tą atspėti. Sapnas beveik visuomet esti simboliškas, ir vien mums reik mokėti suprasti tuos jo simboliškus ženklus.
– Geriausiai tat burtininkai gali atlikti, – pertraukiau Kuprelį.
57 psl.
– Geriausiai kiekvienas pats sau gali savo sapno reikšmę išaiškinti, – lyg pykti jis pradėjo. Bet nieko. – Del to, kad kiekvienas žmogus pagal savo ypatybių, turi ir svetimus kitiems sapnų simbolius. Išaiškinti kito sapną, reiktų, vadinas, jo visos ypatybės pažinti, o tai vargu kam galima... Kas pagaliaus žino musų gyvenimo reikšmę, jo tikslą? Niekas, o niekas! Gal musų gyvenimas, tai vien iliuzija, koks ilgas-kankinąs sapnas? Gal atbusime tiktai tuomet, kad „amžinai užmigsime”? Gal čia pasaulyje, tarp musų ar virš musų, gyvena kitokie, dešimtįs kartų tobulesni žmonės? Ir gal mes jų nematome vien todel, kad jie už mus augščiau gyvenimo kopečiomis nulipę, kaip mes už infuzorijas?... Ir tikrai ta visa gamta netokia yra, kaip mes ją matome. Mes tat nujaučiame, bet tikėti nenorime ir bijome. Moksliškai tečiau sapno ištyrimas daug-daug mums ko atidengtų, parodytų. Bet jo rimtai ir netyria todel niekas, kad bijo, tarytum ko drovisi... Apskritai gyvenimo klausimuose vienas, rodos, jau pasako gerai, kitas da geriau, o koks nors trečias tuos jų samprotavimus su žemėmis sumaišo, ir nieko tu, žmogus, tame klampyne nesurasi, nieko nesugraibysi. Viskas sumaišyta, suniurkyta ir sugriauta. Ir miršta žmogus, nesupratęs, kodel ir kam jis miršta. O–o!... – atsiduso Kuprelis, lyg ko sunkaus slėgiamas.
Tyliu, nieko jam nesakau. Ger galiu aš tikrai pasakyti, kad jis klysta? Šiandien įsitikrinu, kad Kuprelis visai ne toks, kokį jį esant maniau. Šiandien jis atidengia man savo turtų skrynias ir rodo brangenybes, kurių aš nei pamatyti pas jį nesitikėjau.
Dabar matau, kaip stoja jisai prieš mane kitas, kaip auga ir didėja. O aš tuo tarpu atsilieku nuo jo, klimpstu neaiškiose mintyse; nesuprantu, kodel jis toks. Juk pirmai vis budavo toks naivus, negilus, o dabar ir jame prasiveria kas...
Klausimai: XV dalis
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Rodyti atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Rodyti atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Rodyti atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti adynas. Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
4. Kuo rizikuoja Kazės tėvas Gervydis?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.