Ignas Šeinius · 1889–1959
XXXI dalis
136-141 psl. iš 184·apie 10 min.·1 paaiškinimas·1 klausimas
136 psl.
Audra potruputį-pamažėl traukiasi tolyn. Vis rečiau žaibuoja, rečiau jau sugriaudžia. Jeigu ir sugriaus, tai tarytum tas dundėsys iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Niekur neatsikartoja. Lietaus smarkumas menkėja. Lįja išlengvo, lac žemę prausia.
Kambarėlyje darosi šviesiau.
– Da matyti, saulė nenusileido. Visai prašvis, – sakau Kupreliui.
– Tur-but. Bet jau vakaras netoli.
Jis mažai perkuno pyktį girdėjo. Nekreipė į jį domos. Savyje paskendęs buvo, savo praeityje. O aš prie kiekvieno didesnio trenksmo vis krupterdavau, aplinkui apsidairydavau.
– Sutartą valnadą nuėjau paskirton vieton. Susirangęs prie kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta – jos nėra. Pusiau dvyliktos – da nėra.
– Tikai pasijuokė iš manęs! Labiau inarzinti norėjo, – manau sau nekantruodamas.
– Palauksiu da ketvirtadalį, nebus – eisiu namon.
Praėjo ir tas ketvirtadalis. Visai man laukti atsibodo. Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toksai greitas intikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to čia atėjęs drybsau.
Tik štai žiuriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas-juodas taškas.
– Tai ji! – nudžiugau.
Prisiartino artyn. Matau, šuva!
– A, kad tu suruktum! – pasikeikiau ant jo.
Pamojau ranka, atsikėliau ir buvau jau beeinąs namon, gi tas šuva į mane prilėkė.
– Ar pasiutęs, ar ką?! – nusiminiau.
Bet jis prilėkęs ėmė apie mane šokinėti-gerinties. Pažinau, jog tai Gervydžių Margis.
Neužilgo pasirodė ir kitas taškas. Tiktai kurkas didesnis ir pailgas. Nesiskubino-nelėkė taip greitai. Nuėjau jo sutikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sutiko. Buvo tai Kazė.
137 psl.
– Ilgai tau prisiėjo laukti? Gal nepyksi? Atleisi man?... Mat gi varliukštė, Julytė, ilgai neužmigo. Turėjau jos laukti, kolei užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu kelties, tai ji ir klausia: „Kur tu eini?” Atsakau: „Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau”. Ji tarytum intiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi ir vėl klausia. Bet galų-gale tikrai užmigo... Tai eiva gi pas tave, – patarė. – Čia nedrąsu, gali kas užeiti.
Nuėjova. Ir Margis neatsiliko.
Senai, oi senai ji pas mane buvo! Net šilta-gera pasidarė, kaip peržengė slenkstį. Juk toks brangus svečias.
– E, gi pas tave langai nedengti! – vos atsisėdusi tarė mano viešnia. – Aš šiemet pas save intaisiau. Be dangčių bloga.
Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad ištiesų gerai, nes jos neleidžia pamatyti, kaip mylimosios apgaudinėja savo mylimuosius, bet susiturėjau. Gana jau ne vieną kartą buvau įsišokęs.
– Imkiva nors marškomis uždengti, nes gali kas pro langą pažiurėti, – pataria man.
– Tai jau uždengkiva.
Bematant nurengėva lovą ir užtiesėva langus.
– Dabar paskambink suktinį, – paprašė jinai.
– Kodel suktinį? – truputį nusistebėjau.
– Kažin kodel jis man šiandien tinka. Gal užtatai, kad neužilgo ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu.
– Su kuo? – tarytum ramiai-šaltai paklausiau, bet mano balsas nupuolė ir buvo tylus, vos girdžiamas.
– Gi su tavim! Mat su kuo. Tai tu da nežinojai?! – meiliai nusišypsojo ir priėjusi į mane uždėjo savo rankas ant pečių.
– Su manim?! Negali buti! – atkirtau džiaugsmingai ir karštai.
Rukai, rodėsi, vienu matu išsiskleidė. Paliko šviesu-aišku.
– Kaip tai negali buti? – prisitraukė arčiau ir pažvelgė tiesiai akysna.
– Žinoma, – burbterėjau nerangiai.
– Meluoji? – prasijuokė į tokį mano atsakymą.
– Nei truputėlio.
138 psl.
– Keistas tu žmogus, oi koks keistas! Pirmai spireisi, norėjai, kad tiktai greičiau, o dabar štai, užgirdęs pilną mano prisirengimą, stebiesi.
Nutruko šneka. Nutruko mintįs. Lyg nutraukė jas kas. Pirmai to nei nesimatė, tik staiga išlindo ir nutraukė. Ir nejauku pasidarė.
– Kad tu manęs nemyli, – išlengvo, da galvodamas, pasakiau. Ir nusiminiau, kad tat esu pasakęs. Regis nereikėjo.
– Sėskiva, aiškiau pašnekėsiva, – patraukė mane ir pasodino greta savęs.
Bet tas jos pasakymas koks skubus, lyg ko užtiktas, buvo. Nesitikėjo, kad jai reikės taip pasakyti. Tečiau mano ano pasakymo, matyt, laukė.
– Tai tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? – prispyrė klausti. – Iš kur gi tu matai? Kas tau toksai sakė?... Kad aš tavęs nemylėčiau, tai neičiau į tave per patį vidunaktį, – pradėjo pykti. Tiktai tas pyktis kažin kaip ne toks buvo. Toksai virpąs-drebąs, neaiškus.
– Aš gi manau, kad visdelto tu manęs nemyli... Tu myli Jastrebovą, burlioką! – staiga aštriai, tiesiai akysna jai pasakiau.
Atsitraukiau nuo jos, susinėriau rankas ir susimąsčiau. Visokios mintįs galvoje sukaliojosi. Iš jų vienas mišinys buvo. Jokios ištisos minties mano omenin neparėjo.
– Tu su tuo Jastrebovu tai ir ramumo neduodi, – ėmė ji man, nei trupučio mano tvirtinimu neužgauta, iškalbinėti. – Kaip jam Jastrebov, taip Jastrebov. Matyt nei valandėlės jo neužmiršti.. Gal tu į jį įsimylėjai, kad taip dažnai mini? – karčiai pašiepė.
Nieko daugiau neatsakiau. Neturėjau ko atsakyti.
– O tat, ką mačiau, visviena jai nesakysiu. Kentėsiu, nors suspaudęs širdį. Žiurėsiu da koksai galas bus, – nusprendžiau.
– Bet jis tavęs, tiesą pasakius, tai nemyli. Labai net nemyli...
139 psl.
– Žinai, Olesi, – vėl į mane meiliai prisitraukė ir sako nuliudusiu balseliu, – tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, – trukterėjo-suklupo. – Šiandien atėjau tau pasakyti, jog jis žino, kas jam akmeniu pakalon dryksterėjo... Tu jo užmušti norėjai? – paklausė prisivogdama ir indomiai man akysna žiurėdama.
– Ką tu sakai?! – pašokau.
– Nesigink. Žinau. Žino ir jis.
– Ką...?
– Tai, kad užmušti jo norėjai.
– Ne!... Ištiesų, – puoliau. Sukandau lupas.
– Taip?! – baisiai nusistebėjo. Pabalo visa, kaip drobė.
Nutilova ir kitas į kitą žiurėjova. Matėva, regis, aiškiai kitas kito sielą. Tiktai neilgai taip. Tarp mėlynų dumų prapuolė. Ir tarytum tuoj užmiršova, ką matėva.
– Jis tau keršys, – pradėjo ji smarkiai, pirma savo žvilgsnį šonan išsukusi. – Sakė: „Užmušiu aš jį, kaip šunį!”... Biaurus burliokas, – jau kitu balsu, – jam nesunku bus tat atlikti... Daėdė jis ir man... – kampan žvilgterėjo, lyg atsiminti ką stengdamasi. Sušuko jau atradusi. – Kad... jeigu nori išlikti gyvas ir manęs gaili, tai bėgkiva iš čia. Kuogreičiausiai, kad nerastų.
– Kuogreičiausiai... kuogreičiausiai, – pritariau, lac pro miegus. Mane kažin koks keistas snaudulys apėmė. Viskas man sukaliojosi, plaukiojo aplinkui. Plaukiojo ir ji ir Jastrebov ir aš. Visas kambarys, visas miestelis plaukiojo. Ir pasaulis plaukiojo.
– Žinai kur geriausiai važiuoti butų? Prusuosna... Ar tu turi kiek pinigų? – susirupino.
– Turiu, – atsakiau jau lyg nubusdamas.
– Daug?
– Gana bus kelionei.
– Kiek?
– Da ir pradžiai gyvenimo užteks.
– Bet kiek gi?
– Kiek pinigų? – visai nubudau.
– Taigi.
– Bus... bus apie... keturius šimtus, – perpus numažinau, o kam, tai nei nežinau.
140 psl.
– Tai užteks, kolei rasiva tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliuti vargonininku į kokį kataliką kunigą. Gyvensiva, kaip ponai. Tenai lietuviškų kningų niekas nedraudžia. Skaitysiva, giedosiva, kiek tiktai norėsiva. Galų-gale, kada mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsiva sugrįžti. Ar ne tiesą aš, broleli, sakau? – paėmė mane už rankos.
– Tiesa sesele! – umai nudžiugau ir pralinksmėjau, kada ji mane broleliu pavadino.
– Tai išgelbėsiu ją. Ji bus mano! Važiuosiu! Jau dabar bus viskas pabaigta.
Visos kančios ir abejonės liksis užpakalyj.
Pirmai, da kaip ji atėjo, tai ką aš galvojau, kas man rodėsi, tai ir iš galvos išdulkėjo Ar tiktai pasislėpė joje. Bet tuo laiku neminiau.
– Tai mat, mano broleli, – pasidarė ji švelni-lipšni, kaip katytė. – Galėsiva ir tuojau važiuoti. Nėra ko laukti. Reikia skubinties. Jastrebov kiekvieną valandą gali tave sutikti. Man daug ruošties nereiks, tiktai pasportas išsiimti. Išimsiu lengvai.
– Tai sakyk, sakyk, kada važiuosiva? – nekantriai klausiau. – Man irgi daug rengties nereikės.
– O kad ir sekantį šeštadienį. Galėsi?
– Galėsiu! – sutikau.
– Tai jau ir nutarėva. Galas.
– Fertig! – priduriau.
– Vadinasi šeštadienio naktį išvažiuosiva, o sekmadienį, šituo metu, galėsiva buti jau prie rubežiaus. Tai bus gerai. Penktadienio naktį aš da pas tave ateisiu. Pasišnekėsiva, kur susieiti prieš išvažiuosiant, ką daryti, ką imti su savimi ir tt... Dabar gi paskambink. Po tokio svarbaus ir didelio nutarimo reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek-nors, – užbaigė Kazė.
– Ką? – paklausiau keldamasi.
– Ar užmiršai? Pirmai juk prašiau? Suktinį. Paskum, ką pats norėsi.
141 psl.
Man skambinant ji išėjo šokti. Šoko įsisprendusi, sukinėjosi po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai. Galvą atsukęs žiurėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.
Šoko apie pusvalandį, kolei visai sušilo-sukaito.
– Gana jau! – puolė ant kėdės.
Išsitraukusi nosinę ėmė vėdinties. Net plaukai jai bešokant išsileido. Gražiai apdengė kaklą, pečius. Ant akių, ant krutinės nugriuvo. Kiek pasivėdinusi pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė augštyn, ant galvos. Kaip taip rankas pakėlė, liemenėlis išsitiesė-išsilinko; augšta-apvalaini krutinė siubavo-kilnojosi. Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir stipriai priglaudęs į save skubiai pabučiavau.
– Eik da paskambink ką-nors. Prieš kelionę man, – lengvai mane nuo savęs atastumė.
Vienok da kartą ją pabučiavau ir nuėjęs užskambinau Raineke’s Farandal. Paskum da keletą gražių dalykų. Ji klausėsi atidžiai, užsimiršusi. Tarytum tat begalo jai brangu buvo. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėjimą.
Atsistojo. Priėjo „sudieu” pasakyti.
– Sudieu, broleli. Dienelė netoli. Namon jau laikas.
– Pabuk da truputėlį. Palauk. Daugiau paskambinsiu.
– Nek, negaliu. Sudieu!
Palydėjau visą kelią.
– Sugrįžo ji, sugrįžo meilė, sugrįžo skaisčios dienos, – sprendžiau be abejonės.
Laukiau penktadienio ir rengiaus-ruošiaus kelionėn – naujan gyveniman.
Klausimai: XXXI dalis
1. Kur Kazė pasiūlo Olesiui bėgti?
Rašiniui: Laisvė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.