Ignas Šeinius · 1889–1959
XXXII dalis
142-148 psl. iš 184·apie 15 min.·2 paaiškinimai·1 klausimas
142 psl.
Kazė penktadienio naktį atėjo da prieš vienuoliktą. Anksčiau, kaip ir sakiusi buvo.
Buvo nuliudusi, begalo susirupinusi. Niekados da nebuvau matęs jos taip liudnos. Aš gi buvau neišpasakytai linksmas. Kad regis bučiau įmanęs, tai bučiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokinėčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Skraidyčiau nuo vieno namo ant kito. Kažin kur regis pakilčiau. Pačiais padebesiais. Ir visus debesius ant žemės nudraskyčiau. Mėnulį nustvėręs ežeran blokščiau, prigirdyčiau. Kalnus viena ranka išvartyčiau. Visą bažnyčią ant vieno piršto pakeičiau.
Ji gi inėjo grinčion bailiai-nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Inėjusi tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Su manimi net pasisveikinti užmiršo.
– Na, ir aš jau prisirengiau. Nors dabar važiuoti galiu, – linksmai, juokdamasi gyriaus.
– Gerai, – linkterėjo galva.
– Tu gi jau, sesulyte, mažoji paukštele, prisirengei? – klausiu šale atsisėdęs.
– Jau, – vėl linkterėjo.
– Tai rytoj važiuosiva-kraustysivos?
– Va, – taip-pat linkterėjo.
– Į vieną dieną nei pagamų čia mudviejų neliks?
– Ne.
– O ar nejieškos-nesivys kas?
– Gal.
– Bet tu išblyškai, sublogai per tas dienas. Kodel taip?
– Nežinau.
– Kodel nežinai? – juokauju-klausiu.
– Nežinau, – vis taip-pat atsako.
– Ir šiandien kodel nuliudusi?
– Liudna man.
– Kas graudena?
– Kelionė.
– Gal važiuoti nenori?
– Nek, noriu.
– Tai kam liudėti?
– Liudna... gaila....
– Ko?
– Visų... ta.... – greitai susigriebė, į mane nusigandusi žvilgterėjo.
Man kažin kodel kraujas galvon dilgterėjo.
– Ar manęs gaila?
– Ta... vęs, – atsiduso.
Pasijaučiau, kad mano veidai šalti pasidarė, bet visviena buvo linksma.
– Kam manęs gailėti?
– Delto, kad mylėjau.
– Juk ir paskum mylėsi?
– Paskum?...
– Da geriau galėsi mylėti: tėveliai nedraus, niekas nekliudys. Ir aš labiau tave mylėsiu.
– Mylėsi mane?
143 psl.
– Neapsakytai. Dieną, naktį busiu su tavimi. Dainuosiu-liuliuosiu, migdysiu saldžiai. Bus malonu-malonu ir gera-gera!
– Paskambink ką-nors. Man sunku.... Aš negaliu... negaliu, broleli!...
Skubinai paėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, tylų valsą. Ji griežiant, regis matai, kaip leidžiasi saulelė, užteka kitoje pusėje mėnulis, vėjas nutįla ir išlengvo banguoja javų marės; pritaria-banguoja ir girios šlamėsys, ir liudna-svaigulinga lakštingalės dainelė bangomis plaukia per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta, rodosi, supasi-linguoja. Supasi ir oras apdrungęs-aptemęs ir pradeda danguje žvaigždelės mirkčioti.
Atsikreipiau į ją.
Josios akelės pilnos ašarų. Spindi-žvilga tos ašarėlės, kaip rasa ant jaunosios žolytės.
– Kad liudnas-griaudus tas valsas. Linksmesnio ką parink. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, paimk, – paprašė rankeles laužydama.
Ką tiktai turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, visus tuos dalykus.
– Gražiai tu skambini, gražiai, broleli. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, – tarė jau atguvusiu balseliu.
– Eik į mane, gana jau skambinti, pasišnekėsiva apie kelionę. Pasitarsiva bendrai.
Atėjau. Susisėdova greta. Apsiskabinova švelniai-lengvai.
– Tai ką, apie kelionę šnekėsiva? – klausiu, bet kad apie ją šnekėti man nelabai ir norėjosi. Tylomis, nei žodelio netariant, kur-kas maloniau sėdėti.
– Kad ir tos kelionės nebutų, geriau butų, – galvoju.
– Šnekėsiva, kaipgi.
– Tai pradėkiva.
– Aš sakau, kad paimsiu du pagalviu, savo geresnius rubus, baltarubius ir daugiau nič-nieko, – sako Kazytė. – Tu gi gali viską palikti...
– Gal parduoti?
144 psl.
– O kam? Čionai ar sukrausi, ar padesi pas ką. Nereikia, mat, nieko daryti, kad butų aišku... Nieko niekam nesakyti ir nesikeresnoti su savo daiktais... Geriau dagi taip palikti. Nieko nedarius. Tu pasiimk tiktai brangesnius savo daiktus, gaidas, kningas kokias, ką. Užteks. Tenai prisigyvensiva. O Prusuose da geriau, sako, viskas... Reikia žiurėti, kad butų lengva kelionėje, kad paskum neprisieitų išmesti ko nereikalingo... Tai tu, surišęs imamus daiktus į ryšulį, žinai kur ateisi? – Balselis vis lygus, vienodas. Šneka atsargiai žodį po žodžio statydama. Kartais ko susigriebia.
– O kur?
– Ateisi karklynėlin, ką prie galo ežero; netoli nuo vieškelio. Ateik apie pačią dvyliktą. Lig dienai kur jau nudumsiva! Tuojau ir aš tenai ateisiu. Tiktai, susimildamas, nesivėluok ir peranksti neik, kad neprisieitų laukti ilgai.... Mus paimti ir nuvežti į stotį atvažiuos Irša. Aš pati jį sušnekėjau.
– Viską padarysiu, kaip sakai, sesyte.
Prisiglaudė į mane labiau. Glosto delneliu veidą ir sako, taria kiekvieną žodelį vis taip-pat išlėto, apgalvodama.
– Tuos pinigus, kuriuos sakaisi turįs, atiduok man. Jiems bus geriau pas mane...
– Jiems ir pas mane bus gerai. Nesupelės mano kešenėje, – juokiuosi nieko nebodamas.
– Klausyk, – krupterėjo jos balsas, – bus daug geriau, jeigu jie bus pas mane.
Tau pačiam bus geriau. Tai del tavęs aš sakau. Juk atmink, kad Jastrebov, kaip nors suuostęs apie mudviejų kelionę, gali ateiti į tave ir atimti juos. Kas jam regis. Nieko nepadarysi, primuš, o atims. Tada ir išvažiuok, jeigu nori. Griaušies, manęs nepaklausęs.
145 psl.
– Nieko, Kazyte, esu vyras, Jastrebovą da apgalėti galiu, – vis juokiuosi. – O jeigu jau jis toks milžinas, kad įstengs per mano grinčios slenkstį peržengti, tai aš tai dienai išsinešiu kur kitur. Nebusiu namie. Galiu pernakvoti kur krumuose įlindęs. Nesuuos jis mano pėdų, ne toks jau puikus skalikas.
Pasergėjau, kad man taip baigiant, jos veideliai paraudo ir apie lupas trukčioti pradėjo.
– Mudu dabar visviena, kaip pats su pačia, o vyrų pinigai paprastai moterų ižde guli. Ir visados taip... O da jeigu kelionėje mudu kas užpultų, tai tuojau tave, ne mane kratytų, pas tave pinigų jieškotų. Tai jeigu jie pas mane butų, tai ir liktų.
– Aš manau, jog ir vagįs žino, kad vyrai laiko savo pinigus moterų ižde. Jie tokiuo budu tave, ne mane kratytų, juokiuosi ir gana.
– Jie gi pamatytų, kad jauni esava, kad da nesusižiedavę...
– O kas jiems galvoj! Pamatytų, važiuoja vyriškis su moteriške, tai tur-but vyras su pačia. Vadinas jos kešenėje pinigai.
– Eik jau! Tu vien erzini mane. Matyt važiuoti negalvoji, – staiga aiškiai supyko.
Mačiau, jog visai nuvarginau ją savo juokavimu, bet man linksma buvo. Stengėsi ir ji kartkartėmis nusišypsoti, bet tiktai veidelis sukrutėdavo, o akyse buvo liudna ir griaudu. Rodėsi, kad ją baisiai kas slėgia-vargina; sunkus akmuo širdį užgulė.
– Kiek gi tau duoti? – nusileidau.
– Kad jau taip nenori, netiki manim, tai neduok. Nereikia man, tebuna pas tave...
– Aš noriu tau duoti, tiktai klausiu kiek?
– Kaip gi kiek? Gi visus.
– Ar nebus perdaug?
– Tu vis juokauji. Nekenčiu...
– Visai ne. Pusė tegul bus pas mane, o pusė pas tave.
– Tai jau geriau visus turėk pas save. Nenoriu...
– Tu nesupranti manęs, – negaliu nustoti juokavęs. – Jei bus pusė pas mane, o pusė pas tave ir jei užpuolę vagįs nuo mudviejų kurio atims, tai vis liks du šimtu.
– Nenoriu, nenoriu! Turėk visus.
146 psl.
– Tai jau visus atiduosiu. Nepyk, sesele.
Išėmiau iš skrynutės, ataskaičiau ir padaviau.
– Ačiu tau, broleli, ačiu! Senai jau taip reikėjo, o tu vis mane erzini, – lyg pralinksmėjo. Pinigus surišė skepetaitėn. Paslėpė.
– Tai dabar turiva po pusę. Lygiai po pusę.
– Kaip tai? – nusistebėjo.
– Gi pas mane keturi šimtai ir pas tave keturi.
– Mat koksai tu melagis, – pabarė.
– O tų nenorėsi nuo manęs atimti? – juokiuosi-klausiu.
– Gek gaila butų, kad ir tie nežutų.
– Tet! Tegul sau žųva.
– Tegul sau... Tegul lieka... O už tuos ačiu!
– Kodel tu man už juos „ačiu” sakai? – nusiminiau valandėlei.
– Todel, kad sunku buvo iškrapštyti.
– Visai nesunku, aš tiktai juokavau.
– Tai užtat, kad juokavai..
– Gal ir verta?...
– Kur gi ne. Net supykti man prisiėjo.
Aš, vos tik atvažiavęs Skruzdynuosna, gavau nuo pono Šilinskio septynius šimtus rublių. Buvo tai tie pinigai, visas turtas mano tėvo, kuriuos jis man mirdamas paliko. Bet aš apie juos ligtolei nieko nežinojau. Jis paliko juos Šilinskiui, savo ponui, kad tasai man atiduotų, kaip jau busiu suaugęs.
– Kad man jaunesniam butų atidavę, butų buvę geriau, bučiau pasimokinęs, – nekartą su gailesčiu galvojau. – Dabar gi kas? Netaip jie man reikalingi...
– Tai žiurėk, Olesi, rytoj apie dvyliktą. Neužmiršk. Tu toksai, kad ir užmiršti gali. Gali da neateiti. Tu keistas, labai keistas žmogelis. Netoks, kaip kiti. Ne vyras... Lėnas, nedrąsus, lyg mergiotė kokia.
– Ar negerai tat?
– Žinoma, kad ne kaip...
– Kad aš negaliu buti kitokiu, negaliu buti, kaip kiti.
– Kad tu visai kitoks, visai. Ne vyras, ne berniokas.
– Ką padarysi, kad aš toks...
– Taigi... taigi...
– Man šiandien va linksma, gera, tai aš, rodosi, kažin ką padaryčiau.
– Ir nepadarytum.
– Viską augštyn galvom apversčiau.
– Ne, broleli, neapverstumei. Tau tik taip regis, bet tu neapverstumei.
147 psl.
– Kažin... kažin... – pats paabejojau. Susimąsčiau.
– Apversčiau, sesyte! – sušukau.
– Ne, ne, broleli!
– Ar tai aš silpnas?
– Taip! – gailiai ir giliai atsiduso. Galvelę palenkė. Lyg kur toli, lyg kokion bedugnėn nugrimzdo.
Nusekiau tarytum ir aš paskui. Ir tą bedugnę pamačiau. Juodą-juodą. Vienam krašte ji, kitam aš stoviu. Kitas į kitą žiuriva. O po kojomis bedugnė. Ir man da linksmiau pasidarė. Šokčiau regis per ją...
– Tai jau rytoj išvažiuosiva. Išbrisiva iš šitos balos, – sako ji vis ten žiurėdama. – Paliksiva savo pažįstamus, blogus ir gerus žmones. Blogi visi buvo, geras gal tiktai vienas... Pamatysiva kitus kraštus. Nepažįstamus, neregėtus da... Gaila, gaila deltog... – užbaigė tylom, nutęsdama. Į langą akeles nukreipė. Paskambink man prieš kelionę maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
– Ar jau eisi? Pabuk da truputėlį, palauk, sesele! – nustvėriau jos ranką. – Aš noriu, kad tu šiandien ilgai-ilgai, begalo ilgai su manim pabutumei. Man šiandien taip linksma, o tu išeisi, aš nuliusiu...
– Nuliusi... Bet tu neliudėk, linksmas buk.
– Negaliu be tavęs linksmas buti.
– Buk... Reikės buti... Ne!... Jau aš einu.
– Da nors truputėlį! Kelias minutėles!
– Skambink. Aš pabusiu, kolei skambinsi.
Atsisėdau skambinti. Stengiaus išlengvo, pamažėl. Tą maršą pabaigęs, ėmiau kitą.
– Gana. Daugiau nereikia.
– Kodel taip skubinies? Diena da toli.
– Negaliu ilgiau... Visai negaliu.
– Aš gražesnį paskambinsiu.
– Sudieu!... Palydėk mane.
Mečiau skambinęs. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
– Tai palydėsiu. Paskutinį jau kartą! – linksmas sušukau.
Ji, perėjusi slenkstį, da atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Paskum kitą kartą iš kitos pusės.
Ėjova pamažėl, vos-vos kojas statydamu. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji šiandien. Pirmai budavo greitai eina; negalėdavau su ja sutaikyti.
148 psl.
Priėjova jų kluoną.
– Jau. Čia išsiskirsiva, – sustojo Kazė.
Susiėmėva rankomis. Ji man smarkiai jas spaudė. Paskum apsikabinova ir karštai-karštai ėmėva bučiuoties. Bučiavovos ilgai. Negalėjova kits nuo kito atsitraukti. Jau nustosiva ir vėl atgal.
Abu iškarto pajautėva, kad musų veidais ašaros rieda. Šiltos-malonios.
Tuo matu išsiskyrėva.
– Lik sveikas! – Bet, žengusi du žingsniu, vėl sugrįžo, vėl padavė ranką. – Lik... Sudieu!...
– Sudieu, sesele!
– Broleli!
Peršoko per tvorą skubiai ir viename akymirksnyje dingo sodo tamsoje.
Man staiga baugu ir baisu pasidarė. Nusigandau tarytum ko. Ar lyg nugązdino kas.
– Kaze! Kazyte! – sušukau paliktas.
– Kaze! Kazyte! – atkartojo aidas Gervydžių klojime, atsiliepė sodnuose ir pasklido po visą sodžių. Ištirpo-išnyko. Nieko neliko. Atmintis tik aido.
Klausimai: XXXII dalis
1. Kur Olesis laukia Kazės naktį, kai jiedu turėjo bėgti?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.