Ignas Šeinius · 1889–1959
XXXVI dalis
161-164 psl. iš 184·apie 10 min.·1 paaiškinimas·1 klausimas
161 psl.
– Mergele mano, gražute mano, palikai mane vieną. Bastaus aš dabar vienas vargo bernelis šitam margame pasaulyje. Mylėjai mane, pamylėjai kitą, kitam savo širdelę atidavei. Kodel ne man, kodel ne man tą savo gerą širdelę skyrei? Kodel ne mane dabar myluoji, glaudi prie savo gražios krutinėlės, o jį, tą, svieto bjaurų atėjuna? Kodel ne man, o kodel jam, mergele numylėta, meilės daineles dainuoji? Jį, jį savo švelniuoju balseliu supiliuliuoji, jam dieną saulėtą sapną audi?!... Palikai, palikai mane vieną. Palikai. Pas jį nuėjai, – verkiau-liudėjau sopulio suspaustas, po senu ąžuolu sau prieglaudą radęs.
Ilgai ėjau iš namų išėjęs. Palikau tenai viską. Vien tą rišulį pasiėmiau, kurį buvau pagaminęs kelionei su ja.
– Rasiu da gal ją kur-nors, – galvojau-tikėjaus.
Toli nuėjau. Kad ir jieškoję, butų niekur manęs neradę.
Dieną miegojau kur-nors krumuosna įlindęs, o naktį ėjau-bėgau. Bijojau žmonių, bijojau jų sutikti. Man rodėsi, kad aš vienas žmogus, o jie visi kažin kokie baisųs žvėrįs, kurie mane visur seka-uodžia-genasi ir nori sugauti.
– Sugaus mane ir į mažus kąsnelius sudraskys. Kraują, kaip šernai, išgers.
Jeigu kur ir naktį pasivaidindavo man žmogus, tai dėtis neturėjau kur. Jau-jau, rodėsi, ir galas man bus.
Da, žinai, aš ir dabar bijau žmonių, labiausiai svetimo. Kad ką sutinku, tai tuojaus žiuriu, ar nekėčia jis iš savo pirštų nagų ir ar nesižioja į mane. Kad, tarytum, pasergėju kokį panašų judėjimą, tai bematant traukiuos šonan ir, ištrėškęs akis, jį seku.
Kartais vakarais, saulelei nusėdus, kad pritemus pradėdavo kilti iš pievų balti rukai, man neišpasakytai susispausdavo širdis ir perimdavo begalinis ilgėsis prie Kazės. Eidavau ton pievon, nerdavaus tan rukan.
162 psl.
Štai, rodosi, matau, kaip ten toliau, pačioje gilumoje, stovi ji, visa balta, apsisiautusi nuo galvos lig žemei dideliu permatomu apsiaustu ir šaukia, vilioja mane prie savęs. Bučiuoja ištolo ir regis va, tyliai-švelniai vardą taria: „Olesi, Olesi!” Lekiu prie jos, stengiuos nustverti rankomis. Ji lyg atatruksta nuo vietos, pakįla oran ir plaukia-skrenda pažemiu. Vejuos paskui. Ji bėga, bėga vis toliau. Jau pavargstu, užumuša kvapą, nei pats nejaučiu – krentu pievoje, ji vėl, matau, stovi ir šaukia mane: „Olesi, Olesi!”. Guliu, žiuriu į ją akis įsmeigęs. Ji, tokia graži, lengvutė, yt debesėlis, puiki, artinas prie manęs, artinas. Jau visai arti, tiktai penkiais žingsniais nuo manęs atokiai. Da arčiau, da arčiau. Va visai priėjo. Duoda ranką, kelia nuo žemės. Stveriu tą ranką, šokstu, ir ji jau bėga nuo manęs. Jau, regis, privysiu, prisieksiu, ir ji jau staiga palieka mane. Ištolo vėl šaukia-vilioja. Da kartą ji arti nuo manęs buvo, paskum pakilo ir miškan nuskrido-nubėgo. Įlėkiau paskui. Jieškau, graibau apie kiekvieną medį. Ji štai atsiliepia man per kelintą medį. „Au, aš čia!” Lekiu tenai, ji toliau-toliau: „Au! au! Olesi!” Va matau ji medyje ant šakos supasi-linguoja; šaka girgždžia ir jos šilkiniai plaukai nuo tylaus vėjalio čeža-švilpia. Pasalomis, slapstydamasi prieinu prie to medžio, tik taikau jau lipt, ji šust! ant kito. Tenai jau supasi-linguojas. Žiuri į mane, meiliai šypsosi ir piršteliu moja.
Išaušta ir niekur jau jos nebematau.
163 psl.
– Kaze! Kazyte brangi, ateik, sugrįžk-sugrįžk! Žiurėk, kaip čia gražiai raudona saulutė teka, purpuru dengia girių viršunes, rengia jo rubais mažus debesėlius. Kokie jie tylųs, kaip dailiai plaukia visa dangaus mėlynė jos pasitikti. Klausyk, kaip linksmai su baile paukštutės čiulba, tolimon kelionėlėn rengiasi-rokuojas. Kaip skris jos visos susitarę. Mažais ir dideliais bureliais. Stiprins-ramins vienos kitas. Gera joms bus, džiaugsis kartu prisiekę kitą šalį. Skristumėm ir mudu ir mudu šiltos šalelės jieškotumėm. Rastumėm ją ir apsidžiaugtumėm-apsidžiaugtumėm. Neneiktumėm nuo žiauraus vėjo, nespaustų mudviejų piktasai šaltis... Ir skridova... Tu viena išskridai... Su juo... Skrido du paukšteliai, vieną vanagas užklupo ir nuskrido tiktai vienas... Pakelyje kitą rado...
– Sugrįžk nuo jo, sugrįžk, Kazyte! Jį vieną palik. Jis ras ne vieną, daug. Palik jį, palik. Prie manęs ateik, man širdelę atiduok! Atimk nuo jo! – meldžiau ir mano maldai galo nebuvo.
Vėl grįždavau savo ąžuolan, įlįsdavau jo drėvėn ir užmigdavau tenai, lyg vandenyje nuskandintas. Jok sapnas neateidavo manęs nuraminti, palinksminti. Miegas juodas, kaip gili duobė ir tuščias buvo. Nubudęs jaučiau, kaip jis mane žemyn slėgė ir vėl savo juodon duobėn stumė.
Išalkęs bruknių, spalgenų pasirinkdavau. Sukramtydavau jas. Radęs kur, grybą išsikepdavau. Ir jau budavau sotus. Visai man mažai reikėjo. Gurkšnelį da vandens šaltinyje išgerdavau. Nuo jo man lengva-gera pasidarydavo, mintis prasiblaivydavo.
164 psl.
Kai-kada net linksma man budavo. Vienas-vienas. Miške tylu, malonu. Retkarčiais kiškelis nusigandęs tarp krumelių švysterėja. Laputė pralekia, vilkas savo sermėgą parodo. Voveraitė riešutėlius lazdynuose braškina-gliaudo; įsikandusi po vieną apušin neša. Margasai genys medžiu šokinėja; kala, kaip įmanydamas, jį iš visų pusių. Žalvarniai pačiose viršunėse rėkauja, ant laibų šakelių supasi.
Neatsižiuriu aš į juos visus. Visi jie man artimi tapo, kaip giminės kokie; kaimynai, Kožną regis, jų pažinau, su kiekvienu, žvilgsniais susitikę, galvomis linkterėjame. Geniai ir mano ąžuolą kalė, nuo kirmelėlių gynė ir ne kartą voveraitė ant jo pasėdėti atlėkdavo. Ir lapė pro šalį nebijodavo prasmukti. Vilkas beveik kasdieną netolimais praeidavo.
Bet tokiai šviesiai valandėlei praslinkus, sunku, neišpasakytai sunku man budavo. Visi, rodosi, debesįs ant to miško užguldavo. Užtemdavo jame, lac saulelė visai butų pranykusi.
Klausimai: XXXVI dalis
1. Kur Olesis gyvena, kai pabėga iš namų?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.