Ignas Šeinius · 1889–1959
XXXVII dalis
165-171 psl. iš 184·apie 15 min.·1 paaiškinimas
165 psl.
Atėjo rugsėjo mėnuo. Pradėjo naktimis buti smarkios šalnos. Tintau nuo šalčio. Mažai jau ką gelbėjo ir sausi lapai, kurių savo drevėn buvau prisinešęs. Reikėjo buvo bėgti iš miško.
– Bet kur? Nejaugi prie žmonių grįžti?
– Negrįšiu prie jų! Negrįšiu!
Drebėjau net iš baimės pagalvojęs, kad reikia grįžti.
– Tai kur gi dėties? – klausiau primygęs savęs.
Nerasdavau atsakymo tan klausiman.
Kartą dingterėjo galvon laiminga, regis, mintis:
– Važiuosiu Jeruzalin. Pasimelsiu Kristaus karstui, nusiplausiu nuo nuodėmių ir jis man padės. Duos taip, kad rasiu ją... Butinai rasiu! – tvirtinau sau.
– Dievas sugrąžins ją prie manęs. Sugrąžins. Išklausys mano maldos. Ir bus ji galop mano. Bus!
Visai įsitikinau, kad kaip tiktai suvažinėsiu ton šventon vieton, tai ir susitiksiu su ja kur-nors, ji pati prie manęs ateis.
Jau va, regis, parvažiuoju iš tenai, vėl grįžtu Skruzdynuosna, vėl vargonininkauju. Sėdžiu sau prietemoje savo kambarėlyje. Tylu, niekur nieko. Staigu prasiveria durįs ir ji įlekia, visa raudona, sukaitusi, nuvargusi; puola man ant kaklo, skabina, bučiuoja ir sako:
– Aš tavo, tavo Olesėli! Tiktai tavo vieno! Myliu tave, gyvensiu su tavimi. Visados dabar, visados!
Jau ir neina nuo manęs. Nuo tos dienos pasilieka.
Ant rytojaus nešava užrašams. Kunigas apskelbia per tris savaites. Nekliudo nei tėvai. Su mielu noru sutinka, kraitį duoda. Paskum ir vinčius...
– Tikrai taip bus! Tikrai! – džiaugiaus, ausdamas vaidentuvėje gražius svajonių vaizdus.
Bet tai ne vaizdai rodosi, o tat, kas išties atsitiks. Ir visas tas matymas iš akių nesitraukia, vien tiktai juo ir gyvenu.
Tą pačią dieną palikau savo numylėtą drevę. Negaila buvo nei atsiskirti. Nesižvalgydamas išėjau iš miško.
166 psl.
Daug turėjau vargo, begalę rupesnių, kolei įsėdau galų-gale vagonan traukinio, vežančio keleivius į Austrijos rubežių. Nemaža tada žmonių važiavo kartu su manimi ton pačion vieton. Buvo trįs lietuvės: dvi senmergi, viena kokio tai kunigo sesuo, taip-pat nemažo metų skaičiaus. Lietuvis vienas, neskaitant manęs. Buvo tai dievo-maldingas, pasiturįs ukininkas, važiuojąs pasimelsti Kristaus karstui nebepirmą jau kartą. Visą kelionę jis tiktai ir šnekėjo su tomis trimis moteriškėmis. Aš su jais nesusipažinau. Nesinorėjo kažin kodel. Sėdėjau sau vienas, kokian-nors kampeliu įsispraudęs ir nieką nei žodžio netariau. Nei karto dagi nepriėjau prie vagono lango, kad pro jį pasigerėjus neregėtais da kraštais. Miestan taip-pat nebuvau jokian išėjęs. Kada visi maldininkai išeidavo pažiurėti miesto, aplankyti jo bažnyčių, permesti jose po vienus-kitus poterius, aš atsilikdavau geležinkelio stotyje. Vien tiktai laukiau, kad jie greičiau sugrįžtų, kad vėl galima butų važiuoti-artinties į tą stebuklingą šalį, į jos šventus miestus, kuriuose aš pagalbą tikėjaus rasti.
– Pasimelsiu tenai, tenai visą savo maldą išdėsiu. Toje pačioje vietoje, kur Dievo sunus, Dievas tikras, tris dienas uoloje ilsėjosi. Tai nuo vargų-kančių numylėtos žemės. Paskum, nuvertęs sunkų akmenį, žmonėms džiaugsmą-laimę atnešė... Atneš ir man. Atneš-atneš! Nušvis tad mano dienos.
167 psl.
Ir marėmis plaukiau lyg neplaukiau. Nemačiau-negirdėjau, kaip kas sirgo, kaip ką pikta liga tampė-draskė. Nesigerėjau nei puikiomis, kaip siekė mano ausis žodžiai, Graikijos salomis. Nei vienos jų nemačiau. Žiurėjau tiktai, akių neatitraukdamas, tan laikan, kada ją pamatysiu, kada ji, Dievo pasiųsta, prie manęs ateis. Tai šnekėjaus su ja, laimės sužavėtas, tai linksmai su josios tėvais apie Lietuvos reikalus tariaus. Tai, regis, tamsią-lytingą naktį nešiau kningas per rubežių, dalinau-skleidžiau jas po visus sodžius, po plačią Lietuvą. Ir raudonsiuliai, regis manęs nemato, nežino-nepatriuka. Niekas man nekliudo. Neingali kliudyti. Auga-kįla mano vardas, visi prie manęs eina-lekia, prašo patįs nušviesti jų kampelį. Ir šviesu jau visur paliko, raudonsiuliams nuo aiškios šviesos ir akįs apraipo; visi apžabalę savo kraštuosna išsigrudo. O Kazė myli, myli mane užtatai. Pati tą darbą padeda dirbti.
Laivas, tarytum tardamas mano svajonėms, išlengvo, maloniai supė. Nebuvo marėse nei audrų, nei didelių vėjų. Giedra buvo, begalo gera. Aš pats, tiesa, nemačiau, tiktai sprendžiau nuo laivo supimosi. Langelin iš savo kajutos tik rytą atsikėlęs žvilgterėdavau. Ant palubos jeigu ir išeidavau, vis per malonų jurininko patarimą, tai visviena, tarytum, nieko nemačiau... Pamatysiu jau, regis, ką-nors, pasirodo man tat indomu, pažiuriu valandikę. Atsigrįšiu, užmirštu, lyg kad ir nieko nebučiau matęs. Žiurėjau vis savo vaidentuvėn, savo mažutin, gražian pasaulin. Negalėjau iš jo išeiti, negalėjau atsiskirti.
Neindomios man buvo nei procesijos, nei sutikimai šventame mieste. Ėjau, vaikščiojau su kitais, lac šitą miestą ir jo žmones senai jau bučiau pažinęs.
168 psl.
Tiktai lyg atsiminiau prie Kristaus karsto. Staiga mane apėmė neapsakytas gailėsis, begalinis liudėsis. Puoliau ant kelių ir ėmiau melsties visa savo širdimi, visa siela. Save, regis, toje maldoje bučiau atidavęs.
169 psl.
– Dieve, Dievulėli geras, Jėzau Kristau, savo gyvastį žmonių labui, jų laimei, išganymui atidavęs, susimylėk ant manęs, nors menką truputėlį savo gausios malonės man suteik. Melžiu Tavęs, Tavo tarnas silpnas, nuženk prie manęs savo dangiškoje galybėje, atleisk man mano viso gyvenimo nuodėmes, visus nusidėjimus, kuriuos gal ne vieną kartą per savo nežinojimą, per savo nesupratimą ir silpnybę papildžiau. Nebausk manęs už juos. Užmiršk mano praeitį. Užmiršk, Galingasai Viešpatie, žemės ir dangaus Karaliau, ir josios nuodėmes, josios nusidėjimus. Tenerustina jos darbai Tavo skaisčiojo sosto, tenerustina jie visų Tavo šventųjų – teatleidžia jai visas dangus. Ji sugrįš prie Tavęs, sugrįš, kaipo paklydusi avelė, tavo vienon avinyčion. Neduok jai, Viešpatie, pražuti, išgelbėk josios sielą, ištrauk iš pragaro nasrų... Meldžiu, meldžiu tavęs, čia ant kelių ašarose papludęs, prie Tavo šventojo karsto, tegul tos ašaros nuplauna mano vargus, mano visas nesuskaitomas nelaimes; tebuna tas karstas mano džiaugsmu, tepriduoda jis laimės, pasisekimo gyvenime. Priimk, Jėzau Kristau, tą kryžių, kurį buvai už mano gal tėvelių blogus darbus, ant mano pečių uždėjęs. Nuvargau, negaliu toliau jau jo nešti, nebepakelia jau jo mano pečiai. Silpnas, menkas, Viešpatie, esu, – priimk jį, susimylėk ant manęs. Ir duoki, Viešpatie, kad ji pas mane sugrįštų, vėl mane pamylėtų, vėl nušviestų mano vargo dieneles, visą mano tamsų, apniukusį gyvenimą. Ji viena, per Tavo malonę, gali tuos rukus nuvaikyti, toli juos užu augštųjų kalnų paslėpti. Ir laimingu tada mudu busiva ir savo laimėje Tavo galybę garbinsiva... Išklausyk, susimylėk manęs, Viešpatie, atleisk mano ir jos nuodėmes; nors trupinėlį man savo gausios malonės suteik... Tikiu, kad padėsi man, nes visavaldąs esi; kiekvienam, Tavęs meldžiančiam, ramybę suteikti... Nužengk pas mane savo dangiškoje galybėje ir grožėje...
170 psl.
Ilgai-ilgai meldžiaus. Mano maldai, regis, ir galo nebuvo.
– Tikrai mane Dievas išgirdo, tikrai. Jis dabar mane pamatė. Jis geras, malonus, padės man; nepaliks toliau taip vargti. Pats jis pasakė: „Kiekivena širdinga malda pasieks mano sostą,” – džiuginau-tikinau save.
Priėjus išpažintin ir priėmus Švenčiausį, visai atsimainiau. Tarytum didžiausį kalną bučiau nuo savęs nuvertęs.
Savo burio keliauninkų ir nelaukiau. Išėjau su tais, kurie pirmiausiai apvaikščiojo visas šventas vietas. Aš-gi daugiau niekur nebuvau, kaip tiktai viename Jeruzalyje.
Kaip prisiėjo palaukti Jafoje keletas dienų, tai nežinojau kas su manimi bus. Jeigu nebutų marių, bučiau pėsčias ėjęs.
Važiuodamas vis laukiau stebuklo. Tikėjaus, kad štai-štai Dievas parodys savo galybę, išpildys mano maldą. Į kiekvieną mergiotę visu keliu kur tiktai pasergėjęs žiurėjau ir klausiau savęs:
– Ar tik ne ji?
Bet buvo vis ne ji.
Grįždamas, kur tiktai traukinys sustodavo ilgesniam laikui, butinai išeidavau miestan. Visur vaikščiojau, klajojau – jos jieškojau. Pamatęs ištolo kokią, lac į ją panašią, tuojau vydavaus. Prisivijęs, už akių užeisiu, matau ne ji, ir toliau lekiu-skubinu. Traukinin vėl bijau pasivėlinti.
– O gal ji šitan traukinin pateks? Gal važiuos juomi? Gal ir ji, Dievo pasiųsta, jieško manęs?
Niekas jos nesiuntė. Ir nejieškojo manęs. Gal tą pačią valandą jį mylavo, jį glaudė prie savęs, skabino-bučiavo.
– O, kad aš jį dabar susitikčiau! – maniau kumštį spausdamas-gniauždamas. – Nebebutų jau taip...
Atvažiavau Skruzdynuosna. Mano vietoje jau kitas vargonininkas buvo. Kitas giedojo-grojo tais vargonais, kuriais aš kartu su Dievu ir meilę garbinau.
171 psl.
Vargonai svetimi pasirodė, tarytum nepažino manęs. Nebe tais balsais maldą žavėjo. Balsais sunykusiais, menkais, kaip ir pačių žmonelių vargas. Nekėlė jų sielos, bet kartu su ja pažemiu slinko, į tolimą, miglotą slėnį traukė.
Ir kunigas tapo svetimas. Susitikęs paklausė apie kažin ką. Kai-ką atsakiau. Pamojo ranka ir nuėjo.
Ir niekas nepažino. Ilgai, visiems svetimas, laukiau savo Kazytės Skruzdynuose. Ir maldą, karštos nuvargusios širdies Jeruzalyje pasakytą, kartojau. Bet blyško ji. Ir jau, rodos, Dievo nesiekė. Kaskartą žemiau kilo. Lyg kliudė kas. Lyg širmas paukštelis, iškėtęs savo stiprius sparnus, jai už akių stojo. Piktu žvilgsniu kreipė į žemę, į siaurus tarpkalnius.
Ir mane patį pasiekė tas žvilgsnis. Iš Skruzdynų išeiti liepė, palikti juos.
– Bėgsiu, toli bėgsiu! Tenai, kur žmonių nei dvasios nėra, kur balsas jų negirdžiamas, – išbėgau-palikau.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.