Viljamas Šekspyras · 1564–1616

Penktasis veiksmas

69-82 psl. iš 82·apie 30 min.·13 paaiškinimų·6 klausimai

69 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Kapinės. Įeina du duobkasiu. Vienas pradeda kasti duobę.

Pirmasis duobkasys. Argi ją laidos kaip krikščionę? Juk ji pati sau galą pasidarė.

Antrasis duobkasys. Kask duobę. Teisėjai nusprendė palaidoti krikščioniškai.

Pirmasis duobkasys. Tai, tur būt, ji nepasiskandino, bet paskendo.

Antrasis duobkasys. Matomai, taip jie išrado.

Pirmąsis duobkasys. Tai neteisingai. Jei žmogus skęsta, tai vanduo bėga į jį. Tas gi, kurs skandinasi, pats bėga į vandenį. Ne, ji pasiskandino, o nepaskendo.

Antrasis duobkasys. Kask duobę, neposmavęs.

Pirmasis duobkasys. Palauk, išaiškinsiu. Sakysim, šičion – upė, o čionai stovi žmogus. Jei tasai žmogus bėgs į vandenį ir vandenyj priburbuliuos, tai jisai bus pasiskandinęs, nes bėgo į vandenį. Bet jei žmogus stovės ant vietos, o vanduo bėgs prie žmogaus ir padarys jam galą, tai šitame atsitikime jau bus nepasiskandinimas, bet paskendimas. Taigi, kas nesikėsė ant savo gyvybės, tas nepasidarė sau galo.

Antrasis duobkasys. Ar tai taip pasakyta įstatymuose?

Pirmasis duobkasys. Kaipgi. O tu manai kitaip?

Antrasis duobkasys. Kam čia įstatymai! Mano nuomone skenduolės nelaidotų krikščioniškai, jei ji nebūtų iš augštos giminės.

Pirmasis duobkasys.Teisybė. Tai dar blogiau ponams, nes per tai jie turi didesnę pagundą skandyties ir karties, negu krikščionįs ne-ponai. Duok šią spatą. O tu žinai, brolau, pasaulyj nėra didesnių ponų už sodauninkus ir duobkasius. Jų amatas seniausias: prasidėjo nuo Adomo laikų. Adomas taipgi kasė žemę.

Antrasis duobkasys. Su kuo gi Adomas kasė žemę?

Pirmasis duobkasys. Su spatu.

Antrasis duobkasys. Su spatu!.. Kaip jis kasė su spatu, kad spato tą syk da nebuvo.

70 psl.

Pirmasis duobkasys. Eik tu bedievi! Nežinai Rašto švento. Rašte šventam pasakyta: «Adomas kasė žemę». Su kuo gi jis būtų kasęs, jei ne su spatu? Dabar aš tau užduosiu klausimą.

Antrasis duobkasys. Užduok.

Pirmasis duobkasys. Kas stato tvirčiau už mūrininką, laivų meisterį ir dailydę?

Antrasis duobkasys. Tas, kas stato kartuves, nes kartuvės pergyvena visus savo gyventojus.

Pirmasis duobkasys. Gudriai pasakyta. Kartuvės stovi ilgai, bet jos statomos tik negeriems žmonėms, todel tvirtindamas, kad kartuvės stovi tvirčiau už bažnyčią pats užsipelnei kartuves. Pagalvok, jieškok savo smageninėje kito atsakymo.

Antrasis duobkasys. Kas tvirčiausia statoma šiame pasaulyje?

Pirmasis duobkasys. Taip. Įspėk ir eik po šimtą velnių.

Antrasis duobkasys. Gerai. Tuoj pasakysiu.

Pirmasis duobkasys. Sakyk.

Antrasis duobkasys. Dievaži nežinau. (Įeina Hamletas ir Horacijus, sustodami iš tolo).

Pirmasis duobkasys. Grabdarys, žioply! Jo išdirbinys, grabas ,laiko ik pačiai baisiojo teismo dienai. Už tokį pamokinimą, šokk, parneši degtinės; gerklė visai perdžiuvo (Antrasis duobkasys išeina).

Pirmasis duobkasys. (Kasa, dainuodamas).

  1. ,Ei užčiau, užčiau,
  2. Kad nevedęs būčiau,
  3. Kad ne pati, ne vaikai,
  4. Kad ne bėdos, ne vargai.

Hamletas. Tas kvailys nesižino, ką darąs: kasa duobę ir dainuoja.

Horacijus. Sunkus rankų darbas, karalaiti, išdildė jame širdies jautrumą.

Hamletas. Teisybė. Kas mažiau dirba, tas jausmingesnis,

Pirmasis duobkasys (dainuoja).

  1. Kol jaunas aš buvau,
  2. Dainėles dainavau.
  3. Pasenęs iš kapų
  4. Žmonių kaulus kasu. (Išmeta kiaušą).

Hamletas. Tame kiauše kada-tai buvo liežuvis, kuris taip-pat galėjo kalbėti. Su kokiu paniekinimu išmetė jį tas liurbis, lyg tai būtų kiaušas Kaino, pirmutinio žmogžudžio! O gal tai yra galva didelio politiko, maniusio valdyti visą pasaulį?

Horacijus. Galimas tai daiktas, karalaiti!

71 psl.

Hamletas. Ar dvariškio, meiliai kalbėjusio į kiekvieną: „kaip sveikatėlė tamstytės? kas girdėties?“ Ar kokio didelio pono, mėgusio pokilius, vyną, dainas....

Horacijus. Gali būt, karalaiti!

Hamletas. Žinia. Tą galvą nuėdė vabalai, o tas avigalvis daužo ją spatu. Puiki permaina, yra apie ką čionai pagalvoti. Argi tas kiaušas, taip rupestingai užaugintas, niekam daugiau netinka kaip tik žaislams, ritiniui risti!!.. Mane visą nusmelkia, kaip aš imu apie tai galvot.

Pirmasis duobkasys (dainuoja).

  1. Kol gyvas, gyvybę labiausiai mylėk;
  2. Numiręs, ramiai kapinėse gulėk.

(Išmeta kitą kiaušą)

Hamletas. Štai kitas. Gal tai advokato kiaušas. Kur dingo jo įstatymų žinia, privadžiojimai, išvadžiojimai, protavimas begalinis? Ko jis užsileidžia tam niekšui, neapskundžia už daužimą spatu? Savo laike, išjieškodamaspinigus pagal vekselius, kontraktus ir visokius raštus, jisai galėjo įgyti didelius dvarus. Dabar kas jam iš tų dvarų? Nors būtų turėjęs dvigubai ar trigubai didesnę praktiką ir pripildęs aruodus augsu, visgi žemėje nebūtų užėmęs daugiau vietos, kiek užimtų du ištiestu kontraktu. O tas laidokas išgriovė net kapą ir mėto kaulus iš žemės...

Horacijus. Toks tai jau mūsų visų likimas. karalaiti!

Hamletas. Pergamentą, ant kurio rašomi žemės pirkimo ir pardavimo aktai, rodos dirba iš avino kailio?

Horacijus. Taip, karalaiti, iš avino ir veršio.

Hamletas. Nedaug kuo skiriasi nuo avinų ir veršių tie, kurie savo gerovę tikrina avinų ir veršių kailiais. Aš užkalbinsiu tą besmagenį. Klausyk, kieno tas kapas?

Duobkasys. Mano! (Dainuoja).

  1. Kol gyvas, gyvybę labiausiai mylėk.

Hamletas. Tavo, nes tu jį kasi, bet ką jame palaidos?

Duobkasys. Ne tamstą, nes tamsta ne kape, bet ir ne mane, nors aš esu kape.

Hamletas. Bičiuli! nekask niekų iš kapų.

Duobkasys. Niekų aš nekasu, bet užkasu juos.

72 psl.

Hamletas. Tai sakyk, kokį žmogų tu čia užkasi.

Duobkasys. Visiškai ne žmogų.

Hamletas. Tai moteriškę.

Duobkasys. Ir ne moteriškę.

Hamletas. Tai ką gi čionai palaidos?

Duobkasys. Tą, kas buvo moteriške, o dabar nei šis, nei tas.

Hamletas. Tik tu žiūrėk, koksai gudragalvis. Su juo nelengvai susišnekėsi; žodžius jam reikia taikinti labiau, kaip jis taiko spatą; kitaip prikalbės visokių niekų. Iš tikro, Horacijau, žmonės eina gudryn: ponams pradeda visiškai neužsileisti. Ar seniai esi duobkasiu?

Duobkasys. Nuo to laiko, kaip karalius nabašninkas sumušė Fortinbrasą.

Hamletas. Kiek tai bus metų?

Duobkasys. Argi nežinot! Kiekvienas kvailys jums pasakys, kad tai atsitiko tą dien, kada gimė karalaitis Hamletas–tas pats, kuris pakvailo ir kurį išvežė į Angliją.

Hamletas. Dėlko jį išvežė į Angliją.

Dobkasys. Dėlto, kad pakvailo. Tenai protas jam vėl sugrįž, o nesugrįž, tai ir maža bėda.

Hamletas. Kodėl?

Duobkasys. Vienu bepročiu daugiau ar mažiau, tai vis tik tiek.

Hamletas. Kaipgi jis pavirto į beprotį?

Duobkasys. Labai keistai.

Hamletas. O kaip?

Duobkasys. Prastojo tą, ko visiškai neturėjo.

Hamletas. Per kiek laiko žmogus supuva kape?

Duobkasys. Jei gyvas jisai neapipuvo, tai į aštuonerius ar devynerius metus. Kailius supuva ne ankščiau, kaip į devynerius.

Hamletas. Dėl ko kailius laikos ilgiau už kitus?

Duobkasys. Dėl to, kad išdirbdamas kitų kailius, jisai suraugina savąjį ir todėl numiręs nesibijo vandens, o vanduo–reikia žinot–labiausiai naikina tuos kvailius numirėlius. Štai kiaušas, kuris išbuvo žemėje 23 metus.

Hamletas. Keno tai kiaušas?

Duobkasys. Žinomo mergos vaiko. Spėkit kieno.

Hamletas. Nežinau.

Duobkasys. Kad jį velniai tą netikėlį! Jisai mane visą apliejo vynu. Tai Joriko, karaliaus juokdario kiaušas.

Hamletas. (Paėmęs kiaušą). Iš tikro?

Duobkasys. Kaipgi. Jo.

73 psl.

Hamletas. Dievučiau, Jorikas! Aš pažinojau jį, Horacijau! Tai linksmas ir gudrus buvo vyras. Kiek kartų jisai nešiojo mane ant rankų. Aš jį labai mylėjau. O dabar bjauru žiūrėt, net pikta daros. Čionai buvo lūpos, kurios mane daug kartų bučiavo. Kur dingo tavo dainelės, juokai, kuriais trūko visi sėdintieji už karališkojo stalo? Nieko neliko. Negali pasijuokti net iš savęs, taip sukąstos dantys... Daugiau tu nesigretinsi prie merginų, neviliosi jų ... Gana juokdariauti. Klausyk, Horacijau!..

Horacijus. Ką pasakysit, karalaiti?

Hamletas. Argi ir Aleksandras didysis dabar taip-pat išrodo?

Horacijus. Be abejonės.

Hamletas. Ir taip-pat atsiduoda žeme, kapinėmis? Fe! (Meta kiaušą).

Horacijus. Taip, karalaiti!

Hamletas. Į ką žmogus gali pavirsti, Horacijau! Kodėl gi negalima prileisti, kad Aleksandru Didžiuoju užlipyti sienų plyšiai?

Horacijus. Kokiu būdu, karalaiti?

Hamletas. Labai paprastu. Jisai mirė, buvo palaidotas, pavirto į žemę, žemė –į molį. Moliu gi lipina sienas.

  1. Gyv’s Cezaris galingas buvo Vicšpats
  2. Numiręs jis į molį juk pavirto.
  3. Ir tas galiūnas, kurs pasaulį valdė,
  4. Dabar betinka sienoms užlipinti.

Cit! pasitraukkiva. Štai ateina karalius, karalienė, dvariškiai. (Pasirodo kunigai, už jų Ofelijos grabas, paskui eina Laertas, karalius, karalienė, piliškiai). Ką čia lydi? Iškilmės nėra jokios. Tai reiškia, kad lydi augštos giminės nabašninką, kuris iš didelio neramumo pats sau galą pasidarė, pasitraukkiva į šalį, pamatysiva. (Hamletas ir Horacijus paeina tolyn).

Laertas. Ką da reikia atlikt?

Hamletas. Tai Laertas–doras vyras.

Laertas. Kas da liko?

Kunigas. Ji yra laidojama sulyg bažnyčios įstatymų. Jos mirimas savo mirtim labai abejotinas. Jei ne vyriausybės liepimas, ji būtų palaidota ne ant kapinių ir už ją neskambėtų varpai.

Laertas. Tai atlikta viskas?

74 psl.

Kunigas. Viskas. Requiem ir kitų šventų giesmių giedoti už nabašninkę, kaip už kitus krikščioniškai mirusius, negalima, nes tai būtų pasityčiojimas iš laidotuvių apeigos.

Laertas. Leiskite ją į duobę. Iš gražaus nekalto jos kūno tegu pavasaryj išdygsta žybuoklės. Tau, kunige, aš sakau, kad mano sesuo bus priskirta prie šventųjų skaitliaus, o tu degsi pragaro liepsnoje.

Hamletas. Nejaugi čionai laidoja Ofeliją!

Karalienė. (berdama žiedus ant grabo). Sudiev, Ofelija! Aš tikėjaus, kad tu ištekėsi už mano Hamleto; maniau, kad žiedais prisieis man papuošti tavo vestuves, o ne kapą.

Laertas. Tegu bus ant amžio prakeiktas tas, per ką tu prastojai savo aiškų protą. Nekaskite! Duokite man dar kartą atsisveikinti. (Šoka į duobę) Dabar užkaskite ir mane drauge su sesere.

Hamletas. Ko taip raudi? Štai aš, Hamletas. (Taipgi šoka į duobę).

Laertas. Žmogžudy! Galas tau. (Tveria Hamletą už gerklės).

Hamletas. Niekše! traukkis šalin.

Karalius. Perskirkite juodu.

Karalienė. Hamlete! Sūnau! Nurimk. (Piliškiai perskiria Hamletą ir Laertą ir padeda jiemdviem išlipt iš duobės).

Hamletas. Ne, aš nenurimsiu, kol gyvas būsiu. Aš mylėjau Ofeliją taip, kaip keturiasdešimt tukstančių brolių jos mylėti negali. (Į Laertą). Ką tu nori dėl jos padaryti? Raudot? Mušties? Galą gaut? Būt užkastu tame pat kape? Tą viską ir aš sutinku padaryti. Klausyk, ko gi tu pyksti ant manęs. Aš tave visuomet mylėjau. Galop man vis tik tiek. (Išeina).

Karalius. Eikite paskui ir dabokite jį: jis sumišęs. (Karalienė ir Horacijus išeina). Laerte! atmeni, ką kalbėjome? Atėjo laikas tai išpildyti. (Visi išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Didžioji pilies šalė. Įeina Hamletas ir Horacijus.

75 psl.

Hamletas. Stebėties reikia, įsižiurėjus į žmonių gyvenimą. Jame labai tankiai akla drąsa ima viršų, o žuva geriausiai apgalvoti sumanymai. Toki atsitikimai mažina mūsų akyse proto galybę.

Horacijus. Teisybė, karalaiti!

Hamletas. Štai kaip atsitiko. Sutemus, aš išėjau iš savo kajutės pažiūrėti, ką veikia mano draugai. Juodu miegojo. Ant stalo gulėjo karaliaus laiškas. Mane apėmė neapsakomas žingeidumas. Aš paėmiau laišką, sugrįžau į kajutę, atplėšiau jį ir žinai, ką jame radau? – Naują prirodymą, kad karalius yra niekšas. Tame laiške jisai reikalavo, vardan Danijos ir Anglijos labo, kuo greičiausiai nukirsti man galvą...

Horacijus. Ar gali būt?

Hamletas. Štai laiškas. Skaityk. (Horacijus skaito ir stebiasi).

Nori žinot, kas toliau atsitiko?

Horacijus. Meldžiamasis karalaiti, apsakykit!

Hamletas. Matydamas, kad jie norėjo užtaisyti man kilpas, aš užsimaniau atlyginti jiems tuo pačiu. Ilgai galvoti nebuvo kada. Sėdau už stalo ir, nuduodamas tą pačią ranką, parašiau kitą laišką. Nori žinot jo turinį?

Horacijus. Labai norėčiau, karalaiti!

Hamletas. Jisai maž-daug toks. Kadangi Anglija moka Danijai duoklę, tai nuo Anglijos karaliaus aš stačiai pareikalavau, kad vardan mūsų karalyscių sandoros jisai tuojaus palieptų nukirsti galvas mano lydėtojams, kaipo labai pavojingiems Danijos sostui žmonėms.

Horacijus. Kas gi su tuo laišku toliaus nusitiko?

Hamletas. Ant jo aš atspaudžiau tėvo antspaudą, kurį visuomet nešiodavaus savo kišenyj, užadresavau ir, niekam nematant, padėjau į tą vietą, kur gulėjo ans laiškas. Ant rytojaus ant mus laivo užpuolė plėšikai, o kuo pasibaigė mušis, tu jau žinai.

Horacijus. Tai Rozenkrancas ir Gildenšternas nukeliavo į amžiną kelionę?

76 psl.

Hamletas. Taip. Juodu patys pasisiulė karaliui būti mano budelių pagelbininkais ir todėl juodviejų man visiškai negaila. Galą gavo del to, kad perkarštai ėmės už darbo: menki žmogpalaikiai tenesikiša į kovą, kįlančią tarp galinčių.

Horacijus. Kas per sutvėrimas tas karalius!

Hamletas. Tai išgama, kuris nužudė mano tėvą, subjaurino motinos gyvenimą, pasityčiojo iš danų tautos reikalavimų ir mano teisių ir galop tokiu niekšišku būdu pasiryžo atimti man gyvybę. Ar aš neprivalau už tai atkeršyti? Ar aš neturiu teisės nudurti jį štai šituo kardu? Ir ar aš nenusidėčiau prieš žmoniją, jei tokiam niekšui duočiau toliaus darkyti žmonių gyvenimą?

Horacijus. Bet karalius tuojaus gaus žinią apie pasiuntinių nugalabijimą ir susipras.

Hamletas. Todel aš pasistengsiu. kad jis greičiau gautų galą, kaip tą žinią. Bet, Horacijau, aš labai gailiuos, užpykinęs Laertą ir trokščiau su juo kuo greičiausiai susigerinti. Jo nežmoniška rauda, pasigyrimas savo jausmais buvo labai suerzinę mane.

Horacijus. Girdžiu ką-tai einant. Tylėkit, karalaiti! (Įeina Ozrikas).

Ozrikas. Sveiki, karalaiti, sugrįžę į Daniją.

Hamletas. Ačiu. Horacijau, ar pažįsti šitą vyriškį?

Horacijus. Ne, karalaiti, nepažįstu.

Hamletas. Tai ir gerai. Tasai gyvulys turi daug gyvulių ir vietan maitinties tvarte maitinasi už karališkojo stalo. Jisai taipogi turi aprėbęs daug purvų, kuriuos žmonės vadina žeme.

Ozrikas. Šviesiausias karalaiti! Jei turit valandžiukę laiko, tai meldžiu išklausyti viešpaties karaliaus malonų pranešimą.

Hamletas. Kad ir labiausiai būčiau užimtas, aš visuomet rasčiau laiko išklausyti karaliaus įsakymus. Bet skrybelės tam yra veliamos, kad dengtų galvas. Užsidėkit skrybelę.

Ozrikas. Labai dėkui, karalaiti! karšta!

Hamletas. Priešingai, šalta: pučia žiemys.

Ozrikas. Teisybę sakot, karalaiti, čionai lyg šalta.

77 psl.

Hamletas. O mano nuomone čionai karšta ir trošku.

Ozrikas. Taip; oras kaip prieš audrą. Prigimtis pradeda karščiuot. Bet karalaiti, viešpats karalius įsakė man pranešti jums...

Hamletas. Užsidėkite skriblių.

Ozrikas. Labai dėkui, karalaiti! Man taip geriau. Dalyks štai kame. Kaip jųs žinot, iš Francijos pargryžo Laertas. Savo puikumu, mandagumu, meilumu ir kitomis įpatybėmis taisai jaunikaitis pereina visų kraštų jaunikaičius. Lygaus jam nerasi šiam pasaulyj. Žodžiu sakant, tai gyvas tobūlumas, ko labiausiai pageidaujamas svečias net pas augščiausiai pastatytas įpatas.

Hamletas. Tamstos pagyrime Laertas nieko neprastoja. Aš tiesiog sakau, kad suskaityti geras jo būdo įpatybes negalima: jų neapims žmogaus atmintis ir nesuskaitys jokia aritmetika. Sau lygų jis tegali pamatyti tik veidrodyje ir niekur kitur. Siaip niekas jo taip gerai neapreikš, tik priešingai nustelbs.

Ozrikas. Tikrą teisybę teikiatės pasakyti, karalaiti.

Hamletas. Tegu bus taip. Bet kam tas išgyrimas, begalinis puošimas gražiais žodžiais?

Ozrikas. Karalaiti...

Horacijus. Sakykit, aiškiau ir trumpiau.

Hamletas. Taigi delko pradėjot kalbėti apie tą jaunikaitį?

Ozrikas. Apie Laertą, karalaiti?

Horacijus. Štai ir išbiro gražieji žodeliai.

Hamletas. Taip, apie Laertą.

Ozrikas. Jums, karalaiti; tur būt yra žinoma...

Hamletas. Tuščia to, kas man yra žinoma ar nežinoma. Stačiai sakyk, kame dalyks.

Ozrikas. Jums, tur būt, yra žinoma Laerto tobūlybė...

Hamletas. Iš kur ji gali būt man žinoma ta jo tobūlybė, jei aš nežinau, apie ką kalbat?

Ozrikas. Aš norėjau pasakyti, kad jis puikiausiai moka kirsties kardais.

Hamletas. Tai kas iš to?

Ozrikas. Iš to kilo ginčas. Karalius už jus stato šešis žirgus, o Laertas už save šešis labai brangius kardus.

Hamletas. Kame gi tas ginčas?

78 psl.

Ozrikas. Karalius sako, kad iš dvylikos kirčių Laertas pataikys jums, karalaiti, tris kartus, o Laertas tvirtina, kad pataikysiąs devynis kartus. Tą ginčą tuojaus būtų galima išrišti, jei jųs teiktumėtės jame dalyvauti.

Hamletas. O jei aš nesutiksiu?

Ozrikas. Tai ginčas neįvyks.

Hamletas. Kad ginčas nenueitų ant niekų pasakyk, karaliui, kad aš tinku. Tegu atneša kardus aš pasistengsiu laimėti jam ginčą.

Ozrikas. Taip ir liepsit pasakyti?

Hamletas. Taigi. Tik atsakymą papuoškit gražiais žodžiais.

Ozrikas. Savo prižadus, karalaiti, jųs teiksitės išpildyti tuojaus?

Hamletas. Kad ir dabar.

Ozrikas. Karalius, karalienė ir dvariškiai tuojaus pribus.

Hamletas. Labai gerai.

Ozrikas. Karalienė nori, kad jųs, karalaiti, pirma prakalbėtumėt į Laertą kokį malonų žodelį.

Hamletas. Ir tai padarysiu.

Ozrikas. Likkites sveiki, karalaiti!(Išeina)

Horacijus. Man rodos, karalaiti, jųs pralošit ginčą.

Hamletas. Negalims daiktas. Laertui išvažiavus į Franciją, aš gerai išsimokinau kirsties kardais. Bet man kaži-kas taip nesmagu, taip nesmagu... Tuščia to!

Horacijus. Karalaiti! Ar negeriaus būtų atidėjus?

Hamletas. Niekis. Tik moters laikos prisijautimų.

Horacijus. Jei širdis ką-nors negero prijaučia, tai neatmeskit jos perspėjimo. Aš pranešiu, kad jųs negalite.

Hamletas. Nereikia. Aš nežiūrių į prisijautimus. Be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nenukris. Jei mano valanda atėjo, tai niekas negelbės; o jei neatėjo, tai nėra ko bijoties. Žmogus visuomet turi būt prisirengęs į amžinąjį gyvenimą, o ar jis ankščiau ar vėliau persiskirs su šiuo svietu, tai vis tik tiek.

(Įeina karalius, karalienė, Laertas, Ozrikas, dvariškiai, dvariškės ir tarnai. Paskutiniai neša kardus, pirštines, staliuką ir taures su vynu).

Karalius. Hamlete! duok še ranką, aš ją paduosiu Laertui (Sukeičia Hamleto ir Laerto rankas).

79 psl.

Hamletas. Laerte! Aš užgavau tave. Atleisk man, nes tai aš padariau, ligos apimtas. Visi žino, kad mano protas yra įmišęs, o sumišėlius negalima kaltinti už jų darbus,

Tave užgavo ne Hamletas, bet jo beprotystė, liga. Tame dalyke aš nieko nekaltas.

Laertas. Išgirdęs šiuos karalaičio žodžius, aš pykti negaliu, bet višiškai susitaikinti taipogi nesusitaikinsiu, kol tam tikri teisėjai nenuspręs, kad susitaikymas neužkenks mano vardui.

Hamletas. Gerai. Dabar galiva pradėt mušį, paduokit kardus.

Laertas. Duokit ir man kardą.

Hamletas. Aš da prigulinčiai neįpratęs švaistyti kardą, tavo-gi mokėjimas mušties visiems yra žinomas: tu paimsi viršų.

Laertas. Karalaiti! Jus juokiatės iš manęs.

Hamletas. Anaiptol.

Karalius. Paduokit jemdviem kardus. Hamlete! Tu žinai, iš ko ginčas?

Hamletas. Žinau, viešpatie karaliau! Jųs pralošit.

Karalius. Savo žirgų męs nepralošim. Man gerai žinoma, kaip kiekvienas iš judvieju mušasi. Laertas stipriau ir dailiau laikosi, bet tu miklesnis, todėl ir daugiau kartų pataikysi.

Laertas. Tas kardas persunkus. Paduokit kitą (Laertui paduoda užnuodintą kardą)

Hamletas. Man jisai tiks. Jie visi vienoki. (Abu rengiasi į mušį).

Karalius. Hamlete! Kiekvienas tavo pataikymas priešininkui bus apskelbtas Danijai armotų trenksmu. Už tavo sveikatą męs gersime brangvyno. Taures pastatykite šičia ant stalo. Į Hamleto taurę įmeskit brangiausius žemčiugus; pradėkita. (Taures. stato ant stalo Į vieną iš jų karalius beria nuodus).

Hamletas. Pradėkiva.

Laertas. Pradėkiva, karalaiti!. (Mušis prasideda).

Hamletas. Viens.

Laertas. Ne.

Hamletas. Teisėjai! Kieno teisybė?

Ozrikas. Pataikyta.

Laertas. Tegu bus taip. Aš atlyginsių,

Karalius. Palaukkita.Mes išgersim už Hamleto sveikatą. Paduokite ir Hamletui taurę. (Karalius geria. Trimituoja ir muša iš armotų).

80 psl.

Hamletas. Aš negersių. Pirmiaus reikia pabaigti mušį. Padėkit taurę ant stalo. Kirskivos! (Mušis prasideda). Vėl kirtis.

Laertas. Taip, prisipažįstu.

Karalius. Hamleto bus viršus.

Karalienė. Sūnau! Aš geriu už tavo sveikatą.

Hamletas. Ačiu, karaliene!

Karalius. Gendruta? Negerk.

Karalienė. Tegyvuoja Hamletas (Geria)

Karalius. (Į šalį). Ji pražuvo! Taurėje nuodai.

Karalienė. Hamlete! Gerk ir tu.

Hamletas. Dėkui. Vėliaus. Pirma pabaigsiu mušį.

Laertas. Šį kartą, viešpatie karaliau, aš pataikysiu.

Karalius. Nesitikiu.

Laertas. Pataikysiu (sau), nors sąžinė ir priešinasi tam.

Hamletas. Kirskivos da kartą. Parodyk, Laerte, ką gali. Išrodo, kad tu pasiduodi, tyčiojiesi iš manęs, kaip iš mažo vaiko

Laertas. Gerai. Pasistengsiu, kiek galėdamas. Pradėkim. (Mušis prasideda).

Ozrikas. Žiūrėsim, kas kam pataikys.

Laertas. Kirtis! Hamletas sužeistas!

(Mušaši smarkiau. Hamletas išmuša iš Laerto rankos kardą ir pameta ant žemės savajį. Pagriebę viens kito kardus, priešininkai vėl pradeda muštis).

Ozrikas. (Pataiko Laertui). Kirtis už kirtį!

Karalius. Gana. Perskirkit juodu. (karalienė apalpsta).

Ozrikas. Karalienė apalpo!

Hamletas. Iš išgasčio. Pamačius Hamloto kraują.

Karalienė. Ne! Nuodai!... Taurėje nuodai. Hamlete, sūneli mano! Aš mirštu nuo nuodų.., (Miršta).

Hamletas. Žmogžudystė! Uždarykite visas duris. Nieko neišleiskit. Rasiu žmogžudį

Laertas. Hamlete! Tu sužeistas mirtinai. Kardas buvo užnuodintas, išteptas stipriausiais nuodais. Jie įsigėrė tau į kraują. Joki vaistai negelbės. Aš pražuvau per savo kaltę. Tave ir karalienę nužudė karalius...

Hamletas. Kardas užnuodintas?!... Nuodai, į darbą! (Duria Karalių)

Karalius. Gelbėkit!

Visi. Išdavimas! Išdavimas!

Hamletas. Žmogžudy! Paleistuvi! Paragauk ir tu nuodų... (Karalius virsta ant žemės ir miršta).

81 psl.

Laertas. Jisai galą gavo nuo nuodų, kuriuos pats užtaisė kitiems... Atleisk, Hamlete, tavo mirtį man, kaip aš atleidžiu tau tėvo užmušimą. (Miršta).

Hamletas. Tegu Dievas tau atleidžia! Aš mirštu sykiu su tavim... Horacijau! liežuvis jau stingsta man burnoje ir greit užsičiaups lūpos. Aš negaliu išaiškinti priežastis tų baisių atsitikimų. Išteisink mane prieš kitus.

Horacijus. Karalaiti! Iš būdo aš greičiau rymietis, kaip danas. Taurėje liko lašiuks nuodų. Mirsiu drauge su jumis.

Hamletas. Ne, Horacijau! Jei esi tvirtas vyras ir tikras mano draugas, tai tu turi gyventi; tu turi išteisinti Hamleto vardą, kurį minia subiaurins, jei šių atsitikimų priežastįs nebus žinomos; tu turi išpasakoti kitiems apie liudną mano likimą. (Už scenos girdėti maršas ir armotų šuviai). Ką reiškia tie karės garsai?

Ozrikas. Tai jaunasis Fortinbrasas grįšta, lenkus sumušęs. Iškilmingai sutinka Anglijos pasiuntinius.

Hamletas. Horacijau! Aš mirštu. Nuodai jau baigia ėsti mano pajiegas. Nesulauksiu žinių iš Anglijos. Spėju, kad Anglija duos balsą už karalaitį Fortinbrasą. Aš mirdamas taip-pat balsuoju už jį. Horacijau! pranešk jam viską... (Miršta).

Horacijus. Užgeso gyvybė vieno iš doriausių žmonių. Amžiną atilsį tau, karalaiti! Tegu aniuolų buriai dangiškomis savo giesmėmis suteikia tau ramumą. (Už scenos girdėti iškilmingo maršo garsai). Ką reiškia tie iškilmės apsireiškimai? Ko skamba jie tokioje valandoje? (Įeina Fortinbrasas, Anglijos pasiuntiniai, aficeriai).

Fortinbrasas. Baisus regynys!.:. Tiek kraujo!... Tiek karališkų aukų čionai giltinė išklojo!... Ko švienčia mirtis su tokiu iš gyvybės pasityčiojimu savo iškilmingą šventę?

82 psl.

Horacijus. Šviesiausias karalaiti! Teikitės išklausyti trumpą šių negirdėtų ir neregėtų atsitikimų paaiškinimą. Iš aukų, ką jųs čionai matote, vienos pražuvo visiškai nekaltai, kitos gi pilnai užsipelnė tokį giltinės pabaudimą. Vieni šiame gyvenime troško gero visiems, kitiems rupėjo tik savo gerovė. Kilusioje iš tų tikslų priešingumo kovoje pražuvo visi. Jums karalaiti, Hamletas mirdamas pavedė Danijos sosta.

Fortinbrasas. Musų dynastija nuo senų laikų turi teisę užimti Danijos sostą. Dabar aš esu pirmutinis Hamleto įpėdinis. Mirusįjį karalaitį ir kitus tegu palaidoja su priderinčia jiems iškilme. (Neša lavouns. Muzika užtraukia palaidojimo maršą. Šaudo iš armotų)

(Uždangalas nusileidžia).

Klausimai: Penktasis veiksmas

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Rodyti atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

2. Kas pražudo Ofeliją?

Rodyti atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Rodyti atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

4. Kodėl Ofelija laidojama be visų bažnyčios apeigų?

Pasirink atsakymą

5. Ką Hamletas supranta kapinėse, laikydamas Joriko kaukolę?

Pasirink atsakymą

6. Kaip Hamletas, atsiprašydamas Laerto prieš kovą, paaiškina savo kaltę?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.