Viljamas Šekspyras · 1564–1616

Ketvirtasis veiksmas

54-68 psl. iš 82·apie 30 min.·9 paaiškinimai·4 klausimai

54 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Karaliaus pilis.

Karalius, karalienė, Rozenkrancas ir Gildenšternas.

Karalius. Jei žinai priežastį, dėlei kurios jis paiksta, nerimoja, privalai pasakyt. Man tai reikia žinot. Kur tavo sūnus?

Karalienė. Išeikita judu (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). Viešpatie, kiek išgąsčio aš šią nakt turėjau!

Karalius. Kas atsitiko, Gentruda? Tai tikrai Hamleto darbai.

Karalienė. Jisai galutinai sumišo. Bekvailiodamas pamatė už divono ką-tai krutant, išsitraukė kardą ir šaukdamas: „Žiurkė! žiurkė“, perdurė divoną ir užmušė pasislėpusį tenai Polonijų.

Karalius. Aš taip-pat būčiau pražuvęs, jei būčiau tenai buvęs. Negalima jį laikyti liuosą: jis pavojingas tau, man, kiekvienam žmogui. Kas atsakys už užmušimą? Kaltins mus. Savo laike mums reikėjo prašalinti sumišusį karalaitį. Mes to nepadarėme iš didelės meilės ir pasielgėme lyg žmogus, sergantis piktaja liga. Jam gėda prisipažinti ir jis miršta gyvu supuvęs. Kur dabar Hamletas?

Karalienė. Išvilko lavoną. Bet nežiūrint į jo sumišimą, kaip rudose žėri aukso trupiniai, taip jo širdyje matyt gerumas. Jisai labai gailėjosi, graudžiai verkė, negerai padaręs.

Karalius. Eiva, Gendruta! Kaip tik ims švist, Hamletą išsiųsime į laivą. Polonijaus užmušimą nuo žmonių paslėpsime. Gildenšterne! (Rozenkrancas ir Gildenšternas Įeina) Hamletas bekvailiodamas užmušė Polonijų ir išvilko jo lavoną iš motinos kambario. Paimkita kelis vyrus, sujieškokita karalaitį, o numirėlį palaidokita koplyčioje. Atlikkita tai kuo-greičiausiai. (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina) Gendruta! Aš sušauksiu tarybą, pranešiu apie užmušimą, paklausiu, ką daryt, kad kįlančios kalbos, kaip armotos šuvis, nepataikintų į nekaltą žmogų. Eiva! Aš nerimstu, baimė ima (išeina).

55 psl.

Antrasis apsireiškimas.

Kitas kambarys pilyj.

Hamletas. Palikau geroje vietoje.

Rozenkrancas ir Gildenšternas (už scenos). Hamlete! karalaiti Hamlete!

Hamletas. Kas per riksmas? Kas šaukia Hamletą? štai jie ateina. (Įeina Rozenkrancas ir Gildenšternas).

Rozenkrancas. Karalaiti! Kur dėjot lavoną?

Hamletas. Sugražinau žemei – nabašninkų motinai.

Rozenkrancas. Pasakykit, kur padėjot. Reikia palaidoti.

Hamletas. Nei nelaukit.

Rozenkrancas. Ko?

Hamletas. Kad aš, mokėdamas užlaikyti jūsų paslaptis, negalėčiau užlaikyti savųjų. O kokį atsakymą gali duoti karalaitis marių pintėms?

Rozenkrancas. Ar tai aš – marių pintįs?

Hamletas. Taip, marių pintįs, sutraukiančios į save karaliaus malonę, jo dovanėles ir net valdžios dalelę. Tokie žmonės kartais daug gero padaro karaliams. Karaliai laiko juos, užsigardavimui, už dantų, kaip beždžionės skanus kasnelius po pažastimi. Bet kaip tik prireiks jiems sugražinti tą, ko jųs prisisiurbėt, jie paspaus jus, kaip marių pintis, ir būsit sausi, kaip buvę.

Rozenkrancas. Aš jūsų nesuprantu, karalaiti!

Hamletas. Labai smagu man tai girdėt. Tik mulkiai ryja pasityčiojimus, kaip šuo – muilą.

Rozenkrancas. Jųs pasakykit, kur yra kūnas ir eikit drauge su mumis pas karalių.

Hamletas. Kūnas esti karalium, bet karalius neturi būt kūnu. Karalius yra sutvėrimas...

Rozenkrancas. Kas per sutvėrimas, karalaiti!

Hamletas. Nieko nevertas. Eime pas karalių. Bėgk lape, o šuo paskui (Išeina).

Trečiasis apsireiškimas.

Kitas kambarys.

Karalius ir piliškiai įeina.

56 psl.

Karalius. Aš liepiau sujieškoti jį ir lavoną. Palikti jam liuosybę negalima, bet ir apsieiti su juo smarkiai, kaip to reikalauja įstatymai, taip-gi pavojinga; labai jį myli žmonės. Minia negalvoja apie kaltę, žiūr tik į bausmę. Žmonių akyse, teisiu išrodo kiekviens valdžios nubaustasis. Kad vis-kas, kaip reikiant išeitų, žmonėms stengsimės parodyti, kad staigus Hamleto išvažiavimas yra būtinai reikalingas. Piktą mes prašalinsime piktu: kylis kylį varo. (Rozenkrancas įeina). O ką? Atlikota?

Rozenkrancas. Mudu jokiu būdu negalėjova sužinot, kur jisai dėjo lavoną.

Karalius. O kur jis pats?

Rozenkrancas. Kitam kambaryj geroje priežiūroje.

Karalius. Įveskit jį.

Rozenkrancas. Gildenšterne! įvesk karalaitį. (Gildenšternas Hamletas įeina).

Karalius. Hamlete! kur Polonijus?

Hamletas. Ant vakarienės.

Karalius. Ant vakarienės! Kur?

Hamletas. Ten, kur ne jis valgo, bet kur jį ėda. Iš aplinkinių vietų susirinko daugybė vabalų, tartum puotai kelti. Reikia žinot, kad visos mūsų vakarienės rengiamos vabalams: mes penim gyvulius, kad jie penėtų mus, o patįs penimės, kad penėti vabalus. Įsipenėjęs karalius ir išdžiuvęs elgėta tai du valgiu ant vieno stalo. Nei daugiau, nei mažiau. Viens gals abiem.

Karalius. O Dieve!

Hamletaš. Žmogus meškerioja ant vabalo, kuris galėjo priėsti karaliaus ir valgo žuvį, prarijusią tą vabalą.

Karalius. Ką tų nori pasakyt?

Hamletas. Nieko. Norėjau jums paaiškinti, kaip karalius gali atsidurti vargdienio vėdaruose.

Karalius. Kur Polonijus?

Hamletas. Danguje, pasiųskit ką-nors įsitikrinti. Jei jo tenai nebūtų, tai jieškokite kitoje šalyje. Jei ir tenai nerasit, tai užuosit skanią jo kvapsnį po galerijos trepais.

Karalius. (keliems piliškiams). Eikite tenais! Graičiaus!

Hamletas. Skubinties nėra ko. Jis palauks. (Keli piliškiai išeina).

57 psl.

Karalius. Hamlete! nors mums sunku, kaipo tėvui, su tavim persiskirti, bet po tokio nežmoniško pasielgimo, kad išvengtum pavojaus, tu tuojaus turi išvažiuot iš Danijos. Rengkis. Laivas stovi. Viskas suruošta keliauti į Angliją.

Hamletas. Į Angliją?

Karalius. Taigi.

Hamletas. Gerai.

Karalius. Tu kalbi, lyg žinodamas mūsų sumanymus.

Hamletas. Aniolas Sargas man juos praneša. Gerai, važiuosiu į Angliją. Sudiev, mamyte!

Karalius. „Sudiev tėveli“ tu norėjai pasakyt, Hamlete.

Hamletas. Aš sakau: „mamyte“. Tėvas ir motina tai pats ir pati o pats ir pati tai vienata, todėl aš vadinu jus motina. Važiuosiu į Angliją. (Išeina).

Karalius. (Rozenkrancui ir Gildenšternui). Eikita paskui, prikalbėkita jį tuojaus sėsti į laivą. Žiurėkita, kad šį vakar jo čia nebūtų. Skubinkitos (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). O Anglija! Tu nepersenai patyrei Danijos galybę. Mūsų kardo kirtis dar neužgijo ir ik šiam laikui tu tebemoki mums duoklę. Jauzdama savo silpnybę, tu išpildysi mūsų reikalavimą, išreikštą laiške, įduotame Hamletui. Galas jam. Kol jis gyvas, aš nematysiu ramios valandėlės. Toksai gyvenimas bjauresnis už sunkiausią ligą. (Išeina).

Ketvirtasis apsireiškimas.

Danijos lyguma.

Traukia Fortinbrasas su kariumene.

Fortinbrasas. Pulkininke! Jokit pas Danijos karalių! Pasveikinkit jį nuo mano vardo. Pasakykit, kad Fortinbrasas, Norvegijos karalaitis, prašos pereiti per jo žemę su kariumene. Jei viešpats karalius teiktųs su mumis pasimatyti, mes tuoj pribusim į paskirtą vietą ir atiduosim prigulinčią garbę. Pasakykit jam tai.

Pulkininkas. Jusų paliepimas, karalaiti, tuoj bus išpildytas.

Fortinbrasas. Vyrai! Žingine! Marš. (Traukia su kariumene).

Ateina Hamletas, Rozenkrancas ir Gildenšternas.

Hamletas. (pulkininkui). Būkit taip geri, pasakykit, kieno ta kariumenė.

58 psl.

Pulkininkas. Norvegų.

Hamletas. Kur ji traukia?

Pulkininkas. Ant lenkų.

Hamletas. Kas vadas?

Pulkininkas. Karalaitis Fortinbrasaš.

Hamletas. Ar jisai pasiryžęs užkariauti visą Lenkiją, ar tik dalį?

Pulkininkas. Teisybę sakant, mes einam užimti žemės sklypelį, kuris daugiau neverts. kaip keliolika muštinių.

Hamletas. Jei taip, tai lenkai paves jį jums ir be mušio.

Pulkininkas. Anaiptol! Jie kovos. Kariumenė jau sutraukta.

Hamletas. Tai išrišimas to klausimo apsieis į kelis tukstančius žmogaus gyvasčių ir keletą dešimčių tukstančių muštinių. Brangus bus pirkinys.

Pulkininkas. Likkitės sveiki. (Išeina).

Rozenkrancas. Eime, karalaiti!

59 psl.

Hamletas. Eikita. Aš judu pasivysiu (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). Ir šiandieninis susitikimas verčia mane greičiaus atkeršinti. Dieve! Ko vertas žmogus, jei jis miegą ir valgį laiko už didžiausias savo gyvenimo gerybes? Gyvulys, daugiaus nieko! Juk galingas protas, perveriantis amžių erdvę, matantis ir praeitį, ir ateitį ne dėl to yra mums duotas, kad nieko neveiktų! Ko aš laukiu? Kas mane trukdo? Atsargumas. Bet gerai perkračius tą atsargumą, mes rasime jame tik vieną dalį išminties o tris dalis baimės. Stebėtins daikts! Pats nežinau; ko aš ik šiam laikui vis sakau sau: „Reikia tą ir tą padaryt“, jei esu verčiamas, noriu ir galiu padaryt. Čionai praėjo daug kariumenės. Drąsus jos vadas nesibijo nieko. Savo ir kareivių gyvastį jis pasirengęs padėti už ką? Už niekniekį. Jei kas nori būti didvyriu, negali užsileisti kitam be svarbių priežasčių. Kovoti reikia ir už mažmožį. jei užgauta žmogaus vertenybė. O aš? Mano tėvas užmuštas, motinos garbė nuplėšta. – Aš nieko nedarau. Ten dvidešimt tukstančių kareivių traukia į tikrą prapultį dėl tuščios garbės. Jie pasirengę gyvastį padėti už žemės sklypelį, kuris bus permažas kapinėms jų lavonus užkasti. Gana! Nuo šio laiko aš galvosiu ik apie kraują, bet ne apie kit-ką (Išeina).

Penktasis apsireiškimas.

Gelsingeris. Kambarys pilyj.

Įeina karalienė ir Horacijus.

Karalienė. Aš nenoriu jos matyt.

Horacijus. Bet ji labai prašos. Aišku, kad yra sumišus. Verta pasigailėti.

Karalienė. Ko ji nor?

60 psl.

Horacijus. Vis apie tėvą kalba. Sako, kad žmonės tik apgaudinėja viens kitą; verkia, daužosi ir vis kalba. Jos šneka kvaila, bet kai-kurie žodžiai pataiko į širdį ir verčia galvoti. Iš veido, iš akių; iš viso ko matyt, kad ją ėda koks-tai nesuprantamas nuliudimas, sunki širdgėla. Vertėtų ją priimti jau vien dėl to, kad pikti žmonės negalėtų jus apkalbinėti.

Karalienė. Tegu įeina (Horacijus išeina). Tokia tai jau nuodėmės įpatybė, kad ir mažmožis žmogaus akyse išrodo dideliu daiktu. Nusidėjėlis niekam neįtiki ir slėpdamas visokiais būdais savo nuodėmę, tik ją išduoda.

Ofelija. (Įbėga). Kur yra gražioji Danijos karalienė?

Karalienė. Kas tau, Ofelija?

Ofelija. (Dainuoja).

  1. Mano mielas gražus draugas
  2. Buvo danas narsus tvirtas,
  3. Baltoms plunksnoms pasipuošęs,
  4. Bet ne man jis liko skirtas.

Karalienė. O Ofelija! Ofelija! Ką reiškia tavo daina?

Ofelija. Klausykit ir girdėsit (Dainuoja).

  1. Veltui veltui betikėti,
  2. Jis jau mirė, grįžt nestengia;
  3. Kojos akmeniu prislėgtos,
  4. Žemė galvą jojo dengia.

Dieve! Mano Dieve! (Verkia).

Karalienė. Klausyk, Ofelija!

Ofelija. Ne! Klausykite jųs. (Dainuoja).

  1. Jį apvilko baltu rūbu,
  2. Žolynais puikiais apklojo,
  3. Ir į kapą jį įleidę
  4. Ašarojo, ašarojo.

Karalienė. (Įeinančiam karaliui). Žiūrėkit, viešpatie, kas pasidarė.

Ofelija. (Dainuoja toliau).

  1. Ji apvilko baltu rūbu

Karalius. Kas girdėt, Ofelija?

Ofelija. Ačiu! Nieko pikto. Sako, kad pelėda pavirto į paukštį iš duonkepio dukters. Mes, viešpatie, visi žinom, kuo esam, bet nežinom į ką pavirsim.

Karalius. Ji negali užmiršti tėvo.

Ofelija. Meldžiu apie tai nekalbėt. O jei kas klaustų. ką tai reiškia, atsakykit... (Dainuoja).

  1. Atėjau aš anksti rytą
  2. Pas bernelį numylėtą
  3. Jį pasveikint, pamatyti,
  4. Kaipo Dievo man žadėtą.
  5. Jis tuoj kėlėsi ir tarė:
  6. Eiki, eiki šen, širdyte!
  7. Įėjau aš, bet išėjus
  8. Tapau žmona, ne mergyte.

Karalius. Paliauk, Ofelija!

61 psl.

Ofelija. Tikra teisybė! Aš neapkalbu. Negalima nusidėt prieš Dievą (Dainuoja).

  1. Fe, tai gėda taip apseiti!
  2. Juk esi mane apgavęs.
  3. Vyrai meilę niekais skaito,
  4. Kas iš jūsų nėr melavęs?
  5. Tu sakeisi mane vesiąs..,
  6. Darei prižadus man tankius...

O kaip jųs manot, ką jis atsakė? (Dainuoja).

  1. Aš pasijuokiau ir lioviaus,
  2. Kam esi tu mane lankius?...

Juk tai negerai? Negerai?

Karalius. Ar jau seniai jai taip pasidarė?

Ofelija. Aš tikiuosi, kad dar viskas pasitaisys, tik reikia palaukti... Ašaros ima birt, kaip atmenu, kad jį užkasė į šaltą žemę! Brolis viską žinos... Ačiu jums už gerą patarimą... Kur mano karieta? Labą nakt, karaliene! Labą nakt! (Išbėga).

Karalius. (Horacijui). Eik, Horacijau, paskui! Dabok ją, kad ko nepasidarytų. (Horacijus išeina). Gailėstis, tėvo užmušimas sumaišė jai protą. Bėdos, Gendruta, neina pavieniui, bet lankosi būriais. Pradžia – Polonijaus mirtis, toliaus Hamleto išvežimas, už kurį jis tik save tegali kaltint. Žmonės, prisiklausę visokių kalbų apie Polonijaus prapuolimą, pradeda judėt. Negerai padarėme, slaptai palaidoję Polonijų. Čia da Ofelija sumišo. Labiausia mane baugina štai kas. Aš sužinojau, kad iš Francijos slapčia sugrįžo Laertas. Jis išgirdo apie tėvo užmušimą ir dega kerštu. Žmonės plepa jam nebutus daiktus. Nesant tikrų žinių, kaltę gali nuverst ant mūsų. (Už scenos girdėti triukšmas).

Karalienė. Dėl Dievo malonės! Kas per triukšmas? (Greitai įeina piliškis).

Karalius. Kas ten? pašaukkit sargybą! Tegu daboja duris.

Piliškis. Viešpatie! Maištas. Laertas sukėlė žmones. Jų būriai išvaikė sargybą. Minia juda lyg marios audrai kįlant. Visur girdėt neapsakomas šauksmas: „Laertą męs aprenkame karalium! Laertas mūsų karalius!“

Karalienė. Žmonių pulkai bėga šen kaip pasiutusių šunų gaujos.

62 psl.

Karalius. Duris išlaužė! (Triukšmas pas duris: Laertas įbėga su nuogu kardu, paskui jį žmonės).

Laertas. Kur karalius? Vyrai! pasilikkite už durų.

Žmonės. Gerai. Eikit. Mes dabosime duris.

Laertas. Karaliau! Kur mano tėvas?

Karalienė. Laerte! Kas tau yr? Susilaikyk!

Laertas. Aš atėjau atkeršyti už tėvą. Kerštas už tėvus – švenčiausia vaikų priedermė.

Karalius. Gendruta! nutilk. Laertas nieko pikto man nepadarys. Tu čia nesikišk. Ko nori, Laerte?

Laertas. Kur yra mano tėvas?

Karalius. Numirė.

Karalienė. Šiame dalyke karalius nieko nekaltas.

Karalius. Gendruta! Duok Laertui kalbėt į mane. Kalbink, Laerte!

Laertas. Kas nužudė tėvą? Sakyk tiesiog, aš nesiduosiu suvadžiot. Velniop ištikimybė! Šalin prisieka! Aš išsižadėjau šio ir ano svieto gėrybių. Mane nesulaikys niekas: nei baimė, nei sąžinė. Tegu aš degsiu pragaro liepsnose, aš turiu atkeršyti už tėvo užmušimą.

Karalius. Kas-gi tave laiko?

Laertas. Tėvo atsidavimas. Ne kas-kita. Šiaip jokia svieto galybė nesulaikytų manęs.

Karalius. Aš tikėjau, kad Polonijaus sūnus niekuomet nebus maištininku, nepakels rankos prieš nekaltą žmogų, o atkeršys tik kaltininkams.

Laertas. Taip, tik tėvo priešams, galvažudžiams aš atkeršysiu.

Karalius. Kas tie priešai, tu tuoj žinosi.

Laertas. Galas jiems. Už jo bičiuolius aš galvą dėsiu.

Karalius. Laerte! Aš tau sakau: Polonijaus man labai gaila; tėvo užmušime aš nieko nekaltas.

Žmonės. (už scenos). Tegu eina. Įleiskite ją.

Laertas. Kas per triukšmas? (Įeina Ofelija, apsikaišius šiaudais ir žiedais). Saulės kaitra teišdegina man smagenis! Ašarų kartumas tegu išėda akis! Ofelija! Prisiekiu Dievui, aš atkeršysiu už tavo sumišimą. Viešpatie! Ar-gi jaunos mergaitės protas taip-gi trapus, kaip senio gyvastis? Ar-gi žmogus jau taip sutvertas, kad didesnė nelaimė turi atimti jam protą?

Ofelija. (dainuoja).

63 psl.

  1. Jį nešė į kapą tyliai tyliai.
  2. (juokdamos) Cha, cha, cha, cha, cha, cha,
  3. (gailiai) Ir verkė vargšo gailiai, gailiai.

Sudiev, balandėl!

Laertas. Jei tu nebūtum sumišusi ir žadintum mane atkeršyti, tai tavo žodžiai neįtikrintų mane taip, kaip tavo sumišimas.

Ofelija. Dainuokit ir jųs su manim drauge! (Dainuoja). Palaidojo jį, palaidojo! . . . (Kalba). Kaip tinka žodžiai! Čionai dainuojama apie užveizdą, kuris prapuldė savo pono dukterį.

Laertas. Jos žodžiuose galima atrasti gilesnę mintį.

Ofelija. (Rinkdama žiedus). Štai neužmiršuolės. . . Atmink, mylimasis, atmink. Neužmiršk manęs!

Laertas. Atmintis pergyveno jos protą!

Ofelija. (Karaliui). Te tau krapą ir katiliukus. (Karalienei) O jums rūt. . . bet vieną šakelę aš pasiliksiu, sau. . . Štai saulutės. . . Našlučių nepaskyriau, tėvui mirus, visos suvyto. . . sako, mirdamas jisai nesikankinęs. . (Dainuoja).

  1. Nes mano meilutis
  2. Visas mano džiaugsmas.

Laertas. Dieve! nuliudimas, nelaimė ir pati beprotystė joje gražiau išrodo.

Ofelija (dainuoja).

  1. Vai jis negrįž jau niekados!
  2. Vai jis negrįž jau niekados!
  3. Neš miręs varguose
  4. Guli jau kapuose
  5. Vai jis negrįž jau niekados;
  6. Kaip daili barzdelė
  7. Kaip švelnųs plaukeliai
  8. Vai mirė ant visados;
  9. Verkiu aš apkvailus
  10. Dievuliau Tu meilus
  11. Už vėlę jo meldžiu Tavęs.

Amžiną atilsį duok, Viešpatie, visų mirusių, tikrų krikščionių vėlėms! Melskimės už jas! (Išbėga).

Laertas. Dieve visagalis! Ar Tu regi?

Karalius. Laerte! man gaila tavęs ir tu įsitikrinsi, kad aš gailiuos iš tikros širdies. Išeikim iš čia. Paimk iš savo draugų tris išmintingiausius vyrus, tegu jie būva mudviejų teisėjais. Jei jie pripažins, mane kaltu, aš pavesiu tau karuną, gyvastį, viską. Jeigu išras teisiu, tai mudu eikiva išvien, kad prigulinčiai atkeršintumėm bendram priešui.

64 psl.

Laertas. Aš tinku. Nežinomas jo mirties būdas, slaptas palaidojimas be priderinčios augštam valdininkui iškilmės, žemė ir dangus reikalauja tardymo.

Karalius. Aš išdėstysiu tau viską, o tavo kardas tegu nubaudžia kaltininką. Eiva (Išeina).

Šestas apsireiškimas.

Horacijaus kambarys.

Horacijus ir tarnas įeina.

Horacijus. Kas jie yr?

Tarnas. Jurininkai. Sakosi turį į poną laišką.

Horacijus. Teįeinie (Tarnas išeina). Kas galėtų atsiųsti man laišką? Ar tik ne Hamletas? (Įeina du jurininku).

Jurininkas. Labs vakars!

Horacijus. Dėkui.

Jurininkas. Atnešiau ponui laišką nuo išvažiavusio į Angliją keliauninko.

Horacijus (skaito). Horacijau! Kaip tik Danijos krantai išnyko iš akių. mus ėmė vyties kariškai apginkluotas laivas. Aš tuoj pažinau, kad tai jurininkai-plėšikai. Jie matydami, kad męs silpnesni, užpuolė ant mūsų. Aš liepiau musiškiems nepasiduoti. Prasidėjo mušis. Aš papuoliau į plėšikų rankas, o Rozenkrancas ir Gildenšternas, likę ant savo laivo, nuplaukė į Angliją. Siunčiamus laiškus priduok karaliui, o pats skubinkis kiek galima greičiau pas mane. Jurininkai parodys tau kelią. Išgirsi daug negirdėtų daiktų. Sudiev! Hamletas“.

(Jurininkams). Vyrai! pirmiaus eisim į pilį paduoti karaliui laiškus, o paskui trauksim pas Hamletą. Greičiau! (Visi išeina).

Septintasis apsireiškimas.

Kambarys pilyj.

Karalius ir Laertas įeina.

Karalius. Ir taip aš esu teisus ir prieš tave, Laerte, ir prieš savo sąžinę, Bet išsiteisinimo čionai dar mažai. Kadangi tėvo užmušėjas kėsinosi ant mano gyvybės, tai tu privalai laikyti mane už savo bičiulį.

Laertas. Aš tikiu, kad užmušimas atsitiko taip, kaip jųs sakot. Bet meldžiu paaiškint, kodėl jųs nenubaudėt žmogžudį sulyg įstatymų. Tos bausmės reikalavo juk ir jūsų bepavojingumas.

65 psl.

Karalius. Mirtim nenubaudžiau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai dėlto, kad Hamletą labai myli karalienė. Bauzdamas sūnų, aš būčiau nubaudęs ir motiną, kas man visiškai negeistina. Antra priežastis– jį myli žmonės nemažiau, kaip motina. Jų akyse šventais yra visi Hamleto darbai. Bausmė būtų sukėlus prieš mane minią.

Laertas. Jisai užmušė mano tėvą, išvarė iš proto seserį! Mano kardas pasieks jį ir už marių.

Karalius. Laerte! nesikarščiuok be reikalo. Tikėk man, aš taipgi mylėjau tavo tėvą, kaip save patį. (Įeina piliškis). Ką pasakysi? Laiškai?

Piliškis. Hamleto rašyti. Vienas jums, viešpatie, kitas karalienei.

Karalius. Hamleto laiškai?! Kas atnešė?

Piliškis. Du nepažįstamu jurininku (Išeina).

Karalius. Klausyk, Laerte! Aš perskaitysiu tau laišką. (Skaito). „Didysis ir galingasis viešpatie! Pranešu jums, kad aš pagrįžau į Daniją. Norėčiau su jumis pasimatyti ir išaiškinti savo netikėto ir labai keisto sugrįžimo priežastis. Hamletas“. Ką tai reiškia? Vienas jis sugrįžo ar drauge su kitais? Ar čia tik ne juokai kokie?

Laertas. Jo ranka rašytas laiškas?

Karalius. Be abejo jo. Štai ir prierašas: „Grįžtu vienas“... Ką daryt? Kaip tu manai, Laerte!

Laertas. Pats nežinau. Bet tegu tik jis čionai pasirodo, aš tiesiog tėkšiu jam į akis: „Žmogžudy!“.

Karalius. Ne. Taip daryti negalima. Bet kaip čia padarius?.. Atsidėk tu ant manęs, Laerte!

Laertas. Aš visiškai atsidėsiu, jei tik jųs, viešpatie karaliau, nereikalausite vieno daikto: susitaikymo.

66 psl.

Karalius. Ei ne. Aš sutaikinsiu tave tik su tavimi pačiu. Jei jisai sugrįžo, tai tikrai atsisakys vėl važiuoti į Angliją, nes ir pirmą kart jis iškeliavo su prievarta. Tuomet aš užtaisysiu jam tokias kilpas, į kurias jis ir neverčiamas įšoks, o įšokęs jau nebeiššoks, pražus tikrai ir pražus tokiu būdu, kad nepadarys jokio triukšmo, net pati motina nieko pikto nemanys.

Laertas. Aš tinku ant visko, ką jųs sumanysit ir trokštu būti kerštui įrankiu jūsų rankose.

Karalius. Tuo įrankiu tu ir turi teisę būti. Kaip buvai išvažiavęs į Franciją, piliškiai čionai susirinkdami prie Hamleto, labai išgyrė vieną tavo gabumą, būk su tavim jame niekas negali susilyginti. Hamletas smarkiai pavydėjo tau tos garbės.

Laertas. Kokios, viešpatie?

Karalius. Mano nuomone, tasai gabumas neturi didelės vertės. Jisai gali tiktai papuošti jauną vyruką. kaip kaspinas skrybelę. Prieš du mėnesiu čionai gyveno vienas Normandijos bajoras. Aš pažįstu francuzus, nes prieš juos kovojau ir todėl gerai žinau, kaip puikiai jie moka joti. Bet iš to normando josenos tiesiog stebėties reikėjo. Užsisės budavo ant arklio, tai kaip prilipytas; ims rodyt tokius dalykus, kurie pereina žmogaus supratimą.

Laertas. Jųs sakėt, jisai normandas?

Karalius. Normandas.

Laertas. Galvą statau, kad tai buvo Lavondas.

Karalius Jis pats.

Laertas. Aš jį gerai pažįstu. Visa Francija juo atsigėrėti negali.

Karalius. Būdamas stebėtinai miklu vyru, jisai tvirtindavo, kad mokėjime vartoti kardą nei jisai nei kas-kitas jo tėvynėje su tavim susilyginti negali. Tie išgyrimai, įvarydavo Hamletui tokį nerimastį, kad jisai daug kartų reikalavo paršaukti tave į Daniją tik tam, kad su tavimi mušties. Tą jo užsidegimą mes ir sunaudosime savo reikalams.

Laertas. Kokiu būdu, viešpatie?

67 psl.

Karalius. Laerte! Sakyk, tu iš tikros širdies mylėjai tėvą ar tavo meilė tiktai nuduota.

Laertas. Kaip galima man užduoti toks klausimas!

Karalius. Aš nenorėjau tau prikišti, būk tu nemylėjai tėvo, tik norėjau pažymėti, kad meilę atšaldo laikas, kuris naikina viską, žmogui nieko nedarant. Savo troškimus mes turime vykdinti, kol trokštam. Ant valios tvirtumo atsidėti negalima. Valia neištikima: šios dienos darbą ji visokiais būdais stengiasi atidėti rytojui, o rytojus užverčia mus savo neatidedamais reikalais. Bet kalbėkim apie Hamletą. Jisai grįžta. Jei iš teisybės tu mylėjai tėvą, tai ne žodžiais, bet veiksmu privalai apreikšti savo meilę. Ką-gi darysi, Hamletui sugrįžus?

Laertas. Aš jį užmušiu, nors atsieitų tą padaryti pačioje bažnyčioje.

Karalius. Visiškai su tavim sutinku, kad nuo keršto neturi gelbėt nei šventa vieta. Bet taip padaręs, tu užtrauktum ant savęs kerštą dievobaimingų žmonių. Geriaus būtų padarius štai kaip. Kaip tik sugrįš Hamletas, aš pasiųsiu kelis gerus kalbėtojus, kurie išgirs tavo mokėjimą kirsties kardais aršiau už tą francuzą. Mes gi sukiršinsim judu mušties. Būdamas vikru vyru, atšipusį kardą tu permainysi ant išgaląsto ir mikliu kirčiu atkeršinsi už tėvą.

Laertas. Taip ir padarysiu. Bet kad kirtis būtų tikresnis, kardo galą aš užnuodysiu stipriausiais nuodais. Tuomet mažiausias į kūną drikstelėjimas padarys priešininkui galą. Negelbės jokie vaistai.

68 psl.

Karalius. Palaukk. Užmanius kokį dalyką, reikia pagalvoti gerai ir apsvarsčius visas jo puses, visgi prileisti, kad nepasiseks. Todėl vieno sumanymo negana. Prie to reikalingas da kitas. Štai kokia mintis atėjo man į galvą. Apšauksime iškilmingas laižybas. Vieni statys ką nors už Hamletą, kiti už tavę. Laižybos priduos kovai karščio. Kaip ištroškęs Hamletas, paprašys vandens, tai jam paduos tokio gėralo, kad daugiaus nieko nereiks. Ateina kas. (Įeina karalienė). Ką pasakysi Gendruta?

Karalienė. Nelaimė!!... Ofelija prigėrė!!...

Laertas. O Jezau! Prigėrė??... Kur?

Karalienė. Upėje. Ant kranto sėdėdama, pynė vainikus. Juos pakabinti įlipo į pasvirusį gluosnį. Nulužo šaka ir ji įkrito su savo vainikais į vandenį. Pasiputę aprėdalai iš pradžios laikė ją ant viršaus. Plaukdama, kaip vandeninė mergelė, dainavo daineles. Bet drabužiai sušlapo ir ji nuskendo.

Laertas. Ir prigėrė!...

Karalienė. Prigėrė!!...

Laertas. Aš verkiu... Ašaros bėga iš akių... Tegu išverksiu gailestį... Sustiprės kerštas, degantis mano širdyje (Išeina).

Karalius. Gendre! Eiva paskui. Aš tik ką nuraminau jį, piktumas vėl gali apimti. (Išeina).

Klausimai: Ketvirtasis veiksmas

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Rodyti atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

2. Kas pražudo Ofeliją?

Rodyti atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Rodyti atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.