Viljamas Šekspyras · 1564–1616

Trečiasis veiksmas

33-53 psl. iš 82·apie 40 min.·17 paaiškinimų·8 klausimai

33 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Karaliaus pilis.

Karalius, karalienė, Polonijus, Ofelija, Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina.

Karalius. Argi jau judu vikriais užklausimais negalėjota ištirt, ko jis taip nerimoja, lyg iš proto išėjęs?

Rozenkrancas. Jisai prisipažino mudviem, kad jo protas nesveiks, tiktai nenorėjo pasakyti dėlko sumišo.

Gildenšternas. Nesidavė tardyti. Kaip tik mudu pradedava apie tai kalbėti, jisai vikriai apsimeta bepročiu.

Karalienė. Kaip jis judu priėmė?

Rozenkrancas. Labai gerai, kaip prider karalaičiui.

Gildenšternas. Bet matyt, kad jo meilumas buvo daugiau nuduotas.

Rozenkrancas. Jisai mudviejų mažai ko teklausinėjo, bet gudriai atkirzdavo mudviejų užklausimus.

Karalienė. Ar įkalbėjota jam pasilinksminti?

Rozenkrancas. Eidami mudu sutikova artistus, pasakėva apie tai karalaičiui ir jis, rodos, labai iš to nudžiugo. Dabar jie čionai, pilyj. Aš girdėjau, jiems jau paliepta šį-vakar ką-nors sulošti dėl karalaičio.

Polonijus. Taip, tai teisybė. Karalaitis net man įsakė prašyti, kad ir jųs, šviesiausias karaliau ir maloningiausioji karaliene, teiktumėtės būti teatre.

Karalius. Aš mielai ateisiu. Labai man smagu išgirsti apie tokį jo norą. Piliškiai! pasistengkite, kad Hamletui patiktų teatras.

Rozenkrancas. Stengsimės, kiek įmanydami, viešpatie karaliau! (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina.)

Karalius. Išeik ir tu Gendruta! Aš liepiau slapta įvilioti Hamletą. Jis čionai, lyg išnetyčių, sutiks Ofeliją. Mudu gi su Poloniju pasislėpsiva už divonų ir išgirsiva judviejų kalbą: tėvai turi tiesą visokiais būdais sekti vaikų darbus. Bus aišku, meilė ar kas kita įvarė jam ligą.

34 psl.

Karalienė. Gerai, aš išeisiu. Kaip aš trokščiau, kad tavo, Ofelija, gražumas būtų jo ligos priežastimi. Tąsyk tavo širdies gerumas ir palaiminta meilė galėtų sugrąžinti jam sveikatą.

Ofelija. Kad Dievas duotų... (Karalienė išeina).

Polonijus. Ofelija! paimk kningą ir vaikščiok čionai, lyg skaitydama. O męs, viešpatie karaliau, pasislėpsime šičion. Ofelija! atsimink, kad apsimetus nežinojimu ir Dievo baime tu ir patį velnią apgausi.

Karalius. Tikra teisybė (Į šalį) Pasileidusios moteriškės nuraudonuotas veidas nėr taip bjaurus, kaip mano darbai, gražiais žodžiais padabinti. . . Sunkus mano nusidėjimas!

Polonijus. Ateina!. . . Karaliau, pasislėpkiva! (Juodu slepiasi, Ofelija nuošaliai).

Hamletas (įeina). Būt ar nebūt? Klausimas, kas geriau: kentėt likimo pasityčiojimus ar pasipriešinti jam ir ūmai užbaigti viską. . . Numirti-užmigti, nedaugiau. Ir užmigus amžinuoju miegu užbaigti širdies skaudėjimus, tukstančius visokių kūno kentėjimų. Kaip nenorėt tokio galo! . . . Numirti–užmigti. . . užmigti! . . O gal nevisiškai? Štai kliutis! . . Kokius sapnus mes sapnuosime aname miege, kada šio gyvenimo rupesčiai pasibaigs? Tai klausimas, kuriame yra apie ką pagalvoti. Dėlei to klausimo žmonės kankinasi per visą savo amžį. . . Kitaip kas kentėtų svieto piktybę, didžiūnų puikybę, tironų prispaudą, įstatymų neteisybes, laiko persekiojimus, jei vienas peilio bakstelėjimas gali išgelbėti nuo to visko. Kas neštų sunkaus gyvenimo jungą, jei ne baimė: kas bus tenai? tenai anoje šalyje, iškur niekas negrįžta? Baimė apima ir verčia sunkiai kentėt, kad neiti į tą nežinomąjį kraštą. Taip sąžinė nuginkluoja drąsą, protavimas sulaiko pasiryžimą ir galingas troškimas nepereina į veiksmą. . . Cit! Ofelija! dievaite, paminėk mano nuodėmes savo maldose!

Ofelija. Kaip jūsų sveikata, karalaiti?

35 psl.

Hamletas Labai dėkui. Aš sveikas.

Ofelija. Karalaiti! aš seniai rengiausi sugrąžinti jums daiktus, kuriuos jųs teikėtės duoti man, kaipo dovaną. Malonėkite juos priimti.

Hamletas. Anaiptol! tau aš nieko nedovanojau, Ofelija!

Ofelija. Jųs, tur būt, užmiršote, karalaiti! Duodami, taip meiliai kalbėjote, kad tos dovanos buvo man labai brangios. Persimainėte jųs. Atsiimkite ir dovanas: širdžiai brangi dovana nuo širdies.

Hamletas. Cha-cha-cha! Ofelija! ar tu dora mergaitė!?

Ofelija. Karalaiti!

Hamletas. Ir graži?

Ofelija. Ką jųs norite pasakyt, karalaiti!

Hamletas. Štai ką: jei esi dora ir graži, tai neduok dorybei bičiuliauti su grožybe.

Ofelija. Kas gali būt geresniu grožybei draugu, jei ne dorybė.

Hamletaš. Žinia! Bet dalykas tame, kad greičiau gražumas nustelbs dorybę, negu dorybė pastiprins gražumą. Pirma tai buvo abejotinas daiktas, dabar jau niekas apie tai neabejoja. Aš kada-tai mylėjau tave, Ofelija!

Ofelija. Tikėjau tam, karalaiti!

Hamletas. Bereikalo. Dorybės nečiepyja į seną medį. Kas buvo to nesugrąžinsi. Aš nemylėjau tavęs.

Ofelija. Tai aš apsirikau.

Hamletas. Įstok į vienuolyną, Ofelija! Kam platinti nusidėjėlius? Aš rodos nepeiktinas žmogus, o jaučiuosi taip sunkiai nusidėjusiu, kad geriaus būtų buvę, jei motina būtų manęs nepagimdžiusi. Aš apimtas didybe, pilnas kerštų, nupuikęs. Mano širdyje taip daug pikto, kad protas negali apimti, vaidintuvė–apreikšti, o laikas ištesėti tai padaryt. Kas iš tokių, kaip aš, sutvėrimų, kurie turi šliaužti tarp dangaus ir žemės? Mes visi nevidonai, netikėk nei vienam. Eik į vienuolyną! Kur tavo tėvas?

Ofelija. Namie, karalaiti!

Hamletas. Užsidaryk duris ir neišleisk jo niekur; tegu kvailioja namie. Likkis sveika!

Ofelija. Visagalis Dieve! apsaugok jį.

36 psl.

Hamletas. Jei tu tekėsi už vyro, tai į kraitį aš tau duosiu štai kokį prakeikimą: būk tu gryna kaip ledas, balta kaip sniegas, žmonės tave vistiek apkalbės. Eik į vienuolyną! Jei jau būtinai nori tekėt, tai tekėk už kvailo: išmintingi gerai žino, kokias baidykles iš jų darote. Eik į vienuolyną! Įstok kuogreičiau. Sudiev!

Ofelija. Dievo galybė teišgydo jį!

Hamletas. Žinau, kaip jųs raudonuojatės. Dievas duoda jums vieną veidą, jus darote sau kitą. Šokinėjate, bėginėjate, apkalbinėjate, darkotės ir viską nuverčiate ant nežinojimo. Gana, aš negaliu apie tai daugiau kalbėti: iš to sumišo mano protas. Aš tau sakau, mes ir girdėti nenorime apie vedimą pačių. Kas vedęs tegu sau gyvena, išskiriant vieną. Kiti gi turi būt nevedę. Eik į vienuolyną! (Hamletas išeina).

Ofelija. (viena). Koksai galingas žuvo protas! Piliškio akįs, mokslininko liežuvis, kariautojo narsumas. Jisai buvo plačios mūsų karalystės didžiausia viltis ir puikiausias žiedas, neatsigėrėjamas pavyzdis visiems. Pražuvo, dingo viskas! Ir man, jo mylimaijai, girdėjusiai tiek meilių žodelių, atsieina matyt, kaip suiro tasai puikus karališkas protas, skambėjęs it dangiškosios arfos stygos, man lemta regėt, kaip žydinčią jaunystę sudarkė sumišimas! Aš nelaiminga, nelaimingiausia iš visų mergaičių!... (Karalius ir Polonijus islenda).

Karalius. Ne? tai ne meilė. Nors jis ir nenuosekliai kalbėjo, bet jo kalba tai ne sumišėlio kalba. Jisai turi paslėpęs ką-tai širdyje. Jo nerimastis pavojinga; reikia prašalinti pavojų. Taigi Hamletas važiuos į Angliją; mes pavesime jam atimti duoklę. Gal kelionė išvarys ligą, sugrąžins jam protą. Ką manai apie tą dalyką tu, Polonijau?

37 psl.

Polonius. Sugalvota gudriai, bet man visgi rodos, kad Hamletas iš meilės sumišo. Ofelija! mums nereikia pasakot, ką jisai kalbėjo: mes viską girdėjome. Darykite, viešpatie, kaip jums patinka, bet aš patarčiau, kad teatrui pasibaigus karalienė pasišauktų Hamletą pas save ir prispyrus jį smarkiau, viską sužinotų. Aš, jei pavelysite, ten kur-nors pasislėpsiu ir išgirsiu judviejų kalbą. Jei karalienei jisai neprisipažins, tai siųskite jį į Angliją ar kur kitur.

Karalius. Pabandysim dar kartą. Reikia ką-nors pradėt. Negalima taip palikt: pavojingas daiktas duoti liuosybę tokiam bepročiui. (Visi išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Salė pilyj’. Hamletas ir keli artistai įeina.

Hamletas. Kalbėkite liuosai, taip, kaip aš prieš jus kalbu. Nerėkaukite ir nemosuokite rankomis be reikalo. Nesikarščiuokite perdaug! Žiūrėkite, kad žodžiai atsakytų veiksmui, o veiksmas žodžiams. Artizmas tame, kad kuo tikriausiai nuduoti prigimimą. Eikite ir rengkitės. (Artistai išeina). (Polonijui, kuris įeina su Rozenkrancu ir Gildenšternu). O ką? Karalius teiksis ateiti į teatrą?

Polonijus. Bus, drauge su karaliene ir dvariškiais.

Hamletas. Tai paliepk artistams pasiskubinti.

(Polonijus, Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina).

Hamletas (įeinančiam Horacijui). Tai tu, Horacijau?

Horacijus. Aš, karalaiti!

Hamletas. Iš visų žmonių kuriuos teko man pažinti, tu teisingiausias.

Horacijus. Šviesiausias karalaiti!!...

38 psl.

Hamletas. Ne, aš nesigerinu tau. Ko aš gerinsiuos? Tu neturtingas, neaugšto kilimo. Tik prieš piniguočius ir didelius ponus žmonės sprandą lenkia ir meiliaiš žodžiais kalba. Aš dėl to tave myliu, kad tu tvirtas: laimę ir nelaimę vienaip sutinki, kančios nebijai. Brangųs yra žmonės, kurių protas atšaldo jausmų karštumą: tokių žmonių gyvenimas neįlauš. Tu toks esi, Horacijau! Čionai loš dramą. Viename apsireiškime nuduos mano tėvo užmušimą. Akylai žiūrėk tuokart į karalių. Jei jis nepersimainys, tai numirėlis – pikta dvasia, tiktai gundė mane, traukė į nuodėmę. Su visa atide žiūrėk, Horacijau! Mano akįs vien į jį bus atkreiptos. Paskui mudu rasiva, ką daryti.

Horacijus. Tikėkit, karalaiti, kad joks jo krustelėjimas nepasislėps nuo manęs.

Hamletas. Ateina! Aš stengsiuos nuduot žmogų, kuriam nieks nerūp, o tu, Horacijau eik ant sargybos.

(Maršas. Karalius, karalienė, Polonijus, Ofelija, Rozenkrancas, Gildenšternas, piliškiai, piliškės įeina).

Karalius. Kaip sveikas mūsų karalaitis. Hamletas?

Hamletas. Visiškai. Kaip chameleonas maitinuos oru ir tunku nuo prižadų. Jūsų penimiai džiūtų nuo tokio maisto.

Karalius. Nesuprantu tavęs, Hamlete. Tai ne mano kalba.

Hamletas. Jau ir ne mano. (Polonijui) Polonijau! tu gyreisi, kad būdamas universitete lošdavai ant scenos.

Polonijus. Lošdavau, karalaiti, ir buvau laikomas už gerą artistą.

Hamletas. O ką lošei?

Polonijus. Julijų Cezarį. Mane papjovė Brutas Kapitolyje.

Hamletas. Tikras žvėris buvo tasai Brutas, jei galėjo papjauti toki kapitališką veršį. Ko laukia mūsų artistai?

Rozenkrancas. Paliepimo pradėt.

Karalienė. Sėsk šale manęs, Hamlete!

Hamletas. Ne, mamyte! Štai magnitas, kuris mane labiau traukia.

Polonijus. (Karaliui). Klausykit.

Hamletas. (sėda pas Ofelijos kojas). Ar galima prisilytėt jūsų kelių?

Ofelija. Ne, karalaiti!

Hamletas. Tik galva.

39 psl.

Ofelija. Galima, karalaiti!

Hamletas. O jųs jau Dievas žino, ką manėt.

Ofelija. Aš nieko nemaniau.

Hamletas. Kaip smagu ilsėtis ant kelių gražios merginos!

Ofelija. Ką jųs norit pasakyt, karalaiti?

Hemletas. Nieko.

Ofelija. Jums linksma karalaiti!

Hamletas. Kam? Man?

Ofelija. Taip, karalaiti!

Hamletas. Aš būsiu jūsų juokdariu. Linksminties – geriausias daiktas. Dirstelkit į mano motiną, kokia ji linksma; o mano tėvas numirė prieš dvi valandas.

Ofelija. Gal norėjot pasakyt: prieš du mėnesiu.

Hamletas. Argi taip seniai? Tegu negerasis dėvėtų juodus drabužius, aš apsivilksiu žebenkštėnomis. Sakykite! Du mėnesiu, kaip mirė ir da neužmirštas. Tai galima tikėties, kad didvyrio žmonės neužmirš dar pusę metų, o paprastas žmogus tai kaip gyvulys.

  1. Žemėj užkastasis,
  2. Tuoj ir užmirštasis.

(Trimituoja. Viduryje teatro pakįla uždangalas. Įeina karalius ir karalienė, meilingai apsikabinę. Karalienė bučiuoja vyrą ir atsiklaupus prieš jį ant kelių, ženklais išreiškia jam savo meilę. Karalius pakelia ją nuo žemės, atsigula ant suolo, priglaudžia galvą prie jos peties ir užmiega. Karalienė, matydama, kad vyras užmigo, išeina. Įeina nauja žmogysta, nuima nuo miegančio karaliaus karūną, pabučiuoja ją, įpila karaliui į ausį nuodų ir išeina. Karalienė grįžta; matydama vyrą negyvu, rauda. Įeina žmogžudys ir ramina ją. Žmones išneša karaliaus lavoną. Žmogžudys išreiškia karalienei meilę, prižada ją vesti ir duoda dovanas. Karalienė išpradžios nepriima, paskui sutinka. Abu linksmai išeina.)

Ofelija. Ką tai reiškia?

Hamletas. Kokį nors bjaurų dalyką: juk nieko gero nuo žmonių laukti negalima.

Ofelija. Tai matomai dramos turinys.

(Įeina artistas).

Hamletas. Štai šitas vyras išaiškinš: artistai nieko nemėgsta paslėpti, viską išpasakoja.

Artistas:

  1. Šios musų dramos, trumpos veikimu,
  2. Su giliu meldžiam nusilenkimu

40 psl.

  1. Klausyt su noru ir pakantrumu.

Hamletas. Tai prakalba.

Ofelija. Labai trumpa.

Hamletas. Kaip ir mergaičių meilė.

Drama, kurią lošia artistai.

Karalius ir karalienė įeina.

Karalius (Artistas).

  1. Jau skaistus Febas trisdešimtą kartą
  2. Metinį baigė per dangų bėgimą
  3. Ir trisšimt šešesdešimt kartų mėnuo
  4. Lyg nakties saulė pilnatyje švietė
  5. Nuo laiko, kuomet meilė ir Hymenas
  6. Mumis sujungė prie švento altoriaus.

Karalienė. (Artistė).

  1. Dar labai daugel metų atsinaujins,
  2. Bet mūsų meilė pasiliks karščiausia.
  3. Tiktai, nelaimė, pastarame laike
  4. Jaučiu, jog tave slaptai kaž-kas vargin;
  5. Gal tu nesveikas, aš drebu širdyje,
  6. Mano brangiausis vyruti ir Pone.
  7. Bet jei drebu aš–tu būki be baimės;
  8. Gerai žinai juk–moterų širdyje
  9. Rupesčius tokius gamin karšta meilė
  10. Ir juo didesnė dega meilės liepsna,
  11. Tuo vaidentuvė mus labiau kamuoja.
  12. Tatai ir ašai rupinuos iš meilės.

Karalius (Artistas).

  1. O, mano miela, graitai jau likimas
  2. Perskirs mus. Jaučiu, mirtis mane laukia
  3. Ir veik kelionen pašauks paskutinėn.
  4. Gyvenki sveika. Linksma ir laiminga
  5. Naudokies amžiu ir lai širdis tavo
  6. Pamyl iš naujo...

Karalienė (Artistė).

  1. –Palauk, mano mielas.
  2. Drebu nuo tavo aš baisingo žodžio!...
  3. Te mane žudo mirtis, prakeikimas,
  4. Jei kada-norint manyj atsirastų
  5. Prie kito vyro gašlus patraukimas!
  6. Tik kuri pirmą patį yr nužudžius,
  7. Paskui tegali mylėt antrą vyrą,

Hamletas. O kaip kartu!

Karalienė. (Artistė).

  1. Ne meilė–vien tik prakeiktas gašlumas
  2. Moteris veda prie antrų vestuvių.
  3. Žmonai su antru besiglebėsčiuojant,
  4. Pirmasis vyras grabe apsiverčia.

Karalius. (Artistas).

  1. Tikiu į tavo meilę aš pilniausiai,
  2. Bet nuliūdimas amžinai neesti –
  3. Laikas ramina nuliūdusią širdį.
  4. Pasiryžimas atminties yr vergu;
  5. Jis lygiai vaisius pradžioj tvirtai laikos,
  6. Bet paskui krinta, kai prinokęs tampa.
  7. Jei ką sau patįs prižadam širdyje,
  8. Tą tai graičiausiai patįs ir užmirštam,
  9. Ir visą, ką tik geidulyje žadam,

41 psl.

  1. Pranyksta graitai, geiduliui pranykus.
  2. Neilgai esti džiaugsmas, nuliūdimas.
  3. Jau tai nuog amžių žemiškoj kelionėj
  4. Eiti yr pratę laimė su nelaime;
  5. Ir tikrai sunku yra pasakyti,
  6. Ar meilė tikrą mums gamina laimę,
  7. Ar laimė duoda sąlygą tam tikrą,
  8. Idant gyvuotų meilė. Štai didžiūnas,
  9. Puolęs palieka vienas; o varguolis
  10. Vos tik pakilo–tuoj draugų nestinga.
  11. Meilę gamina mums viena tik laimė,
  12. Bet ne tą noriu aš čionai kalbėti:
  13. Tau reik žinoti, jog likims ir noras
  14. Terp savęs veda amžinąją kovą, –
  15. Mums bepalieka vienas tiktai geismas,
  16. Jįjį išpildyt palikkim likimui.
  17. Tu neužmirši manęs iki mirsiu,–
  18. Ištikimybė tavo kuogražiausia,
  19. Bet ją mes tamsiai ateičiai palikkim.

Karalienė. (Artistė).

  1. O, tegu šviesa man visai pranyksta,
  2. Tegu nerandu atilsio ant žemės,
  3. Te visas mano ant žemės gyvenims
  4. Palieka tamsus, bedžiaugsmis, beviltis!
  5. Tekrintant manęs kuoaštriausios bausmės
  6. Dangaus galybių rustybės pilnųjų,
  7. Jei kada tavęs, aš našlė, netekus
  8. Drįsčiau už kito vyro ištekėti.

Hamletas (į Ofeliją). O kad ji užsigeistų savo šventą prižadą sulaužyti...

Karalius (Artistas).

  1. O, koki smarki prisieka! Širdele,
  2. Aš eisiu biskį snustelėt. Te saugo
  3. Tavę Dievulis...

Karalienė (Artistė).

  1. Miegok kuosaldžiausiai, –
  2. Tu mano meilė, gyvastis ir turtas!...

Hamletas (Karalienei). Kaip patinka drama, karaliene?

Karalienė. Man rodos, karalienė perdaug prižadėjo.

Hamletas. O ne! Ji savo prižadus išpildys.

Karalius. Ar tu žinai dramos turinį? Ar joje nėra ko-nors negero?

Hamletas.Anaiptol! Čionai užduoda lašiuką nuodų, bet tai tik taip sau, dėl juoko.

Karalienė.Kaip vadinasi drama?

42 psl.

Hamletas. „Sląstos“. Tai atsakantis turiniui vardas. Lošiamas užmušimas, kuris atsitiko kur-tai Italijoj. Karalius vadinasi Gonzago, karalienė – Baptista. Tuojaus pamatysime labai bjaurų dalyką, bet mums tai niekis: jūsų ir mano sąžinė gryna, męs nieko panešančio savo gyvenime nėsame padarę, o žmogžudys... tegu kankinasi. (Ant scenos pasirodo žmogžudys). Štai jis ir atėjo. Tai Lucianas, karaliaus broliavaikis.

Ofelija. Jųs kaip sufleris, viską žinote.

Hamletas.Jei norite, aš jums papasakosiu, kaip kartais mylimoji apgaudinėja savo mylimąjį, taip sau lyg išnetyčių.

Ofelija. Jųs užgaunat, karalaiti!

Hamletas. Aš tik užgaunu, kiti užmuša.

Ofelija. Jūsų žodžiai tai mįslė.

Hamletas. Išsirinkimas sau vyrų merginomis irgi mįslė. Zmogžudy! ko nepradedi savo darbo?

Lucijanas. (ant scenos).

  1. „Atmonyt šaukia juodvarnio krankimas“...
  2. Jau yra nuodų prirengta kaip, reikiant
  3. Pats stiklas tartum traukiasi į darbą;
  4. Laikas patogus, turiu pasiskubint:
  5. Viskas nutilo ir niekas nemato.
  6. Tu, gėrimėli, iš žolių slaptingų,
  7. Rinktų tamsiausios nakties viduryje,
  8. Tu, kurs savyje slepti prakeikimą
  9. Baisios Hekatos bei trignbus nuodus,–
  10. Į šitą kuną miegtantį įeiki
  11. Ir jį užmuški lyg perkuno trenksmas!

(Įlieja nuodus miegančiojo ausin).

Hamletas. Jis sode padaro galą karaliui, norėdamas apimti sostą. Karalius vardu Gonzago. Tai tikras atsitikimas, aprašytas itališkoje kalboje. Tuojaus pamatysite, kaip žmogžudys pavilioja karalienę-našlę. (Karalius. perbalęs, atsistoja. Visi sujunda).

Ofelija. Karalius atsistojo!

Hamletas. O ką? Išsigando ko-tai.

Karalienė. Kas tau pasidarė, viešpatie?

Polonijus. Neloškite toliaus! (Uždangalas nusileidžia).

Karalius. Pažibinkite man. Eisim.

Polonijus. Žiburį! Žiburį! Žiburį! (Visi maišydamos išeina; lieka Hamletas ir Horacijus).

Hamletas

  1. Sveikutėlis sokinėja,
  2. Aimanuoja sužeistasis;

43 psl.

  1. Taip tai yr’ šioje pasaulėj
  2. Vienas džiaugias – verk’ antrasis.

Genys margas, gyvenimas dar margesnis: jei kada-nors aš likčiau, plikas, kaip tilvikas, tai su tokia eiliavimo dovana mane priimtų į geriausių artistų būrelį.

Horacijus. Ant pusės algos.

Hamletas. Ne, ant visos.

  1. Nes jųs žinot, jog ant sosto
  2. Liūtas yr ilgai sėdėjęs,
  3. Bet pakirto mirtis liutą
  4. Ir dabar garbėj... gaidys!

Horacijus. Nėra rimo, karalaiti!

Hamletas. Horacijau, numirėlio žodžių dabar aš neparduočiau už šimtus tukstančių. Matei?

Horacijus. Mačiau, karalaiti!

Hamletas. O kaip pylė nuodus?

Horacijus. Karaliaus veidas da labiau persimainė.

Hamletas. Cha-cha-cha! Ė muzikantai! Šian!

  1. Karalius mūsų dramos nepamėgo,
  2. Tat jis ir nuo komedijos pabėgo.

(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina). Muzikantus pašaukkita!

Gildenšternas. Pavelykit, karalaiti, pasakyt jums kelis žodžius.

Hamletas. Pasakokit nors visą istoriją.

Gildenšternas. Karalius...

Hamletas. Ką gi karalius?

Gildenšternas. Užsidarė savo kambariuose ir...

Hamletas. Ir nusigėrė?

Gildenšternas. Ne karalaiti, susirgo!

Hamletas. Tai išmintingiau padarysite, jei šauksitės gydytojo, o ne manęs, nes jei aš imsiu jį gydyt, tai jam gali būt da blogiau.

Gildenšternas. Karalaiti! meldžiu susivaldyti savo mintis ir nekalbėti apie nereikalingus dalykus.

Hamletas. Jau aš susitvarkiau. Kalbėkime apie reikalus.

Gildenštešnas. Karalienė jūsų motina– labai nusiminus: Ji atsiuntė mane pas jus, karalaiti!

Hamletas. Labai prašom.

Gildenšternas. Tas užprašymas visiškai ne vietoje. Jei jųs su manim kalbėsite, kaip reikiant, tai aš išpildysiu motinos paliepimą; kitaip dovanokite, išeisiu ir ant to pasibaigs viskas.

Hamletas. Patįs matote, aš negaliu.

Gildenšternas. Ko negalite, karalaiti?

44 psl.

Hamletas. Kaip reikiant kalbėti: mano protas nesveiks. Bet duoti tokius atsakymus, kokius aš galiu, aš mielai duosiu jums, o įpač savo motinai. Taigi kalbėsime apie reikalą. Kas yra motinai?

Rozenkrancas. Jūsų motina liepė jums pasakyti, kad ji labai stebiasi iš keisto jūsų pasielgimo.

Hamlet.as Tai aš stebėtinas sūnus, jei tikra motina stebiasi iš manęs. Bet sakykite, koks to stebėjimos galas?

Rozenkrancas, Ji nori su jumis pasimatyt ir prašo tuojaus ateit.

Hamletas. Aš klausysiu, taip klausysiu, lyg ji būtų mane dešimtį kartų pagimdžius. Turite da ką-nors man pasakyt?

Rozenkrancaš. Karalaiti! jųs kitą kart mane mylėjote.

Aamletas. Dievaži, aš ir dabar myliu.

Rozenkrancas. Pasisakykite, kas per priežastis jūsų sumišimo. Neįtikėdami šiame dalyke bičiuolystei, jųs užvėrėte duris ligai išeiti.

Hamletas. Man neduoda valdžios.

Rozenkrancas. Juk karalius apšaukė jus savo įpėdinių. Kokios valdžios da jums reikia?

Hamletas. Teisybė, bet „kol žolė paaugs, daug vandens nuplauks“. Tas priežodis lyg jau užmirštas. . . (Įeina muzikantas). Štai ir fleitistas! Duok man savo fleitą! (Rozenkrancui. ir Gildenšternui). Judu, vyrai, jau lyg perdaug sekiojata paskui mane!

Gildenšternas. Tikėkit, karalaiti. kad tai daroma tik dėl jūsų ir karaliaus gero.

Hamletas. Aš tą nevisiškai suprantu. Užtraukk ką-nors ant tos švilpynės.

Gildenšternas. Nemoku, karalaiti!

Hamletas. Pabandyk!

Gildenšternas. Tikrai nemoku.

Hamletas. Padaryk tai man.

Gildenšternas. Iš teisybės negaliu.

Hamletas. O tai taipgi nesunku, kaip ir meluot. Paimk fleitą šitaip, uždėk lūpą čionai, o pirštus tenai, pūsk ir eis!

Gildenšternas. Gal būt tai ir nesunku, bet visgi reikalingas mokslas, o aš nesimokinau.

45 psl.

Hamletas. Taigi tu suprask, už ką mane laikai: garso nemoki išgaut iš tos švilpynės, o nori žaisti mano siela ir išgauti didžiausias paslaptis. Argi jau, anot tavęs, aš būčiau kvailesnis už tą švilpynę? (Įeina Polonijus).

Polonijus. Karalaiti! karalienė prašo jus tuojaus ateiti.

Hamletas. Dirstelėkit į tą debesį. Kaip panašus į kupranugarį!

Polonijuš. Taip. karalaiti, labai panašus į kupranugarį.

Hamletas. Ei ne! Ką aš sakau? Į šešką. Ar ne teisybė?

Polonijus. Tikra teisybė! Gyvas šeškas.

Hamletas. Man rodos, tai didžuvis.

Polonijus. Įsižiūrėsiu. Ištikro tai didžuvio išvaizda.

Hamletas. Pasakyk karalienei, kad aš tuojaus ateisiu. (Sau). Per juos iš tikrosios galima išeit iš proto! (Garsiai). Tuojaus ateisiu.

Polonijus. Einu pasakyti karalaiti! (Išeina).

Hamletas. „Tuojaus“. Lengva tai ištart. Išeikite vyrai! Palikkite mane vieną! (Gildenšternas, Rozenkrancas ir Horacijus išeina). Dabar pats vidurnaktis. Numirėliai kelias iš kapų ir pragaras kvėpuoja užkrečiamais garais. Atėjo laikas atsigerti kraujo ir atlikti tokį darbą, kurio dieną išsigąs. Eisiu pas motiną. Širdie! neduok man užmiršti, kad aš sunus. Aš ją pabausiu, bet nebūsiu jos budeliu. Karde! nelįsk iš makštų: aš nepakelsiu rankos prieš gimdytoją ir negerasis neprigundys mane žodžius pakeisti darbais. (Išeina).

Trečiasis apsireiškimas.

Kambarys pilyj.

Karalius, Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina.

Karalius. Ne! taip palikti negalima. Pavojingas daiktas beprotystei duoti liuosybę. Renkkitos į kelionę, Rozenkrance ir Gildenšterne! Jisai su judviem važiuos į Angliją. Viešpatystės labas reikalauja prašalinti pavojų, kuris kasdien eina didyn.

Gildenšternas. Šventas yra rupestis apie milžinišką skaitlių žmonių, gyvenančių vien tik karalium.

46 psl.

Rozenkrancas. Siaip žmogus pats visomis savo pajiegomis turi gintis nuo prapulties. o karalių privalo ginti visi: nuo jo gyvasties priguli viešpatystės buvis. Mudu galvas dėsiva už savo viešpatį.

Karalius. Ruoškitos į kelionę. Pavojui reikia perkirsti kelią.

Rozenkrancas ir Gildenšternas. Mudu tuoj išsirengsiva viešpatie! (Išeina. Polonijus įeina).

Polonijus. Hamletas eina pas motiną į jos kambarį, Motina turi jį pabarti, bet šiame dalyke negalima visiškai ant jos atsidėti: motinos nuolaidžios savo vaikams. Kaip viešpats karalius teikėsi užtėmyt ir užtėmyt labai gudriai. čionai reikalinga trečia įpata, kuri girdėtų juodviejų kalbą. Aš užlįsiu už divono ir klausysiu. Viską, ką girdėsiu, pranešiu jums.

47 psl.

Karalius. Ačiu Polonijau! (Polonijus išeina). Aš nužudžiau brolį. Baisus mano nusidėjimas užrustino dangų. Nors širdis apimta gailesčio, bet melsties aš negaliu: mano kaltė didesnė už gailestį. Ką man daryt? Argi jau dangiškoji rasa negali nuplauti brolio kraujo nuo prakeiktos mano rankos, nors toji ranka dar labiau būtų aptaškyta žmonių krauju? Juk Dievo malonė tik tam yra leista, kad naikintų kaltę. Malonę gi męs įgįjame per maldą. Taigi pakelsiu akis augštyn. Bet aš nužudžiau brolį... Kaip man melsties? Kokią maldą Dievs išklausys? „Atleisk man žmogžudystę“. Ne! Taip melsties negalima, kol neišsižadėjai visko, ką įgijai per užmušimą: karunos, valdžios, karalienės... Juk Dievas neatleidžia tiems, kurie tebskęsta nuodėmėse. Prieš žmones, prieš jų teismą menką pinigai išteisins nusidėjimą: auksas persveria tiesos įstatymus ir teisėjų sąžinę. Bet tenai netaip: tenainėra papirkimo ir nesiteisinsi išsisukimais, bet visą teisybę išpažinsi. Ką daryt? Gailėties! Gailestis išdildina didžiausius nusidėjimus, jei tik žmogus gailisi, iš tikros širdies. Taigi gailėsiuos! Prakeiktas, sunkus mano nusidėjimas: sąžinėje tamsu, kaip kape... Nuodėmėse skęstanti siela juo labiau stengias iškilti, tuo giliau skęsta. Aniuolai! pribukit man į pagalbą. Nelankūs keliai, lenkkitės! Užkietėjusi kaip akmuo mano širdis tesuminkštėja; tepavirstie į tik-ką gimusio kudikio širdį! Dieve maloningas! atleisk man. (Klaupia gilumoje scenos, labai užsimąstęs).

48 psl.

Hamletas. (Palengva įeina). Jisai meldžiasi... Dabar lengva padaryti jam galą... Reikia nugalabinti... (Išitraukia iš makštų kardą). Bet jis meldžiasi!.. Ar tai bus atkeršijimas? Jisai tavo tėvą nužudė nuodėmėse, už kurias tasai kenčia sunkias kančias. Tu nužudysi jį besimeldžiant, besigailint už nuodėmes, besirengiant į aną, amžinąjį gyvenimą... Ne! Ne atkeršinimas tai bus, bet išgelbėjimas: jį lauktų dangaus karalystė. Karde! į makštis. (Įsideda į makštis kardą). Nudurk tu jį girtą, begulint prakeiktoje lovoje, tokiame padėjime, kada amžina prapultis jį laukia tikrai. Tą syk padaryk tu jam galą, ir prakeikta jo siela nugarmės į pragaro dugną. Motina manęs laukia. (Žiūrėdamas į karalių). Gyvuok, bet ne ilgam: tu esi lavonas. (Išeina).

Karalius. (atsistoja, eina artyn). Žodžiais šaukiuos į dangų, mintimis pasilieku ant žemės. Žodžių be minčių Dievas neišklauso. (Greit išeina).

Ketvirtasis apsireiškimas.

Karalienės kambarys.

Karalienė ir Polonijus įeina.

Polonijus. Jis tuoj ateis. Suimkit smarkiai. Sakykit, kad gana kvailiot, kad toliau taip būti negali. Pasakykit, kad karalius labai supyko ir tik jųs užstojat už jį. Aš negaliu jums daugiau ką patarti, bet su juo reikia apsieiti smarkiai.

Karalienė. Atsidėkit ant manęs: aš žinau ką jam sakyt. Išeikit: štai jis ateina. (Polonijus užlenda už divono).

Hamletas. (įeina). Mama! Ką pasakysit?

Karalienė. Hamlete! tu sunkiai užgavai karalių.

Hamletas. Mama! jųs sunkiai užgavot mano tėvą.

Karalienė. Tu kalbi kaip beprotis.

Hamletas. O jųs kalbat kaip ne-motina.

Karalienė. Hamlete! Kas tai yr?

Hamletas. Ko jums reik?

Karalienė. Tu užmiršti, kas aš.

Hamletas. Ne! neužmirštu. Jųs–karalienė, dėdės pati ir–sunku ištart–mano motina.

Karalienė. Aš pašauksiu žmones. Išeis tavo beprotystė.

49 psl.

Hamletas. E ne! Sėskit. Iš vietos nepasijudinsit, kol aš neparodysiu jums tokio veidrodžio, kuriame pamatysit visas savo sielos paslaptis (sodina).

Karalienė. Sūnau! Ką darai? Tu nori mane užmušt. Gelbėkit!

Polonijus (už dyvono). Gelbėkit! Ei gelbėkit!

Hamletas Kas ten? Žiurkė? (perduria kardu dyvoną). Nudurts! Tikrai nudurts!

Polonijus (už dyvono). O Jezau! mirštu (parvirsta)

Karalienė Sūnau!, Ką padarei?

Hamletas. Ką padariau? Pažiūrėsim. Karalius? (Pakelia dyvoną ir ištraukia Polonijaus lavoną).

Karalienė. Koksai baisus tavo darbas!

Hamletas. Baisus? Nebaisesnis už nužudymą Karaliaus ir ištekėjimą už galvažudžio.

Karalienė. Už nužudymą Karaliaus?

Hamletas. Taip, už nužudymą Karaliaus. Aš tai sakau. (Pažinęs Polonijų). Tai tu, kvaily! Atleisk man: aš maniau, kad tai kas kitas, gudresnis už tave. Žinok, kad uolumas kartais buva pavojingu. (I motiną) Nurimkit. Nelaužykit taip rankų! Aš aplaužysiu jums širdį, atgaivinsiu ją. jei ji dar nevisiškai pavirtus į akmenį, jei nuodėmės neišdildė visų jausmų...

Karalienė. Ką aš padariau? Ko taip smarkiai užpuoli ant manęs?

Hamletas. Tu sunkiai nusidėjai. Tasai nusidėjimas isnaikino tavyje gėdą, dorybę pavertė į veidmainystę, meilės žiedus apliejo nuodais, išdildė šventybę prisiekos, išreikštos vyrui prieš altorių, naikina tikėjimą į žmogų. Dangus rausta nuo tavo kaltės. Iš išgasčio vaitoja žemė. Tartum prisiartino teismo diena.

Karalienė. Koki nuodemė apsireiškia tokiomis baisybėmis?

50 psl.

Hamletas. Įsižiūrėk į šitą ir į tą paveikslą. Koki dvasios galybė žėri šitame: protas genijaus, narsumas karės dievaičio, visoje isvaizdoje matomas didvyris. Tai buvusis tavo žmogus. O štai dabartinis, brolio užmušimu įžeidęs pačią dorybę. Kur buvo tavo akįs? Kaip galima žmogaus, karaliaus, didvyrio tobūlumą permainyti ant tų purvų ir pačiai parvirsti į purvyną? Neversk kaltės ant meilės: meilė tavo metuose duodasi suvaldyt protui. Kur buvo tavo protas, kaip tekėjai už to baidyklės? Protą tu turi, nes svarstai gyvenimo atsitikimus. Ar paralius jį buvo griebęs, nes pati beprotystė ne ant tiek aptemdo žmogų, kad negalima būtų atskirti gero nuo pikto. Koksai velnias savo pagundomis apdumė tau akis? O pragare! Jei tu gali sugundyt jau nebejauną moteriškę, tai jaunimo dorybė, kaip vaškas, turi sutirpti geidulių ugnyje. Motin! Kas būtų jei vieton dorybės šiam pasaulyj imtų viešpatauti nedorybė?

Karalienė. Nustok, Hamlete! Tu įšbudinai mano sąžinę. Jos gelmėje aš jaučiu tokius sopulius, kuriuos užgydyti negalima.

Hamletas. Ko gi pūvi tame purvyne, meilės jieškai sunkiausiame nusidėjime?

Karalienė. Paliauk, Hamlete! Tavo žodžiai, kaip peiliai perveria man širdį.

Hamletas. Tasai žmogžudys, išgama, paleistuvis, sėdintis ant karališkojo sosto; vagis, atėmęs iš brolio gyvastį ir karuną.

Karalienė. Sūneli! paliauk.

Hamletas. Ir nedorybei, prisidengusiai karaliaus karuna, tu... (Pasirodo dvasia). Aniuolai! apsaugokit mane, pridengkit savo sparnais. Gerbiamasis šešėli! Ko nori nuo manęs?

Karalienė. O, Dieve! jis visiškai sumišo.

Hamletas. Ar ne dėl to tu pasirodai, kad išmėtinėtum sūnui neišpildytą ik šiam laikui tavo paliepimą? O dėl Dievo malonės sakyk!

Dvasia. Žinok! Aš ateinu pastiprinti susilpnėjusią tavo valią. Žiūrėk! Motina alpsta sąžinės kovoje. Padėk jai pergalėti. Užkalbink ją.

51 psl.

Hamletas. Kas tau, mama?

Karalienė. Kas tau yr, Hamlete? Ko žiūri į orą ir kalbi nežinia į ką? Tavo akįs–kaip sumišėlio. Ant galvos atsistoję plaukai. Ką tu matai?

Hamletas. Jį! Jį! Žiūrėk, kaip jis išbalęs! Jei prakalbėtų į akmenis, ragintų juos prie keršto, jie sujudėtų! (Šešėliui). Nežiūrėk į mane tokiomis liudnomis akimis, išgaiš dvasios stiprybė ir ne krauju, bet ašaromis aš tegalėsiu keršinti.

Karalienė. Į ką tu kalbi?

Hamletas. Ar tu nematai?

Karalienė. Nieko nematau.

Hamletas. Ir nieko negirdėjai?

Karalienė. Nič nieko.

Hamletas. Žiūrėk! Tai jis eina palengva – mano tėvas... Apsirėdęs kasdieniniais rubais, kuriuos dėvėdavo namieje, be šarvų. Žiūrėk! Jau jis pas duris. (Dvasia išeina). Išėjo!

Karalienė. Tai ligūstas vaidintuvės apsireiškimas. Tu klejoji sunau!

Hamletas. Klejoju! Ne, aš neklejoju. Mano pulsas tvinksi lygiai, kaip ir tavo. Ką aš kalbėjau, tai ne beprotystė. Jei nori įsitikrinti, aš žodis į žodį atkartosiu savo kalbą, paaiškinsiu ją. Beprotis to nepadarys: jis prastojo atmintį ir proto nuoseklumą. Motin! nieko neversk ant mano beprotystės. Čionai ne mano beprotystė, bet tavo kaltė. Neapsimesk nieko nežinančia, nemeluok: melu širdies sopulių neišgydysi, juos tik į gelmę nuvarysi ir kęsi pragaro kančias. Nedaryk to: taip tu prapulsi. Paliauk apgaudinėjusi save, gailėkis to, ką esi padariusi pereitame gyvenime, bijokis nuodemės ateityje, melskis. Vardan dangaus gerybių, vardan pragaro baisybių aš tavęs prašau – užkietėjime širdies, jausmų marinime tu nejieškok išganimo.

Karalienė. Hamlete! Sūnau! Tu perpjoviai man širdį pusiau.

52 psl.

Hamletas. Išmesk niekąją pusę, o pasilik sau gerąją. Sudiev, mama! Labą nakt! Tik dėdės meilę tu atstumk, išsižadėk jos visiškai. Jei nesi taip dora, tai apsimesk dorumu. Susilaikyk tik šią nakt, rytoj pagunda bus mažesnė; toliaus ji eis vis mažyn ir mažyn ir piktas papratimas, kuris įsikėrėjo žmogaus kūne, neklauso jokių proto privadžiojimų ir tampa pikta mūsų dvasia, pavirs į gerą papratimą, laužantį velnio galybę, darantį stebūklus dorybės apsireiškimuose. Taip motin’, papratimas perdirba žmogaus būdą, jo prigimimą. Labą nakt! (Į Polonijų). O tu, bičiuli, atleisk: man gaila tavęs. Likimas užsimanė nubausti mudu abu: tave per mane, o mane per tave ir surengė tai taip, kad aš drauge būčiau ir budeliu ir budeliui. auka Atsakymas už tavo gyvastį tegu puola ant manęs. (Į motiną). Motin! dovanok man. Aš apsiėjau su tavimi smarkiai, nežmoniškai, bet aš dariau tai tik dėlto, kad sugražinti tau žmoniškus jausmus...

Karalienė. Ką gi man daryti?

Hamletas. Ką daryt? Tik ne tą, ką aš sakiau. Eikit pas karalių, mylėkit jį, kaip mylėjot. Išpasakokit viską, kas čia buvo kalbėta. Pasakykit, kad aš ne beprotis, tik apsimetu beprotyste. Tai bus išmintingiausias iš jūsų pusės pasielgimas. Graži, protinga ir mylinti savo vyrą karalienė negali nepapasakoti visko savo mylimamjam karaliui, tam niekšui. išgamai, gimusiam tik dėlto, kad parodyt žmonijai bjauriausius darbus. Jis džiaugsis iš to, nes paslaptis atidengs jam akis ir nurodys įrankius, kuriais galima ginties nuo pavojaus.

Karalienė. Ne, sūnau! Aš užslėpsiu viską, kas čia buvo kalbėta. Karalius nei žodžio nuo manęs neišgirs.

Hamletas. Beje! Ar jus žinot: mane siunčia į Angliją?

Karalienė. Teisybė, aš ir užmiršau apie tai pasakyti.

53 psl.

Hamletas. Kaipgi, jau viskas prirengta: parašytas laiškas, lydėti mane ik... pačiai prapulčiai, paskirti du draugu, kuriems aš tikiu, kaip gyvatėms. Gerai, važiuosim. Pažiurėsim, kas gudresnis. Smagu būtų matyt, kaip bombų meisterius sudraskytų bomba, kurią jie patįs padirbo. Už didžiausią laikyčiau nelaimę, jei po jų mina man nepasisektų pakasti, vienai ar dviems pėdoms giliau, kitą miną, kuri išneštų juodu į padanges. (Į Polonijų). Šitą vyriškį reikia iš čion išgabenti į kitą kambarį. Labą nakt, mamyte! Kaip ramus, rimtas išrodo tas, kas per visą savo amžį be perstojimo bambėjo ir, budamas kvailu nuo prigimimo, gyvenime lošė išminčiaus patarėjo rolę. Trauksim, bučiuli! (Velka Polonijų)

Klausimai: Trečiasis veiksmas

1. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Rodyti atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Rodyti atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Rodyti atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

5. Kas paaiškėja per aktorių vaidinimą „Sląstos“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėPažinimas

6. Kodėl Hamletas įsideda kardą atgal, užklupęs karalių besimeldžiantį?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėTikėjimasKerštas

7. Kodėl Hamletas nužudo Polonijų?

Pasirink atsakymą

8. Kas, pasak Hamleto monologo „Būt ar nebūt?“, sulaiko žmones nuo to, kad jie nutrauktų savo kančias?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.