Viljamas Šekspyras · 1564–1616
Antrasis veiksmas
18-32 psl. iš 82·apie 30 min.·9 paaiškinimai·6 klausimai
18 psl.
Pirmasis apsireiškimas.
Kambarys Polonijaus namuose. Polonijus ir Reinoldas įeina.
Polonijus. Reinolde! štai atiduosi jam pinigus ir laišką.
Reinoldas. Gerai, pon!
Polonijus. Išmintingai padarytum,kad pirma pasiklausinėtumei, kaip jis gyvena ir tik potam užeitum.
Reinoldas. Aš ir taip maniau.
Polonijus. Labai gerai! Bet klausinėti pradėk ištolo: ar daug danų Paryžiuje? kuo jie užsiima? kaip kam klojas? Tokiu būdu kalbą nuvesi ant atskirų įpatų ir prieisi prie Laerto. Tuomet pasisakyk, esąs tolimas jo pažįstamas: „Jo tėvą, gimines–sakyk–pažįstu ir jį šiek-tiek“. Supranti?
Reinoldas. Suprantu.
Polonijus. „Ir jį šiek-tiek, bet mažai“. Toliau pridėk: “Jei tai tik tas,ką aš manau, o! tai padauža“. Ir čionai daug-ką gali pripasakot, tik nieko pikto, anaiptol, o taip visokius niekus, kas jauniems vyrams nepalaikoma už piktą.
Reinoldas. Kaip kortos. . .
Polonijus. Taigi, kortas, vyną, vaidus, muštynes, merginas.
Reinoldas. Ar tai tik nebus perdaug?
Polonijus. Ne. Tik reikia suminkštinti, lipšniau pasakyt. Nevadink girtuokliu, paleistuviu, peštuku, bet vadink linksmu vyru, dailiosios lyties mylėtoju, drąsuoliu. Viskas kitaip išeis.
Reinoldas, Bet, ponuti . . .
Polonijus. Kam tai?
Reinoldas. Taip. Norečiau žinot.
Polonijus. Suprask! Čionai užtaisytos kilpos ir užtaisytos neblogai. Prikišdamas tuos mažmožius Laertui, tu ištirsi viską. Jei tik nors šiek-tiek pasitvirtins tavo žodžiai, tai žmogus, su kuriuo kalbėsi, tau atsakys: „Taip, tamista“ ar „Taip, meldžiamasis“ ar kaip ten kitaip tam-krašte sako.
Reinoldas. Vistiek, kaip ten nesakytų. Siaip ar taip pasakys.
Polonijus. Taigi, jis pasakys . . . pasakys . . . Ką aš? Apie ką kalbėjau? Tu pertraukei. Ką aš sakiau?
Reinoldas. „Jis atsakyš“–sakėte.
19 psl.
Polonijus. Beje! Jis atsakys: „Aš mačiau tas ponaitis vakar buvo tenai, užvakar –čionai! vakar pasigėrė, šiandien pralošė kortomis; čionai susipešė, tenai tą ir tą padarė“. Matai, tavo žodis–vašiuks, teisybę tu ištrauksi, kaip su meškere žuvį. Gudras vyruks niekuomet nešoks tiesiog, bet artinsis išpalengvo; tai iš užpakalio užeis, tai iš šalies ir taip tikriaus pasieks savo tikslą. Ir tu taip daryk, o visą Lareto gyvenimą, kaip ant delno turėsi. Dabar supratai?
Reinoldas. Su.
Polonijus. Gerai! Keliauk sau sveiks.
Reinoldas. Sudiev, ponuti!
Polonijus. Stengkis ir pats, savo akimis šį-tą patirt.
Reinoldas. Žinoma.
Polonijus. Tik žiūrėk, kad jisai nesuprastų.
Reinoldas. Nesupras, pon. (Išeina).
Polonijus. Pasiskubink Reinolde! (Ieina Ofelija). Kas tau? Kas pasidarė, Ofelija?
Ofelija. Oi! Aš drebu iš baimės.
Polonijus. Kas atsitiko? Sakyk greičiau.
Ofelija. Aš siuvu savo kambaryje. Štai įeina Hamletas; vienplaukis, perbalęs, susivėlęs, dreba visas, tartum iš pragaro gavęs žinią . . .
Polonijus. O ką? Iš meilės sumišo?. . .
Ofelija. Nežinau; gali būt.
Polonijus. Ką jis šnekėjo?
Ofelija. Nutvėrė man už rankos ir drūčiai ją suspaudė; kitą ranką uždėjo ant akių štai šitaip ir ilgai žiūrėjo man į veidą; paskui taip sunkiai atsidusėjo, lyg mirdamas. Potam trissyk galva linktelėjęs, išėjo laukan, vis į mane žiūrėdamas, nematydamas, kur eina.
Polonijuš. Gana! Einu pas karalių. Tai sumišimas, sumišimas iš meilės! Meilė greičiausiai išvaro mus iš proto. Gaila! Labai gaila man karalaičio! Tur būt smarkiai atkirtai jam?
Ofelija. Ne. Tik tėvo klausydama, laiškų daugiau nuo jo nepriėmiau ir pasakiau, kad pas mane nesilankytų.
20 psl.
Polonijus. Tai tas ir išvarė jį iš proto. Gaila! Aš pasiskubinau, per smarkiai suėmiau. Bet man rodės, jis tyčiai meilinosi, norėjo tave prigauti . . . Ar galima buvo to laukti?.. Pasiskubinau! Negerai padariau! Męs, seniai, neįtikim žmonėms ir per tai daug pikto darom. Einu pas karalių ir viską pasakau! To slėpti negalima. Jam reikia žinot, kad Hamletas sumišo iš meilės. (Išeina).
Antrasis apsireiškimas.
Kambarys karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Rozenkracas, Gildenšternas, piliškiai įeina.
Karalius. Sveikiname jus, Rozenkrance ir Gildenšterne! Męs liepėme judu pašaukti dėlto, kad malonu su judviem pasimatyt. Taipogi męs tikimės, kad judu atliksita svarbų reikalą. Judu girdėjota apie Hamleto permainą; sakau „permainą“, nes jis visiškai ne tas, kas buvo. Ar tai dėlto, kad tėvas mirė, jis persimainė, męs nežinome ir prašome judu, kaipo jo draugu, pasilikti čionai, kad Hamletui būtų smagiau. Budami su juo, judu stengkitos patirti jo permainos priežastį. Žinodami tai, męs žinosime, kuo gidyt.
Karalienė. Jisai vis minėdavo judu, kaipo savo draugu ir jei tik sutiksita pasilikti pas mus, padėt mums nelaimėje, karalius ir karalienė judviejų neužmirš.
Rozenkrancas. Priešinties savo viešpačių norui mudu negaliva. Jus liepkit, o, ne prašykit.
Gildenšternas. Laimingi butuvėva, gerą padarę savo karaliui. Jums mudu pavedava viską: turtą, pajiegas, gyvastį.
Karalius. Ačiu judviem, Rozenkrance ir Gildenšterne!
Karalienė. Ir aš dėkinga judviem ir prašau tuojaus eiti pas Hamletą. Piliškis nuves,
Rozekrancas. Dieve duok, kad mudviejų atvažiavimas būtų naudingas.
Karalienė. Dieve duok! Dieve duok!
(Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina su vienu iš piliškių)
Polonijus. Iš Norvegijos sugrįžo pasiuntiniai–su geromis žiniomis.
21 psl.
Karalius. Tu vis mums praneši smagias naujienas.
Polonijus. Taip jus sakote, karaliau! Tikėkit, maloningiausias mano valdone, kad po Dievui aš jums pavedu viską– širdį ir protą ir jei tik neapsirinku, ko su manim nekuomet neatsitikdavo, aš atradau karalaičio sumišimo priežastį.
Karalius. Tai sakyk! Greičiau sakyk!
Polonijus. Pirmiaus teikkitės išklausyti pasiuntinių, o paskui jau manęs.
Karalius. Įveskit juos! Tik greičiau. (Polonijus išeina). Gendruta! Jis sakosi žinąs, dėlko sumišo Hamletas.
Karalienė. Kokia gali būt kita priežastis,jei ne tėvo mirimas ir ūmas tavo apsivedimas!
Karalius. Męs viską žinosim. (Į Valtimandą ir Kornelijų, kuriuodu įveda Polonijus). Sveiki, vyrai! Ką parvežėta nuo mūsų brolio, Norvegijos karaliaus?
Voltimandas. Labas dienas ir sandorą. Kaip tik mudu nuvykova į Norvegiją, karalaitis tuojaus paliovė, kerštus varęs. Jisai sakėsi, prieš lenkus ruošiąsis į karę, bet apie jo slaptus norus mudu pranešėva karaliui. Karalius netikėjo, bet persitikrinęs, pabaudė broliavaikį už apgaudinėjimą ir liepė prisiekti, kad karės prieš mus nekels, o gyvens santaikoje. Karalius leido jam kariauti prieš lenkus ir su surinkta kariumėne traukti į Lenkiją. Štai laiškas (paduoda laišką), kuriame jis jus prašo pavelyti karalaičiui Fortinbrasui pereit su kariumėne per Daniją, užtikrindamas, kad nieko pikto per tai neatsitiks ir pažymėdamas perėjimo sąlygas, jei jųs teiksitės jąs priimti.
Karalius. Smagu mums tai išgirsti. Viską prigulinčiai apsvarstę, męs duosim atsakymą. Ačiu judviem už gerai atliktą reikalą. Eikita dabar pasilsėti, o vakarą prašome su mumis perleisti. (Voltimandas ir Kornelijus išeina).
22 psl.
Polonijus Kas padaryta gerai, tai gerai. Karaliau ir karaliene! Kalbėti apie tai, kas yra karališkoji didenybė, kas atsidavimas ar apie tai, kad diena yra diena, naktis yra naktis, o laikas yra laikas, tai vis tiek,. ką prastot dieną ir naktį ir laiką, o kadangi trumpumas yra proto branduolys, aš kalbėsiu trumpai. Jųsų sunus beprotis, tikras, kaip reikia būt, beprotis, bet ne tame dalykas...
Karalienė. Tik mažiau žodžių o daugiau prasmės.
Polonijus. Dievaži, karaliene, man tik tai ir rūpi. Jisai beprotis – teisybė – – gaila, o dėlto ir gaila kad teisybė. Mat, kaip keistai išeina! Bet tuščia to – reikalas reikalu. Jis beprotis–męs tai žinom, mums reikia atrast tos pasekmės ar kitaip besekmės priežastį, nes savo priežastį turi tiek pasekmė. tiek besekmė. Galop męs priėjome prie galo. Karaliau ir karaliene! Aš turiu dukterį, nes ta duktė mano. Jiji, manęs klausydama, atidavė man štai šitą laišką; meldžiu paklausyti (skaito); „Dangiškaijai mano sielos dievaitei gražių gražiausiai Ofelijai“. „Gražių gražiausiai“ tai tuščias sakynys, bet teikkitės toliaus išklausyti: „Ant puikios tavo kruties baltumų“.
Karalienė. Ir tai jai rašė karalaitis Hamletas?
Polonijus. Tik klausykit, karaliene, suprasit (Skaito).
- Tu abėjok, kad žvaigždės ugnį turi;
- Jog saulė šviečia, abejot gali;
- Net, netikėk kad dangų Dievs įkūrė,
- Bet mano meilei įtikėt turi. .
Mylimoji Ofelija! man sunku rašyti eilėmis, nemoku rimais išreikšti savo atsidusėjimų, bet aš tave myliu, labai myliu. Sudiev!
- Tavo ant visados, mieliausioji mergele,
- Kolaik kune laikosi sielelė. – Hamletas.“
Kaip buvo liepta, duktė tai man parodė ir išpasakojo viską, ką tik jis jai kalbėjo: žodžius, vietą, laiką, viską išdėstė,
Karalius. O Hamleto meilė ar priimta?
Polonijus. Už ką mane laikote?
Karalius. Už rimtą, ištikimą žmogų.
23 psl.
Polonijus. Kad tai teisybė, tuojaus įsitikrinsite. Ką jųs būtumėt sakę, kad meilę aš būčiau priėmęs?– Aš prajaučiau ją ankščiau, negu duktė man pranešė. – Ką būtumėt sakę jųs, karaliau ir jųs mano valdytoja ir karaliene, jei tą dalyką aš būčiau praleidęs, kaipo menkos vertės, tuščią? Ką būtumėte sakę? Ne! meilė nepriimta. Štai ką aš pasakiau dukterei: „karalaitis Hamletas tai ne tau skirt’s; išmesk tu tuos niekus iš galvos“. Ir pasakiau, kad ji šalintųs jo, dovanų nepriimtų. Jiji taip ir padarė, ir toksai jos pasielgimas turėjo pasekmes. Sakysiu trumpai: meilė buvo atmesta, jis nuliudo, paskui pradėjo nemiegot, eit silpnyn, kvailyn, galop sumišo ir mums visiems rūpestį įvarė.
Karalius. Argi tai būtų teisybė?
Karalienė. Labai galimas daiktas.
Polonijus. Ar atsitiko nors sykį kitaip, kada aš sakiau, kad bus taip? Meldžiu atsimint.
Karalius. Ant kiek pamenu, neatsitiko.
Polonijus. (Rodydamas galvą ir pečius). Liepkit nukirst man galvą, jei ir dabar netaip. Tegu tik šiokia-tokia žymė pasilieka, aš rasiu teisybę, nors ji į žemę būtų užkasta.
Karalius. Kaipgi tame įsitikrinti?
Polonijus. Jųs žinot, kad jisai kartais po keturias valandas vaikščioja po šitą kambarį.
Karalius. Taip, su juo tai tankiai atsitinka.
Polonijus. Tąsyk aš išsiųsiu dukterį, męs pasislėpsim čionai už divonų ir girdėsime juodviejų kalbą. Jei jis jos nemyli ir jei ne per tai išėjo iš proto, tai tegu aš būsiu jūsų bernu, piemeniu, o ne patarėju. . .
Karalius. O ką? Aš sutinku. (Hamletas įeina skaitydamas):..
Karalienė. Žiūrėkita: štai jisai ateina, skaito ką-tai; kaip persimainęs!
Polonijus. Meldžiu, išeikita abudu! Aš pradėsiu taisyti kilpas. (Karalius, karalienė, piliškiai išeina)
Polonijus. Kaip sveikata, karalaiti?
Hamletas. Dėkui Dievui! Gerai!
Polonijus. Ar pažįstat mane?
Hamletas. Kaipgi! pažįstu: tu žvejys.
24 psl.
Polonijus. Ne, karalaiti!
Hamletas. Jei ne, tai aš norėčiau, kad būtum taip teisus, kaip žvejys.
Polonijus. Teisus, karalaiti?
Hamletas. Taip. Būti teisium šiame pasaulyj–vis tiek, ką būti išrinktu iš dešimties tukstančių.
Polonijus. Tikra teisybė, karalaiti!
Hamletas. Ir jei pati saulė veisia kirmėles pastipusiam šunyj... Beje, ar tu turi dukterį?
Polonijus. Turiu, karalaiti!
Hamletas. Neliepk jai vaikščioti saulėje, nes nors vaisingumas tai palaima, bet jei tai atsitiktų su tavo duktere... Dabok ją, bičiuli!
Polonijus Ką jųs norite pasakyt, karalaiti? (Į šalį). Vis apie mano dukterį! Iš pradžios jisai manęs nepažino, sakė, kad aš žvejys. Tai ir pasakyta. Jaunu būdamas, aš taipogi smarkiai įsimylėdavau beveik taip-pat, kaip ir jis apkvailzdavau. Pasikalbėsim da. (Garsiai). Ką jųs skaitote, karalaiti?
Hamletas. Žodžius, žodžius, žodžius.
Polonijus. Bet kokia prasmė?
Hamletas. Kieno?
Polonijus. Tų žodžių, kuriuos jųs skaitote?
Hamletas. Apkalbėjimai! Prakeiktas rašytojas sako, kad senių plaukai pražilę, veidas raukšlėtas, akįs mažai temato; o galvoje tiek-pat pajiegų, kiek ir kojose. Viskas tai teisybė, bet nereikia to rašyti. Tik suprask: tu pats gali pavirsti į tokį senį, kaip dabar aš, jei likimas privers atbulam eiti gyvenimo keliu.
Polonijus. Kvailos kalbos, bet jose matyt koks tai nuoseklumas. (Garsiai). Ar neisit pasivaikščiot, karalaiti?
Hamletas. Kur? Ar į kapus?
Polonijus. Tai jau iš teisybės būtų vaikščiojimas (Į šalį). Kaip vikriai perkerta kalbą. Bepročiai kartais taip gudriai pataiko pasakyt, kad ir išmintingam į galvą neateis. Paliksiu jį čia, eisiu užtaisyti taip, kad jisai susieitų su duktere. (Garsiai). Sviesiausias karalaiti! pavelykit atsisveikinti su jumis.
25 psl.
Hamletas. Iš viso, ką galite paimti nuo manęs, nieko taip noriai aš jums neatiduosiu, kaip savo gyvastį, savo gyvastį, savo gyvastį.
Polonijus. Sudiev, karalaiti!
Hamletas. Persenęs pliauškikas, kvailys.
(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina).
Polonijus. Judu norita matyt karalaitį? Štai jis.
Rozenkrancas (Polonijui). Ačiu (Polonijus išeina).
Gildenšternas. Augštai gerbiamasis karalaiti!
Rozenkrancas. Brangiausias karalaiti!
Hamletas. Sveiki, bičiuliai! Ar da tu gyvas, Gildenšterne? Ką įstengi, Rozenkrance? Kaip einas judviem?
Rozenkrancas. Kaip eisis, karalaiti! Kaip visiems vidutiniems žmonėms.
Gildenšternas. Laimingiems jau dėlto, kad mudu nejieškova didelės laimės.
Hamletas. Ir jei likimas pasityčioja, tai ir gerai?
Rozenkrancas. Taip tai jau ne, karalaiti!
Hamletas. Tai judu jieškota vidutinio pasisekimo! Ir gerai darota, bet likimas – nelabas diedas. Kas girdėti, vyrai?
Rozenkrancas. Šiaip nieko, tik svietas, karalaiti, eina geryn!
Hamletas. Iš tikro? Ar jis iš proto būtų išėjęs? Beje, pasakykita, kuo prasikaltota likimui, kad jis atvarė judu į kalėjimą?
Gildenšternas. Į kalėjimą, karalaiti!
Hamletas. Taip. Danija tai kalėjimas.
Rozenkrancas Tai ir visas pasaulis – kalėjimas.
Hamletas. Nekitaip. Pasaulis tai vienas didelis kalėjimas, turintis visokius skyrius. Danija bjauriausias skyris.
Rozenkrancas. Ant to negalima tikt, karalaiti!
Hamletas. Gal būt judviem kitaip išrodo. Laimę ir nelaimę kiekvienas supranta saviškai, bet mano nuomone pasaulis tai kalėjimas.
Rozenkrancas. Rasi Danija perangšta platiems jūsų sumanymams ir todėl išrodo kalėjimu.
Hamletas. Dievulėliau! aš riešuto kevale jausčiaus valdonu begalinių plotų, kad nesapnuočiau bjaurių sapnų.
Gildenšternas. Tai tikrai didybės sapnai, nes didžiuojantysis sapnuoja savo svajones.
Hamletas. Ar sapnas tai svajonės šešėlis?
26 psl.
Rozenkrancas. Nekitaip; Didybė man rodos kuo tai taip netikru, nesugraibomu, kad mano nuomone tai tik šešėlio šešėlis.
Hamletas. Jei taip, tai mūsų elgėtos, kurie apie didelius daiktus nesvajoja–tikri žmonės, o karaliai ir didvyriai tai tik elgėtų šešėliai. Šiandien aš tiesiog kvailas, negaliu samprotauti. Ar neužeiti pas karalių?
Rozenkrancas ir Gildenšternas. Mudu mielai būsiva jūsų draugais.
Hamletas. Kvailybėje? Ne, vyrai! Ir be judviejų aš turiu daugybę draugų. Teisybę sakant, kvailybė tai ne retas daiktas mūsų pilyj’. Ko judu Gelsingeryj?
Rozenkrancas. Norėjova aplankyti jus, karalaiti!
Hamletas. Aš tikras elgėta, neturiu nei kuo padėkoti, bet ačiu judviem, bičiuoliai, nors ta mano dėka nei skatiko neverta. Ar judu prašyti, ar patįs čion atvažiavota, iš gero noro. Sakykita, vyrai!
Gildenšternas. Ką čia sakyt?
Hamletas. Vistik-tiek ką nesakytumėta: iš judviejų akių aš matau, kad judu prašyti.
Rozenkrancas. Kamgi mudu prašyti?
Hamletas. Tą tai jau judu turita žinot. Bet vardan mūsų draugystės nuo pat mažens, nuolatinio bičiuliavimos ir viso ko, kas yra geresnio šiame pasaulyje, pasakykita teisybę. Judu prašyti? Taip ar ne?
Rozenkrancas. (Gildenšternui). Ką sakyt?
Hamletas. (Į šalį). Kiaurai judu matau. (Garsiai). Jei mane mylita, nemeluokita.
Gildenšternas. Karalaiti! mudu prašyti.
27 psl.
Hamletas. Aš pasakysiu kam. Tąsyk judviem daugiau nieko nereiks pasakoti ir judu visiškai užlaikysita prižadėtą karaliui ir karalienei paslaptį. Neseniai, nežinau dėlko, prapuolė visas mano smagumas. Nuo to laiko aš nieko negaliu veikti, man pasidarė taip liudna, kad žemė mano akyse pavirto į pliką uolą, o dangus, tasai gražusis dangus su saule, mėnesiu ir nesuskaitoma žvaigždžių daugybe išrodo lyg užkrečiamų garų debesis. Žmogus–gamtos karalaitis, pavyzdis visiems kitiems sutvėrimams, su jo galingu protu, įvairių įvairiausiais jausmais–nei daugiau, nei mažiau, kaip molio gabalas. Nepatinka man žmogus, moteriškė da labiau. Ko juokiatos? Tikra teisybė.
Rozenkrancas. Netikiu, karalaiti!
Hamletas. Ką randata juokingo tame, kad man nepatinka žmogus.
Rozenkrancas. Jei jums nepatinka žmonės, tai nepriimsite artistų, kuriuos mudu sutikova ant kelio. Jie norėtų jums ką-nors sulošti.
Hamletas. Kodėl nepriimsiu? Lošiantieji karalių roles labai pageidaujami. Karžygiai čia ras darbo savo kardams. Prielaidinis irgi turės pasisekimą, o juokdario kvailystės išmintingus privers kvailiot. Kunigaikščiutė eilėmis išreikš savo meilę. Kas tie per artistai?
Rozenkrancas. Tie patįs, karalaiti, kurie jums anuomet labai patiko. Jie džiaugtųs, jei ir dabar patiktų.
Hamletas. Kodėl nepatiks! Bet jie neparodys tokių stebūklų, kokius parodė mano dėdė, dabartinis Danijos karalius. Kol tėvas buvo gyvas, visi laikė dėdę už menką žmogų, o dabar moka už mažą jo paveikslėlį po dešimtį, dvidešimtį ir keturesdešimtį raudonųjų. Filosofijai reikėtų išrasti, dėlko menki vyrai virsta į didvyrius, didvyriams išmirus. (Girdėti trimituojant).
Gildenšternas. Štai ir artistai. (Įeina trįs artistai).
28 psl.
Hamletas. Eikite šen vyrai! Sveiki, gyvi. Pasisveikinkime. Man reikia priderančiai sutikti artistus, kad paskui nekalbėtų, buk aš per geras esu žmonėms, už kuriuos jųs daug vertesni. Sveiki, druti, vyrai! Bet mano dėdė–tėvas ir motina–teta labai apsirinka.
Gildenšternas. Kame, karalaiti!
Hamletas. Jisai ir ji nežino, kad aš tik tąsyk kvailioju, kada varo vakarys; kaip pučia pietys, aš atskiriu vanagą nuo erelio. (Įeina Polonijus).
Polonijus. Sveiki. vyrai!
Hamletas. Klausykita, Gildenšterne ir tu, Rozenkrance–kiekvienai ausiai po vieną klausytoją–tas susenęs kudykis, kurį judu čia matota, da neišlipo iš lopšio.
Rozenkrancas. Gal būt, vėl atsigulė į jį. Sako, kad senatvė tai kudikystės pagrįžimas.
Hamletas. Aš įspėsiu jo mintis: jisai atėjo pranešti man apie artistus. Pamatysite. . .
Polonijus. Karalaiti! pasakysiu jums naujieną.
Hamletas. Aš jums taip gi. Kol da gyvas buvo artistas Roscijus Ryme. . .
Polonijus. Pas mus atkeliavo artistai.
Hamletas. Ištikro?
Polonijus. Kaip mane gyvą matot.
Hamletas.
- Asilus balnoja,
- Mūs’ artistai joja.
Polonijus. Puikųs artistai! Šiam pasaulyj nerasit geresnių lošti tragedijoms, komedijoms, tragikomedijoms, dramoms su trijomis vienybėmis ir dramatiškiems veikalams be jokios vienybės. Seneka nieko nėra parašęs taip verksmingo, Plautas– nieko taip juokingo, ko jie nesuloštų, vistik-tiek ar tai būtų parašyta geriausiomis eilėmis ar netikusiomis ne-eilėmis.
Hamletas.
- Jefte, žydų teisdary!
- Kokį lobį tu turi!
Polonijuš. Kokį lobį jis turėjo?
Hamletas. Kokį!
- Gražią dukterį turėjo;
- Ją jisai labai mylėjo.
Polonijus. (Į šalį) Vis apie mano dukterį.
Hamletas. Ar neteisybė, Jefte?
Polonijus. Jei jau aš esu Jeftė, tai teisybė, turiu dukterį, kurią labai myliu.
Hamletas. Vieno iš kito dar nematyt.
Polonijus. Kasgi matyt, karalaiti!
Hamletas. Kas?
- Žmogus rėngia taip
- Likimas kitaip–
29 psl.
Juk pats žinai:
- Nuo žmogaus likimo
- Nėr atsiginimo.
Paskui. . Kalbos pabaiga pati pasirodė. )Įeina keli artistai). Prašom, prašom, vyrai! Labai malonu su jumis pasimatyt. Sveiki, vyručiai! O, seniai matytas! tavo ir smakras jau apžėlė; kaip paskutinį kart matėmės barzdos dar nebuvo. O tu, jaunoji panele, nuo to laiko ant pusės sprindžio pašokai nuo žemės į dangų! Dieve, duok, kad tavo balsas visuomet skambėtų, kaip auksas. Nėr ko laukti–prie darbo, prie darbo! Męs, kaip medinčiai, nušausim pirmutinį žvėrį, kurį pamatysim. Grečiaus parodykit, ką galit. Padeklamuokit kokį-nors karštą monologą.
Artistas. Ką liepsit, karalaiti!
Hamletas. Tu ką-tai deklamavai. Nepamenu, loštas ar neloštas tai veikalėlis. Nevisiems jisai patiko. Vieni sakė, kad čionai tušti žodžiai, neturinti jokios prasmės. Kiti tvirtino, kad juose labai daug prasmės. Anot vienų veikalas parašytas su dideliu talentu: scenos sustatytos ir vedamos puikiai, paveikslai stebėtinai gražųs, lošimas labai pakelia dvasią. Kiti to nepripažino, peikė jį. Man labai patiko Enejaus apsakinėjimas Didonai, o labiausiai vieta, kurioje Enejus pasakoja apie Prijamo užmušimą. Jei atsimeni, pradėk nuo šios eilės. . .
- Ir smarkus Pyrrus, lyg liutas iššoko...
Rodos netaip, bet tikrai prasideda Pyrru:
- Ir narsus Pyrrus, tasai juodašarvis,
- Turėdamas širdyje juodą mintį
- Tai juodai nakčiai buvo panašus,
- Kada iš arklio išsiritęs pilvo,
- Ginklais švytravo baisiai susitepęs,
- Nuo pat galvos lig kojų aptaškytas
- Krauju tėvų ir močių ir vaikų,
- Sunų ir dukterų nužudytųjų.
- Nuo saulės spindulių sukepęs kraujas
- Jo rubams bjaurų blizgėsį priduoda;
- Rustybės ugnimi baisiausios užsidegęs
- Skernagio tigro akimis Prijamą
- Jis vien tik jieško, idant nužudytų. . .
Deklamuok toliau!
Polonijus. Puikiai, karalaiti! Deklamuojat labai puikiai. Jausmai išreikšti kuogeriausiai.
30 psl.
Artistas. (Deklamuoja).
- Ir štai jis randa jį; jo drebanti ranka
- Prieš savo priešus kelia kalaviją;
- Bet ginklas rankos senòs nebeklauso
- Ir krint ant žemės, smūgio neuždavęs.
- Įdūkęs Pyrrus skubin kuograičiausiai
- Nelygiai kovai galą padaryt.
- Jis pakelia nuo žemės priešo kardą
- Ir tuoj Prijamas krinta užmuštas.
- Čia Trojos miestas, nors nebegyvuojąs,
- Tečiaus išrodo lyg atjaučiąs smūgį,
- Nes sutraškėjo umai gaisro liepsnos.
- Tą traškėsį išgirdęs perkūningą
- Umai sustojo Pyrrus; jojo kardas,
- Nustyro ore. Ir Pyrrus ant vietos
- Stovėjo nesijudindams, lyg šmėkla,
- Bet kaip dažnai prieš perkūniją ore
- Nepaprastoji tyla pasidaro:
- Nebepuč vėjas, debesiai sustoja
- Ir viskas tartum miršt, ant žemės,
- Tik štai umai sudund’ baisus perkūnas,–
- Taip lygiai čia po trumpos valandėlės,
- Pyrrus žiauriu užsidegė jausmu–
- Priešo neapkantos, besočios kraugerystės.
- Niekad cyklopų sunkųs plieno kūjai
- Marsui puikius šarvus bekaldami
- Taip nemušė įnirtusiai ir veikiai,
- Kaip krūvinas čia Pyrro kardas
- Kapojo nelaimingąjį Prijamą.
- O tu Likime, kodėl gi dievai
- Neatim iš tavęs galybės tavo,
- Visai sutrupindami stipinus
- Tavojo rato ir jo neišblaškc
- Į pat giliausią vietą Pragaro. . .
Polonijus. Perilgai traukiasi.
Hamletas. Tu nori, kad sutrumpintų ir apkarpytų monologą, kaip ir tavo barzdą? (Artistui). Deklamuok toliau. Jisai mėgsta tik nepritinkančias eiles, nuo geresniųjų snaust ima. Pradėk apie Hekubą.
Artistas.
- Bet kas dabar išvystų karalienę
- Su sutaršytais plaukais, pusnuogę..
Hamletas. (Pertraukdamas). Pusnuogė, su sutaršytais plaukais!
Polonijus. Puikiai! pusnuogė Karalienė su sutaršytais plaukais. Labai puikiai!
Artistas.
- Bebėgant basą ir tartum ketinant
- Visą baisingą užgesinti gaisrą
- Srovėmis savo ašarų gausių
- Su skarmalu ant tos galvos garbingos,
- Kur neseniai blizgėjo dijadema. . .
- Vietoje rūbų dengia josios kūną,
- Nuvargintą ir bado nukankintą,
31 psl.
- Pagauta ant graitosios lovos marška,
- Jei kas tai pamatytų, jį prakeiktų
- Baisiausiais žodžiais savąjį likimą. . .
- Bet jei dievai ją patįs čia regėtų
- Bestovinčią prieš Pyrrų kraugeringą,
- Kapojantį beširdžiai josios vyrą,–
- Na, tuomet, jei dievai tur širdį,
- Jau pirmas beviltingas josios šauksmas
- Į ašaras paverstų jų akis
- Ir jie nebetylėtų. . .
Polonijus. Žiūrėkit, jis perbalo, ašaros bėga iš akių. . . Gana! Paliauk!
Hamletas. Gerai! Užbaigsi paskui. Polonijau! Žiūrėk, kad jiems duotų gerą gyvenimą ir apsieitų su jais kaip galima mandagiau. Artistai, tai gadynės atbalsys: jų papeikimas gyvam baisesnis už papeikimą, ant kapo užrašytą.
Polonijus. Karalaiti! Aš priimsiu juos pagal jų vertybę.
Hamletas. Ei, ne! Geriau. Jei žmogų priimtų pagal jo vertybę, tai didumui atsieitų antausius atskaldyti. Priimk juos pagal savo vertybę, atmindamas, kad juo jų vertybė yra mažesnė, tuo tavoji didesnė. Veskis.
Polonijus. Eime, vyrai!
Hamletas. Eikit, rytoj lošit dramą. Beje! Ar galėsit lošti „Gonzagos užmušimą?“
Artistas. Galėsim, karalaiti!
Hamletas. Gerai. O ar galima bus pridėti keliolika eilučių, kurias aš parašysiu?
Artistas. Galima, karalaiti!
Hamletas. Labai gerai. Eikkite paskui tą poną, tik nesijuokkite iš jo (Polonijus ir artistai išeina). Su judviem, Rozenkrance ir Gildenšterne, aš persiskirsiu iki vakarui. Sudiev!
Rozenkrancas. Nepalaikykit už piktą, karalaiti! (Išeina).
Hamletas. Dabar aš vienas. Kas aš per vyras? Vergas! daugiaus nieko. Artistas, išreikšdamas savo jausmus sunkiomis eilėmis, perbala, verkia, dreba... Dėlko? Kas per priežastis? Tušti žodžiai. Kokia tai Hekuba! Kas jam Hekuba? Ko ašaras lieja dėl jos?
32 psl.
Ką jis darytų, jei turėtų nuliūdimui tokią priežastį, kokią aš turiu? Jisai ašaromis užlietų visą teatrą, šauksmu išgązdintų nusidėjimą, kaltininkai sumištų iš išgąsčio, teisieji alptų teatre. O aš? Menkas, niekam netikęs žmogpalaikis, žinodamas, kad nusidėjimas pražudė gyvastį ir karalystę – keno? tėvo, didžiojo karaliaus – ką aš darau? Gal aš bijau? Tegu koksai drąsuolis pabando užgauti mane žodžiu, pakelti priešais mane ranką. Aš tuoj jam padarysiu galą, jo lavoną išmesiu laukan varnams lesti.
Kasgi čia man dabar pasidarė? Matau žmogžudį, paleistuvystės baidyklę, dangus ir žemė liepia atkeršyti, o aš piktumą žodžiais, keiksmais išreiškiu. Jam nieko nedarau – aš, užmuštojo tėvo sūnus, motinos nuopuolio liūdytojas... Hamlete! Hamlete! Kas tau? Į ką pavirtai...
Prote, imkis už darbo! Skaičiau, kad nusidėjimas, matydamas baisų savo paveikslą gerų artistų lošime, taip jo išsigąsta, kad prie visų ima gailėties, išduoda save. Žmogžudystė, neturėdama liežuvio, negali į mus kalbėti, ji apsireiškia kitokiu būdu. Artistams liepsiu lošti dramą, primenančią tėvo užmušimą. Per visą lošimo laiką aš žiūrėsiu į dėdę. Jei jo veidas persimainys, žinosiu, ką daryt. Gal būt, dvasia, kuri man pasirodė. yra pikta dvasia. Velnias gali pavirsti į ką tik jis nori. Gal jis tėvo išvaizdoje gundė mane, norėjo prapuldyti. Rytojaus teatras bus sląstomis karaliaus sąžinei.
Klausimai: Antrasis veiksmas
1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?
Rašiniui: PažinimasTikėjimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Rodyti atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Rodyti atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Rodyti atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
5. Kuo Polonijus aiškina keistą Hamleto elgesį?
6. Kodėl aktoriaus deklamacija apie Hekubą priverčia Hamletą kaltinti save?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.