Viljamas Šekspyras · 1564–1616
Pirmasis veiksmas
2-17 psl. iš 82·apie 30 min.·11 paaiškinimų·4 klausimai
2 psl.
Pirmasis apsireiškimas.
Gelsingeris. Įkalnis prieš pilį, ant marių kranto. Pranciškus (ant sargybos), Bernardas (ateina).
Bernardas. Kas čia?
Pranciškus. Kas čia? Atsiliepk! Sustok!
Bernardas. Tegyvuoja karalius!
Pranciškus. Bernardas?
Bernardas. Jis pats.
Pranciškus. Ateini į patį laiką, laikrodžiui mušant.
Bernardas. Tik-ką išmušė dvylika. Eik namo, Pranciškau!
Pranciškus. Ačiu! Biauriai šalta. Nesmagu.
Bernardas. Ar ramiai perėjo sargybos laikas?
Pranciškus. Nė pelė neperbėgo.
Bernardas. Labą nakt, Pranciškau! Jei keliu sutiktum mano sargybos draugus, Horacijų ir Marcelį, tai pasakyk jiemdviem tegu pasiskubina.
(Horacijus ir Marcelis ateina).
Pranciškus. Girdžiu ką-tai einant. Ė! Sustok! Kas čia?
Horacijus. Tautiečiai.
Marcelis. Ir Danijos karaliaus vyrai.
Pranciškus (Marceliui) Labą nakt.
Marcelis. Sudiev! Kas tave paleido?
Pranciškus. Bernardas. (Horacijui) Labą nakt!
Marcelis. Ė, Bernarde!
Bernardas. Horacijus čionai?
Horacijus. Tik mažumėlis jo.
Bernardas. Eik šią, Horacijau! Marceliau, eikita šią!
Marcelis. Ogi, ar ir šią nakt vaidinosi?
Bernardas. Aš nieko nemačiau.
Marcelis. Horacijus netiki; jisai sako, kad vaidinasi tik mudviejų galvose; jis norįs pamatyti numirėlį, kuris mudviem jau du kart pasirodė; todėl aš jį užsiprašiau pasilikti šią nakt drauge su mudviem ant sargybos, kad, pasirodžius šmėklai, jisai galėtų persitikrinti, su ja kalbėti
Horacijus. Tuščia šneka. Nepasirodys.
Bernardas. Sėsk, Horacijau! Kaip sykį pereis šiurpuliai per sąnarius, tai įtikėsi į teisingumą to, ką mudu matėva jau dvi nakti.
Horacijus. Sėskime. O Bernardas tegu apsakys, kas atsitiko.
Bernardas. Pereitą nakt, lygiai tame laike kaip vakaruose pasirodė ana antai žvaigždė, kuri tenai dabar žiba, Marcelis ir aš–laikrodis muša dvylika....
3 psl.
Marcelis. Cit! Tilėk! Štai eina! Ziūrėkita, (Dvasia pasirodo).
Bernardas. Jis pats, karalius nabašninkas...,
Marcelis. Tu mokyts, Horacijau, kalbink jį!
Bernardas. Horacijau! žiūrėk, ar nepanašus į karalių?
Horacijus. Tikras karalius. Aš drebu iš baimės.
Bernardas. Kalbink jį.
Marcelis. Šnekink, Horacijau!
Horacijus. Vardan Dievo, sakyk, kas tu! Ko vaikšcioji čionai naktimis mirusiojo karaliaus išvaizdoje?
Marcelis. Jis užgautas.
Bernardas. Žiūrėk, eina šalyn.
Horacijus. Sustok! prašnekk! Vardan dangaus prakalbėk! (Dvasia išnyksta).
Marcelis. Išnyko žodžio neištaręs.
Bernardas. O ką Horacijau! Perbalai! Drebi! Ar pramanyta? Ką pasakysi ant to?
Horacijus. Dievaži, jokiu būdu netikėčiau, kad nebūčiau tikrai savo akimis matęs.
Marcelis. Ar nepanašus į karalių?
Horacijus. Kaip tu į savę. Šarvai tokie pat, kaip per mūšį su pasikėlusiais į didybę norvegais. Žiūr taip perveriančiai, tartum, tik ką lenkų kariumenę ant ledo užvijęs. Stebėtinas daiktas!
Marcelis. Jau antrą kart pačiam vidurnaktyj jisai šarvuose pasirodo sargybai.
Horacijus. Nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet numirėlių pasirodymas–negeras dalykas.
Marcelis. Kam tas kankinimas žmonių per naktis sunkiomis sargybomis? Kam kareivių pulkai visur pastatyta? Dėlko lieja armotas, kala ginklus, taiso laivus? Kam verčia dirbti su kruvinu prakaitu šiokiomis ir šventomis dienomis ir ant nakties pasilsio uždeda dienos jungą?
4 psl.
Horacijus. Girdėjau taip kalbant: ans mūsų karalius, kurio šešėlį męs tik-ką matėme, mušyje užmušė Norvegų valdoną Fortinbrasą, su pasididžiavimu apskelbusį musiškiam karę, atėmė Norvegiją, nes buvo sutarta, kad pergelėtojas paims visas priešininko žemes. Dabar, karaliui mirus, sujudo Fortinbraso sūnus, Norvegijos karalaitis, surinko drąsuolių būrį ir žada atkeršyti, pradėti karę. Tame esant priežastis, dėlei kurios mūsų dabartinis karalius rengia kariumenę ir skubina taisyti laivyną.
Bernardas. Nekitaip. Matomai iš tos-pat priežasties atsikėlė iš grabo smarkusis kariautojas; jis praneša mums mušius ir karę.
Horacijus. Ryme, esant Rymo viešpatystei ant aukščiausio galybės laipsnio, neužilgo prieš užmušant didįjį Cezarį, numirėliai atsikeldavo iš kapų ir baltais drabužiais vaikščiodavo gatvėmis. Ant dangaus pasirodydavo kometos su degančiomis uodegomis, lydavo kraujo lašais, aptemdavo saulė ir žvaigždės krizdavo ant žemės. Tie patįs baisių aisitikimų ženklai apreiškia prisiartinimą didžiausių nelaimių ir mūs’ žemėje. (Dvasia vėl pasirodo). Štai! Žiurėkit! Jis vėl ateina! Tegu prasmegsiu – aš užstosiu jam kelią. Numirėli! sustok, prašnekk, jei turi balsą. Jei reikia padaryti ką, kas tavę išgelbėtų nuo kentėjimų, prakalbėk! Gal turi žinią apie prisiartinantį tavo žemės pražuvimą, kurį galima būtų prašalint, prašnekk. O gal tu, gyvas būdamas, užkasiai į žemę savo turtus ir dabar, numiręs, kaip žmonės kalba, turi sergėt juos, kol drąsus vyras neatkas, pasakyk. (Gieda gaidis). Sustok! prakalbėk! Marceli, laikyk!
Marcelis. Sustok!
Horacijus. Durk, jei jis neklauso!
Marcelis. Sustok! Neik!
Horacijus. Šokk šią! (Dvasia išnyksta)
Marceliš. Jau jo nėr. Negerai padarėva, užpuldami su ginklais ant karaliaus šešėlio: jis nusiminė. Bet ginklas neima jo: kerti ir duri, kaip į orą.
5 psl.
Bernardas. Jis norėjo kalbėti, bet gaidžio giedojimas užvėrė jam lūpas.
Horacijus. Jis krūptelėjo smarkiai, lyg numirėlis, pašauktas Dievo teisman. Žmonės kalba taip: kaip tik gaidys, aušros giedorius, sparnais suplumpsėjęs, garsiai apšauks dieną, kladžiojančios dvasios iš oro, žemės, vandens ir ugnies būriais traukia į paskirtas joms vietas. Teisingumą to patvirtina tik-ką matytas numirėlis.
Marcelis. Teisybė, jis prapuolė, kaip tik gaidys pirmą kart užgiedojo. Anot žmonių kalbos, gaidžiai gieda kiaurą Kalėdų naktį ir tąsyk joks numirėlis nepasirodys; ta naktis už visas ramiausia: nei tau užkenks žvaigždelė, nei vaidysis–taip ji šventa.
Horacijus. Aš tą-pat girdėjau ir gagalimas tai daiktas. Bet aušra jau aušta rytuose ir mudviejų sargyba jau pasibaigė; štai ateina užvaduotojai; eiva ir pasakykiva Hamletui, ką šią nakt matėva. Tikrai sakau, dvasia, kuri su mudviem nekalbėjo, su juo kalbės. Ar sutinkata pranešt jam apie tai? Prisirišimas ir tarnystė verčia tai padaryti.
Marcelis. Tinkava. Aš žinau, kur šį ryt geriausia jį patikti. (Visi eina).
Antrasis apsireiškimas.
Salė karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Hamletas, Polonijus, Laertas, Voltimandas, Kornelijus, piliškiai.
Karalius. Brolio Hamleto šermenų męs neužmiršome ir visa karalystė dar tebnuliūdusi iš gailesčio. Bet protas aptildo širdį; jis privertė mūs nuliūdimą su linksmybe suvienyti; viena akia ašaras liedami, kitą męs į linksmybę atkreipėme; šermenims tik-ką pasibaigus, męs kėlėme vestuves su brolio pačia, jusų karaliene-našle, valdytoja šios galingos viešpatystės. Šiame dalyke męs paklausėme jūsų išmintingo patarimo; ačiui jums, piliškiai!
6 psl.
Kalbėsiu apie reikalus. Kaip jūs žinote Fortimbrasas, Norvegijos karalaitis, nežiūrint į mūsų karalystės tvirtumą, o gal manydamas, kad broliui mirus, ji susilpnėjo, atsiuntė pasiuntinius, reikalaudamas sugrąžinti tąs žemes, kurios per karę buvo atimtos nuo jo tėvo. Šį laišką męs parašėme į Norvegijos karalių, jaunojo Fortimbraso dėdę ir reikalaujame, kad jisai palieptų karalaičiui pamesti kerštus, nesiruošt’ į karę. Judu, Korneliau ir Voltimande, siunčiame męs į Norvegiją; pasveikykita karalių ir paduokita jam tą laišką. Reikalą atlikkita veikiai ir uoliai.
Kornelijus. Jųsų paliepimą, viešpatie, mudu išpildysiva kuogeriausiai.
Karalius. Męs neabejojame apie tai. Keliaukita sveiki.
(Kornelijus ir Voltimandas išeina).
Į tave kalbame, Laerte! Męs girdėjome, tu norįs ką-tai prašyti; jei tai geras daiktas, męs prižadame iš aukšto: kaip protas klauso širdies, o ranka prielanki burnai, taip Danijos karalius prielankus tavo tėvui. Ko nori, Laerte?
Laertas. Norečiau grįžti į Franciją, viešpatie! Aš pasiskubinau pribūti ant jusų koronacijos, kad parodyčiau savo atsidavimą: dabar mane vėl traukia atgal į Franciją.
Karalius. Ar leidžia tėvas? Ką ant to sako Polonijus?
Polonijus. Jis man įgriso, viešpatie! Aš mielai sutinku jį išleisti, bet jis negali išvažioti, jums nevelyjant.
Karalius. Jei reikalingas tik mano leidimas, aš leidžiu. Važiuok, Laerte, kada tu nori. Į tave męs kalbame, Hamlete, broli ir sunau mylimasis. –
Hamletas. (į šalį) Mažumą daugiau, kaip brolis, ir mažiau, kaip sūnus.
Karalius. Kodėl rūrtybės debesimis aptrauktas tavo veidas, Hamlete?
Hamletas. Perarti linksmybės saulė, kad galėčiau apsitraukti rustybės debesimis.
Karalienė. Pamesk rustumą. sūnau! Linksmai žiūrėk į karalių. Ko vaikščioji, nuleidęs akis, tartum žemėje jieškai tėvo nabašninko? Juk mirt atsieis visiems.
7 psl.
Hamletas. Taip, karaliene, mirt atsieis visiems.
Karalienė. Jei taip, tai ko liusti, lyg, tėvui mirus, prigimimo tiesos per tai būtų persimainiusios? Taip rodos į tave žiurint.
Hamletas. Rodos, karaliene? Ne; taip yra. Niekas negali išreikšti mano kančios didumą; nei juodi drabužiai, nei sunkus atsidusėjimai iš suspaustos krutinės, nei ašarų liejimas, nei rustus veidas, nei ypatingi įpratimai. O tai tik kančios apsireiškimai, viršus jos. Supraskite, kas turi dėties mano širdyje.
Karalius. Širdies gerumą parodo tavo nuliudimas, Hamlete, – sunaus prisirišimą prie tėvo, bet atmink ir tą, kad tavo tėvas numarino savo tėvą, o tas vėlei savąjį ir taip toliau, todėl ilgai liusti nėra ko; ašaromis prigimimo tiesų nepermainysi ir numirėlių iš kapų naprikelsi. Pamesk nuliudimą, Hamlete! Aš užstosiu tau tikrąjį tėvą: tu būsi mūsų įpėdiniu ir mylimiausiu sūnumi, bet važiuoti į svetimą žemę, baigti tenai mokslą męs neleisime. Pasilikk čionai!
Karalienė. Nevažiuok, sunau, paklausyk motinos!
Hamletas. Jums priešinties aš negaliu.
Karalius. Smagu išgirsti tokį atsakymą. Tavo sutikimas pasilikti Gelsingeryj kelia mūsų širdyje didį džiaugsmą. Iš tos priežasties męs pakelsim puotą, ir armotų trenksmas tegu praneš apie tai mūsų žmonėms. Eime, karaliene! (išeina).
8 psl.
Hamletas. (Vienas.) Žmogau! Kodėl tu nesutirpsti, ar nepavirsti į dulkes? Kam taip tvirtai sutvertas tavo kūnas? Dieve, mano Dieve! kaip menki mūsų darbai ant šio svieto. O gyvastis? Tai ne rojus, bet visų apleistas sodas. Tikką šešios nedėlios perėjo, kaip jo nėra– jo, viešpačio, didvyrio, dievaičio prieš tą valdoną menką, prieš mano motinos vyrą–jo, kuris taip labai mylėjo jąją. Dėl Dievo šventojo! Ar galima užmiršti? Ji taip atsidavusi jam. . . Viens tik mėnesis! Ar tai galimas daiktas? O moters! menkumas –jūsų ypatybė. Kaip! Mėnesis. . . Dar ji nesunešiojo čeverykų, kuriais apsiavusi ėjo paskui vyro grabą, kaipo nelaiminga našlė, ašaras liedama ir štai ji, ji. . . O Dieve! gyvuolys, kurs nei proto, nei jausmo neturi, labiaus gailėtųs!. . Ji dėdės pati, kuris taip panašus į tėvą, didįjį Hamletą karalių, kaip aš į Herkulesą. Tiktai mėnesis... Dar ašarų lašai neišdžiuvo ant jos veido, jau ji kito pati! Prakeiktas pasiskubinimas! Tokio ištekėjimo Viešpats tik negalėjo palaiminti. Sulauksim bėdų, nelaimių. . . Plyšk, širdie! liežuvis turi nutilt. . . Horacijus, Bernardas, Marcelis įeina.
Horacijus. Sveikiname, karalaitį!
Hamletas. Sveiki, vyrai! Bet kas čia? Horacijus!
Horacijus. Aš pats, jūsų tarnas. karalaiti!
Hamletas. Kam čia karalaitis? Draugais esava. O ką gero pasakysita. Horacijau, Marceli!
Marcelis. Karalaiti. . .
Hamletas. Smagu su jumis pasimatyt, vyrai! iš širdies tai jums sakau; bet kamgi jųs metėt mokslą, universitete?
Horacijus. Iš tingėjimo, karalaiti!
Hamletas. Neteisybė! to ir priešas apie tavę nepasakys; aš žinau, tu netinginys, Horacijau! Ne! Kas kita jus čia atvarė. O gal jųs čia gerti norite išmokt? Tai męs išmokysim ir gana greitai.
Horacijus. Karalaiti, aš norėjau atlikti tą, kas prider; atvažiavau į jūsų tėvo šermenis.
9 psl.
Hamletas. Tu juokies iš manęs draugai! Sakyk skubinausi į motinos vestuves.
Horacijus. Teisybė, karalaiti, ilgai laukti nereikėjo!
Hamletas. O ką? Daug valgių liko nuo šermenų, tai juos reikėjo suvalgyti per vestuves. . . Atsidurti pragare, pas pikčiausią priešą vis geriau, kaip būti tokioj iškilmėj. Draugai! man rodos aš vis dar tėvą matau.
Horacijus. Kur, karalaiti?
Hamletas. Mano dvasios akyse, Horacijau!
Horacijus. Aš mačiau jį, pažinau. Didis buvo karalius!
Hamletas. Tai žmogus buvo. Tokio žmogaus daugiau nerasiu šiam pasaulyj.
Horacijus. Man rodos, aš jį šią nakt mačiau.
Hamletas. Matei? Ką matei?
Horacijus. Karalių, jųsų tevą mačiau, karalaiti!
Hamletas. Mano tėvą matei?...
Horacijus. Susilaikyk, karalaiti! aš apsakysiu stebūklą. Štai juodu buvo liudidinkais.
Hamletas. O apsakyk, apsakyk dėl Dievo malonės!
Horacijus. Bernardas ir Marcelis pagrečiui, per dvi naktis ant sargybos stovėdami, išnaktose, toje-pat valandoje matė: kasžin kas į jusų gimdytoją panašus, visas ginkluotas nuo galvos iki kojų, tyliai ir iškilmingai, ne toliaus, kaip per durtuvo ilgį, praėjo pro juodu. Juodu persigandę, šaltu prakaitu išpilti ir drebėdami, kaip nuo drugio, negalėjo žodžio ištart. Apie atsitikimą juodu pasakė man. Trečią nakt aš nuėjau su jiemdviem ant sargybos. Paskirtoje valandoje tame-pat, kaip ir pirma, pavidale pasirodė dvasia. Aš pažinau ją; tai buvo jūsų gimdytojas, sakytum gyvas karalius.
Hamletas. Kur tai atsitiko?
Horacius. Įkalnyj, kur męs stovim ant sargybos.
Hamletas. Jisai su jumis šnekėjo?
Horacijus. Ne, karalaiti, nei žodžio neištarė. Aš į jį prakalbėjau, ir jis lyg norėjo ką-tai sakyt, bet tuojaus ėmė aušti aušra ir dvasia išnyko nuliūdusi.
Hamletas. Stebėtinas daiktas!
Horacijus. Tikėkit, karalaiti, kad tai nepramanyta. Apie atsitikimą męs nutarėme jums pranešti.
10 psl.
Hamletas. Ačiu draugai! Mane nerimastis ima... Šiandien jųs būsite ant sargybos?
Visi. Būsime. karalaiti!
Hamletas. Jisai buvo ginkluotas?
Visi. Ginkluot,s, karalaiti!
Hamletaš Visas?
Visi. Nuo galvos iki kojų.
Hamletas. Ar jūs matėt numirelio veidą?
Horacijus. Šalmo antveidis nebuvo užleistas; mės jį matėme.
Hamletas. Jisai buvo rūstus?
Horacijus. Daugiau nuliūdęs, kaip supykęs.
Hamletas O ar išbalęs?
Horacijus. Visai perbalęs.
Hamletas. Į jus žiūrėjo?
Horacijus. Labai žiūrėjo.
Hamletas. Kadėl aš nebuvau su jumis!
Horacijus. Būtumėt stebėjęsi, karalaiti,
Hamletas Žinia! Ar ilgai jisai su jumis buvo?
Horacijus. Kasžin, ar būtum suskaitęs iki šimto, skaitant palengva,
Marcelis ir Bernardas. Ilgiau.
Horacijus. Bentgi tą nakt, kaip aš buvau, neilgiau.
Hamletas. Šiąnakt su jumis aš stosiu ant sargybos. Gal jis ateis.
Horacijus. Tikrai, karalaiti, ateis.
Hamletas. Jei aš pamatysiu savo tėvo paveikslą, aš kalbinsiu jį, nors pragaras savo nasrais draustų tai man. Ik šiam laikui niekam nesakėte apie dvasios pasirodymą, ir toliaus tylėkit. Kas šiąnakt neatsitiktų, jųs matyte matykit viską savo akimis, bet liežuviui nieko neįtikėkit. Už tatai aš jums būsiu dėkingas. Likkite sveiki! Tenai ant vietos męs vėl pasimatysime – tarp dvylikos ir išnaktų. Lik pasimatymui!
Visi. Sudiev, karalaiti!
Hamletas. Sudiev draugai! (Jie nueina). Mano tėvo šešėlis – ginkluotas! Nelaimę jis praneša; išsiaškins piktadarystė. Kad tik greičiau ateitų naktis! Iki tam laikui ilsėkis, mano širdele! Pikti darbai visuomet išeis aikštėn, nors tu juos į žemę užkastum. (Nueina).
Trečiasis apsireiškimas.
Kambarys Polonijaus namuose. Laertas ir Ofelija įeina.
Laertas. Jau viskas laive. Sudiev, sesūte! pučia žiemys; ilgai keliauti neatsieis. Ziūrėk, netingėk rašyti,
Ofelija. Rašysiu.
11 psl.
Laertas. O Hamletą ir jo meilę išmesk iš galvos. Tai tikra svajonė, kudikio džiaugsmai, pavasario žiedelis, kuris peržydėjo ir nėra jo. Tikėk man.
Ofelija. Teisybė?
Laertas. Aš tau sakau. Gal Hamletas ir iš širdies tave myli, bet jis negali daryti viską taip, kaip nor, o daugelį turi aukot tėvynei. Tu negali būti karalaičio žmona. Tik apsvarstyk, kas tau iš jo meilės, iš tos pavojingos svajonės. Jei savo prisirišimą parodysi karalaičiui, tai kas gali užtikrint, kad jis nepražudys tavęs? Žmonės kvaili, svietas piktas. Jei apkalbėjimas turėtų priežastį, tai pikti liežuviai prapuldys tave. Žinok, baimė – geriausias apsiginimas nuo karštos meilės ir piktų liežuvių.
Ofelija. Patarimas geras, teisybė, bet broliuk, ar tu nerodinėji gerus kelius kitiems, pats jais neidamas?
Laertas. Ne! Anaiptol. Štai tėvas ateina. (Palonijus įeina). Tėte! mės jau atsisveikinome, o netikėtai vėl susieiname.
Polonijus. Ko gaišuoji? Vėjas pučia– keliauk! Aš dar kartą persergėsiu tave; tik neužmiršk mano žodžių, Laerte! Ne viską sakyk, ką žinai; pirmiaus apsvarstyk, o paskui daryk; meilus būk su visais, bet greitai nesibičiuliuok, o susibičiuliavęs būk ištikimas; nesipykk, o jei susipyksi, neatsileisk; visko klausyk, bet ne viską pasakok, ką girdėsi; stengkis patirt, ką mano kiti, bet turėk ir savo nuomonę; nebūk šykštus, bet ir nemėtyk pinigų; aprėdalas dabina žmogų, todėl rėdykis gerai, bet puikybės taipogi saugokis; nesiskolyk pats pinigų ir neduok kitiems: skolos ardo bičiulystę; tikėk į save ir kiti tau tikės. Tai ką aš norėjau tau pasakyt. Užteks. Dieve padėk, sunau!
Laertas. Sudieu, tėte!
Polonijus. Tavęs laukia: negaišuok, keliauk.
Laertas. Sudieu, Ofelija! Atmink mano žodžius.
Ofelija. Aš užsirakinsiu juos savo širdyje; raktą atiduodu tau, Laerte!
Laertas. Likkitės sveiki! (Išeina).
12 psl.
Polonijus. Ką jis tau sakė, Ofelija? Kas tai yra?
Ofelija. Apie karalaitį Hamletą kalbėjo.
Polonijus. Beje! Aš girdėjau, būk Hamletas tankiai su tavim susieina ir būk tu taipogi stengies su juo matyties. Klausyk, jei tas teisybė, tai aš, kaipo tėvas ir doras žmogus, pasakysiu tau... Iškur tos kalbos, sakyk tu man?
Ofelija. Nežinau, tėte! Karalaitis sakė man, kad jis... kad jis mane gerbia.
Polonijus. Jau tas man gerbimas... O tu, kaip maža mergaitė, tiki į tuos niekus?
Ofelija. Ką man daryti, pati nežinau.
Polonijus. Aš tau pasakysiu – kvaila esi, jei tu įtiki į tuščius žodžius. Gerbimas! Gal būt, tu sumažini? Ar jisai nepasakė, kad jis myli tave, be tavęs negali būt?
Ofelija. Jisai apie meilę man kalbėjo ir taip buvo lipšnus, pagarbos pilnas ir nedrąsus...
Polonijus. Tai ko dar čia reik? Beje! Kaipgi tu sakai? Eik šen tu, paikše!
Ofelija. Jis prisiekė, kad myli mane.
Polonijus. Aha! Vikriai tu, karalaiti, gaudai paukščiukes! Tegu jis ir tikrai mylėtų, net degtų iš meilės, kas tau iš to, dukrele? Daugiaus tu su juo nekalbėk, įpač apie meilę. Karalaitis – jaunas ir jam, kaipo karalaičiui, atleidžiama, o tau, Ofelija, jokiu būdu! Aš tau aiškiai sakau: niekam netikėk! Žinok, tie jauni vyrukai – apgavikai, apsimes taip, kad tik stebėkis... o iš tikrosios... Tu nesupranti; užtat aš tau dar sykį sakau, kad tu nei pati nekalbėtum, nei karalaičio šnekos apie tuos dalykus neklausytum. Girdi? Taigi žinok.
Ofelija. Tėtės persergėjimo aš kol gyva neužmiršiu.
Ketvirtasis apsireiškimas.
Dekoracijos pirmojo apsireiškimo. Hamletas, Horacijus, Marcelis.
Hamletas. Smarkiai šąla ir vėjas plikina.
Horacijus. Teisybė, šalta ir vėjas skaudus.
Hamletas. Kelinta eina?
Horacijus. Tuojaus pusiaunaktis.
Marcelis. Dvylika jau išmušė.
13 psl.
Horacijus. Tai jau artinasi laikas pasirodyti numirėliui (Girdėt trimytų balsai). Kas čia?
Hamletas. Kas? Didžiojo valdono puota. Kaip tik jis pakelia augštyn vyno stiklą, trimytų balsai tuojaus apskelbia pasauliui viešpačio karaliaus didvyriškąjį darbą.
Horacijus. Toks paprotys.
Hamletas. Teisybė; bet kam užlaikyt tokį kvailą paprotį? Už jį mus išjuokia kitos tautos, vadina girtuokliais. Kam duot darkyti save ir nepasistengti išnaikint mažą krislelį, kuris gadina mums vardą.
Horacijus. Žiūrėkit, karalaiti! Štai jis ateina. (Dvasia įena).
Hamletas. Visi Šventieji, apsaugokit mus! Gera tu dvasia ar prakeiktas numirėlis? Laimę ar prapultį mums neši, dangaus džiaugsmus ar pragaro baisybes? Tu mums pasirodai didvyrio pavidale – aš turiu kalbėt į tave. Prašnekk, Hamlete, mano karaliau, mano tėvai! Neduok pražūti man. Sakyk, ko tavo kaulai atsikėlė iš kapų! Ko lavonu būdamas, ginkluotas, vaikščioji čionai mėnesienoj? Ko gązdini mus silpnus ir kankini tokiomis mintimis, kad protas gali sumišti? Ko tu čionai? Sakyk!
Horacijus. Karalaiti! Jis moja jus, šaukiasi; tartum, vienam slapčia ką-tai nori sakyt.
Marcelis. Ve, kaip jis jus vadina, bet dėl Dievo šventojo, karalaiti, neikit!
Horacijus. Neikit, karalaiti!
Hamletas. Jis čionai nešnekės; aš einu paskui jį.
Horacijus. Ne, karalaiti! Neikit.
Hamletas. Ko bijoties? Mano gyvastis niekam neverta, o sielai... Ką jis gali daryt nemirštamai sielai? Žiūrėkita, jisai šaukiasi. Einu.
Horacijus. O jei jis nusives jus ant jurės dugno ar ant uolos, kuri antai stovi ant marių kranto, pasvirusi į vandenį ir ten apsireikš baisiame savo pavidale ir protas jūsų sumiš? Baisu nuo tos augštumos žiūrėt į kriokiančias vilnis.
Hamletas. Jis vėl moja. Eik! Aš seku paskui, einu.
Marcelis. Jus neisit, karalaiti!
Hamletas. Traukkis salin!
Horacijus. Atsiminkit, ką darot!
14 psl.
Hamletas. Likimas mane šaukia. Kiekviename sąnaryje aš jaučiu liūto pajiegas. Jis vėl šaukiasi. Šalin! Šalin nuo manęs! Prisiekiu Dievui, kad kris kiekvienas, kas užstos man kelią. Eik! Aš einu paskui! Einu... (Eina paskui šešėlį).
Horacijus. Jis sumišo, iš proto išėjo.
Marcelis. Eiva paskui jį! Mudu privalova eiti.
Horacijus. Eiva! Bet kas bus toliau?
Marcelis. O kas? Nelaimės tėvynėje.
Horacijus. Saugok, Dieve!
Mercelis. Skubinkivos! (Abu išeina).
Penktasis apsireiškimas.
Kita pusė įkalnio. Dvasia, Hamletas (eina paskui).
Hamletas. Kur vedies? Sakyk! Toliaus aš neisiu.
Dvasia. Klausyk!
Hemletas. Kalbėk!
Dvasia. Jau tuojaus išmuš valanda, kada man reikia grįžt į tas vietas, kurių viens vardas nugązdina nusidėjusį.
Hamletas. O Jezau! Tėte!
Dvasia. Nesigailėk manęs! Klausyk, ką sakysiu! Klausyk!
Hamletas. Klausyti–mano priedermė.
Dvasia. Ir atkeršyti už mane taipogi tavo priedermė.
Hamletas. Ką girdžiu?
Dvašia. Tavo tėvo balsą, nuteisto klaidžioti naktimis ir kankinties, kol nuodėmės nesudegs pragaro liepsnoje. O kad aš galėčiau apsakyti! Nuo vieno žodžio sukrekėtų kraujas tavo gįslose, akįs iškristų su ašaromis, kiekvienas plaukas ant galvos atsistotų. Bet amžinas tylėjimas uždaro man lupas. . . Klausyk, klausyk, klausyk! Ar mylėjai tu mane?
Hamletas. Dievulėliau mano!
Dvasia. Atkeršyk už mano mirtį - nužudymą!
Hamletas. Kaip? Nužudymas? . . .
Dvasia. Taip! Nežmoniškas, žvėriškas nužudymas, piktadarystė negirdėta,
Hamletas. Sakyk! Aš ūmai, kaip mintis, nuvyksiu atkeršyti.
Dvasia. Nors tu, kaip kelmas, supuvęs būtum, turi atkeršyti. Klausyk, sūnau! Paleido kalbas, būk man bemiegant įgylė angis. Tu žinok, kad kirmėlė, nužudžiusi mane. nešioja mano karūną. . .
Hamletas. Dėdė! Mano širdis tai prijautė. . .
15 psl.
Dvasia. Tasai nedorybės ir paleistuvystės baidyklė proto gudrumu ir meilės saldybe mokėjo pavilioti mano žmoną, karalienę. Ji atsidavė paleistuvystei, o žmogžudys – suvedžiotojas karaliauja. . . Jau ima aušti, reikia baigti. Aš priguliau sode ir užmigau; jisai prisiartino su bonkute ir įpylė man į ausį nuodų, nuo kurių kraujas sukrekėja ir kūnas pavirsta į pūvantį lavoną. Akimirksnyje baisi brolio ranka pagriebė pačią, karūną ir gyvastį. Aš pražuvau nuodėmėje, be išpažinties! Baisu, baisu, baisu! Nepasiduok prigimimo pagundoms, užstok ūž mano vardą ir sostą. Nesikėsyk ant motinos, nedaryk jai nieko: sąžinė tegu kankina ją. Atkeršyk žmogžudžiui. . . Švento Jono vabaliukai liauja žibėję, artinasi ryto metas. Sudieu, sudieu, sudieu! Atmink mane! (Išnyksta).
Hamletas, (Viens). Dangau ir žeme! Ir kas dar? Ar ir patį pragarą reikia šaukties? Neplakk, širdie! Nesęsk kūne? Naujos pajiegos pribūkit, sustiprinkit mane! Atminti tave, tėveli mano!... O aš atminsiu! Ištrinsiu iš savo atminties viską, kas užsiliko: mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą. Užrašysiu tik tavo žodžius. Daugiaus nieko joje per mano amžį nebus. Dangau ir žeme! O motina... Nedorybės baidyklė... Kur mano kningutė? Aš užsirašysiu: „Džiaugsmas ir piktadarystė gali eiti drauge.“ Ką dar? Užsirašysiu jo žodžius: „Sudieu, sudieu, sudieu! Amink mane“. Dievaži aš atmenu. Tėveli mano! aš atminsiu, kol turėsiu atmintį.
Horacijus. (Už scenos). Karalaiti! Karalaiti!
Marcelis. Kur karlaitis Hamletas?
Horacijus. (Už scenos). Tegu Viešpats jį apsaugo!
Hamletas. Kaipgi atmenu!
Marcelis. Karalaiti! Kur jųs? Kur ėsat?
Hamletas. Štai! Štai! Štai aš.
(Įeina Horacijus ir Marcelis).
Marcelis. Kas jums, karalaiti?
Horacijus. Ką girdėjot? Apsakykit!
Hamletas. Stebūklai!
Horacijus. Apsakykit, karalaiti! Apsakykit!
16 psl.
Hamletas. Ne! Tu visiems išpasakosi.
Horacijus. Jokiu būdu. Galiu prisiekti.
Hamletas. Ką tu šneki! Aš įtikėšiu žmonėms! Tu viską išpasakoši.
Horacijus ir Marcelis Ne! Mudu prisiekiava.
Hamletas. Tai žinokita! Danijoj niekam netikęs žmogus podraug ir apgaudinėtojas prakeiktas. Taip. . .
Horacijus Nereikėjo kelt iš kapų, kad pranešti mums tokią naujieną.
Hamletas. Tikra teisybė ir todėl, kad tai teisybė, atsisveikinkime ir skirstykimės. Judu eikita sau prie darbo – kiekvienas turi savo darbą – o aš eisiu ten, kur šaukia menkas mano likimas. Eisiu melsties...
Horacijus. Karalaiti! Tai dvasios nuopuolio ir nusiminimo žodžiai,
Hamletas. Gaila, labai gaila, kad užgaunu žodžiais. Tikrai gaila.
Horacijus. Nėra čionai užgavimo.
Hamletas. Ne, Horacijau! Yra. Ir užgavimas didelis. O apie tą šešėlį aš pasakysiu, kad tai šešėlis garbingas, tikrai garbingas. Bet norą žinoti, kas tarp mudviejų buvo, judu pameskita. Dabar, mano draugai, aš prašysiu judviejų vieno dalykėlio. . .
Horacijus. Sakykit, karalaiti!
Hamletas. Niekam nei žodelio apie tai, kas šiąnakt atsitiko.
Horacijus. ir Marcelis. Karalaiti! Kol gyvi,
Hamletas. Prisiekkita!
Horacijus. Už save prisiekiu.
Marcelis. Aš už save prisiekiu.
Hamletas. Prisiekkita mano kardu.
Marcelis. Mudu prisiekėva.
Hamletas. Kardu prisiekkita!
Dvasia. (Po žeme). Prisiekkita!
Hamletaš O! Jis čionai, bičiulis! Judu girdėjota jo žodį: „prisiekkita“.
Horacijus. Dar kartą prisiekiava.
Hamletas. Nėkuomet nepasakyti, kas čionai atsitiko. Kardu, mano kardu prisiekkita!
Dvasia. (Po žeme). Prisiekkita!
Hamletas. Jis tai čia, tai ten. Pereikim kitur; šen, draugai! Pridėkita pirštus šičion, prie mano kardo. Mano kardu prisiekkita nėkuomet nesakykit, kas čionai atsitiko.
Dvasia. (Po žeme). Jo kardu prisiekkita!
17 psl.
Hamletas. Gerai kasi urvus, kurmi! Po žeme taip ir bėgioji. Šen, draugai! Toliaus nuo jo! Eikite šen!
Horacijus. Dievaži negirdėtas stebūklas!
Hamletas. Pasistengkita, kad apie jį nieks ir negirdėtų. Horacijau, ant žemės ir danguje daug yra daiktų, kurių neapima žmogaus protas. Klausykita! Gal man prireiks apsimesti bepročiu. Kaip keistais neišrodytų mano darbai ir pasielgimai, ką aš nedaryčiau, judu nėkuomet nesudėkita rankų šitaip; nei galva nekraipykita taip ir žodžių neaiškių neištarkita, kaip štai: „kaipgi, kaipgi mudu žinova“, ar „mudu galėtuvėva, jei norėtuvėva“, ar „jei sakyt“, ar „galima būtų žinot“; trumpai sakant nei žodelio, kad judu ką-nors žinota. Prisiekkita tai man ir tegu Dievas apsaugoja judu sulaužyti prisiegą.
Dvasia (Po žeme). Prisiekkita!
Hamletas. Nusiramink, kenčiančioji dvasia! Draugai! Nors menkas Hamleto likimas, bet meilę ir prisirišimą judu visuomet pas jį rasita. Eime sykiu. Užčiaupkita lupas! Daugiaus nieko nuo judviejų nereikalauju. Atsitikimas negirdėtas! Nusidėjimas baisus! Kam užgimiau nubausti jį? Eime!
Klausimai: Pirmasis veiksmas
1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?
Rašiniui: PažinimasTikėjimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Rodyti atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Rodyti atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Rodyti atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.