Vasara trumpa. Vėjai drasko gegužės pumpurus, saulė tai kepina, tai apsiniaukia, ir kiekvienas grožis anksčiau ar vėliau nublunka. Trečiame ketureilyje mintis pasisuka. Draugo vasara neišblės, ir mirtis negalės girtis, kad jis klaidžioja jos šešėlyje, nes jis augs amžinose eilutėse. Dvieilyje poetas pažada, kad kol žmonės kvėpuos ir akys matys, tol gyvuos šis eilėraštis ir teiks gyvybę draugui. Pirmuosiuose sonetuose grožį turėjo išsaugoti vaikai, o čia jį saugo poezija.

Kalbantysis lygina save su vėlyvu rudeniu, kai ant šąlančių šakų liko vos keli geltoni lapai, paskui su prieblanda po saulėlydžio, kurią netrukus nusineša naktis, ir pagaliau su ugnimi, rusenančia ant savo jaunystės pelenų. Vaizdai vis siaurėja, nuo metų laiko iki dienos ir paskutinių ugnies akimirkų, todėl pabaiga atrodo vis arčiau. Dvieilyje sakoma, kad tai matydamas draugas myli stipriau, nes greitai teks netekti to, ką myli. Artėjanti netektis meilę padaro stipresnę.

Pavargęs nuo visko, poetas vardija, ką mato aplink. Nuopelnas gimsta elgeta, garbė atiduodama nevertiems, valdžia užčiaupia menui burną, o belaisvis gėris tarnauja blogiui. Originale dešimt eilučių iš eilės prasideda jungtuku „and“, todėl skundas atrodo nesibaigiantis. Dvieilyje pradžia pakartojama, bet atsiranda viena priežastis gyventi, nes mirdamas poetas paliktų vieną savo meilę. Visuomenės ir valdžios blogį čia atsveria tik meilė.