- padainavo ir, pagrobęs vieną panelę už rankos, traukė šokti. Bet toji užsigavus tarė:

- Atsiprašau, ar tai ne didesnis familiarumas, negu leidžia pažintis.

Klebonas be paliovos judėjo: iš valgomojo ėjo į savo miegamąjį, kuriame sėdėjo dalis svečių, iš ten į saloną. Čia žiūrėjo į šokėjus, kalbino vieną kitą ir vėl ėjo kitur, mojuodamas su ranka ir murmėdamas:

- Ačiū dievui, paskutinė! Ačiū dievui, paskutinė!

Tarpušokiuose žaidė žaislus, kuriuose dalyvavo mamatė ir mudu. Puodelį, per kurį panos kavalieriams ir kavalieriai panoms stipriai drožė su žiužiu, o susitikę bebėgdami, grobstė kits kitą į glėbį, norėdami, sulaikę priešininką, pirmi pribėgti tuščiąją kėdę. Bet kad ir stipriausiai sudrožtas, niekas nesijuto užgautas, priešingai, juo smarkiau mušė, juo buvo linksmiau.

Paskui teisė fantus. Žinoma, pirmiausia reikėjo prašyti pečių į kūmus.

- Pečiau, pečiau, kviečiu į krūmus!

- O ką dievas davė?

- Dukterį.

- O kaip vardas?

- Agata.

Ėjo panelė Agota ir vėl kartojo tuos pačius žodžius.

Vienam fantui mamatė paskyrė padainuoti. Pana Telesfora, fanto savininkė, mažumą pasididžiavo, ėmė prašyti, kad kas nors jai pritartų, nes „niekam nepritariant, koks čia dainavimas“ - ir, vienai panelei apsiėmus padėti, užtraukė grynu ir nebiauriu balseliu, tik per aukštai:

Nearti juodi laukeliai -

Julijonos tai keleliai…

Visiems taip patiko ta daina, kad prašė dar daugiau. Ir pana Telesfora padainavo:

Gieda lakštingala gojuj,

Verkia mergelė Dunojuj.

- O žemaitiškų dainelių ar tamstos nemokat? - paklausė mamatė.

- Kur nemokėsime, - atsakė pana Telesfora. - Bet kas gali dainuoti mužikiškas dainas.

- Ne viskas biauru, kas mužikų, - tarė mamatė.

- O man mama neleidžia dainuoti žemaitiškai, - atsiliepė pana Agota. - Turi gubernanką, - sako, - tai ir mokykis lenkiškai dainuoti, kad turėtumei ką padainuoti, į svečius nuvažiavus.

- Gera tau! Tiek daug eilių užsirašei iš guvernantės.

Tuo tarpu fantus teisė toliau, ir viena panelė nutarė:

- Tegu padeklamuoja.

Fantas buvo auksaplaukio vaistininko. Atsistojęs prie pečiaus ir galvos kilstelėjimu atmetęs nudrykusius ant kaktos plaukus, jis padeklamavo:

45Lietuvninkai mes esam gimę,

Lietuvninkai mes turim būt,

Tą garbę gavome užgimę,

Jai ir neturim leist pražūt.

Netikėtai išgirstos lietuviškos eilės sužadino visų dėmesį. Iš kito kambario suėjo seniai klausytis, įėjo klebonas. Meilus vaistininko balsas skambėjo aiškiai ir jausmingai, ir eilės atrodė melodingos ir gražios...

Lietuvninkai mes esam gimę,

50Lietuvninkai mes norim būt... -

užbaigė deklamatorius.

Klausytojų tarpe kilo ūžesys. Kiekvienas norėjo išreikšti savo įspūdį.

- Matai, kaip dėlto puikiai ir žemaitiškai gal sudėti!

- Še tai tau! - piktinos jaunoji. - Iš Maskvos atvažiavęs, žemaitiškas eiles sako, kaip mužikų vestuvėse.

- „Lietuvninkai mes esam gimę“, - sakė vienas senas bajoras. - Teisingai sako. Atmenu aš, kad dar mano tėveliai tarp savęs kalbėjos žemaitiškai. Tik mus, vaikus, liuob, vienu kitu lenkišku žodžiu prašnekins ir poterių mokė lenkiškai. O paskui, kaip nuvažiavau mokytis į Kolainius, tai jau vien lenkiškai. Ten jau, liuob, mielas pone, žemaitiškai neišsižiosi. Tuojau „mužikas! mužikas!“ Ir namo sugrįžęs, nenorėjau būti chlopu, ir su tėvais vien lenkiškai tešnekėjau, panie dzieju.

- Teisybė, teisybė, - pritarė kitas seniukas.

- Žinoma,- atsiliepė gelžkelio valdininkas, - kiekvienas nori eiti aukštyn, ne žemyn. Tam ir progresas. Apie gyvulius vaikščiodamas, dar gali apsieiti su tokia prasta šneka, bet prie švaraus darbo ji netinka.

- Menkas tai progresas, kurs remias savos kalbos niekinimu ir atmetimu, - tarė mamatė. O ponas Jonavičius pridūrė:

- Bet kad to progreso paskutinis žodis yra kaip tik pavergtų ir paniekintų tautų atgimimas. Štai, mums bematant, sukilo slavų tautos, kyla flamandai ir kiti.

- Tai kas kita, kas kita, - atsiliepė klebonas. - Kaip čia pakilsi, kad net spauda užginta, užginta.

- Juo labiau persekiojama idėja, juo brangesnė ir juo giliau leidžia šaknis į žmogaus širdį, - tarė ponas Jonavičius.

- O dėlto nė viens dvarponis nešneka žemaitiškai. Nes paprasta šneka, žinoma, mužikiška, - atsiliepė kažkokia bajorė.

- Čekai taip pat manė savo kalbą esant mužikišką, - tarė ilgaplaukis vaistininkas, - ir kalbėjo vokiškai. Bet susipratę numetė nuo savęs vokiečių kailį ir atgimė. Duos dievas, ir mes to sulauksime.

- Nejaugi ir ponai, ir bajorai žemaitiškai tarpusavyje kalbėsis? - pasakė kita ponia. - Tai kam tada ta bajorystė?

- O Barzdžių pons Paškevičia, amžiną atilsį, aš vos teatmenu, dar mažas tebebuvau, panie dzieju, kaip liuob kalbėjo žemaitiškai, ir net ant savo Baublio parašė: „Čia kitą sykį pagonys piovė ožką, o dabarčiaus gyvena Dionizas Poška.“

Eilutės patiko. Visi juokės.

- O vyskupas Valančauskis kiek knygelių žemaitiškai prirašė.

- Nes pats buvo kilęs iš mužikų, iš mužikų, - tarė klebonas.

Pasikalbėjimą pertraukė jaunoji, primindama, kad reikią žaisti, nes svečiams būsią nuobodu. Tik mamatė ir ponas Jonavičius kalbėjo dar su vaistininku apie lietuvių ratelį, įsikūrusį Maskvoje. Nika jau miegojo kunigėlio kambaryje, o aš, nors tebelaikiausi, bet buvau labai miegūsta, Todėl tuojau po vakarienės nuvažiavome namo.

* * *

Po vestuvių, per kurias buvo taip linksma, netrukus atėjo liūdnos valandos. Vieną dieną mamatė pasakė, kad eisime aplankyti sergančios Kazelės. Ji sirgo jau kelias savaites, ir mes labai gailėjomės savo žaidimo draugės.

Nudžiugę, kad ją pamatysime, išrinkome kelis mažmožius iš savo žaislų jai lauktuvių ir nuėjome.

Kazelė gulėjo, aukštai padėjus galvą; jos šviesūs plaukeliai pasišiaušę atrodė kaip aureolė. Nebuvo labai atsimainiusi, tik išblyškusi. Pamačius mus, šyptelėjo, bet kažkaip keistai, liūdnai.

- O, ponitelė, ir Irutė, ir Nika, ir Jonelis... - pratarė tyliu balseliu.

Nešdami savo dovanėles, manėme, kad ji labai nudžiugs, jas gavus, kaip sveika būdama kad džiaugdavos kiekvienu mažmožiu, ir jau iš anksto gėrėjomės jos laime. Bet ji padėkojus šaltai pažiūrėjo į visus žaislelius, tik kartoninę karvelę, Nikos atneštą, paglostė porą kartų savo sulysusiais piršteliais, bet ir tą tuojau padėjo į šalį.

- Juk tu šiandien geresnė, Kazele? - paklausė mamatė.

- Geresni. Nieks nebskaust.

- Matai. Gal jau netrukus ir visai pagysi.

- Nebepagysu. Aš žinau, kad mirsu.

- Kodėl taip manai, Kazele? Juk pati sakaisi esanti sveikesnė.

- Tap. Aš žinau. Ale aš nebijau mirti. Mun bobuti sakė, kad vaika numirį ein į dungų. Ir aš, kap numirsu, eisu į dungų. Vo dungu tap gera, tap gera. Ainiolelių tijk daug... Dijvulis toks gers.

- Ar nesigailėsi mus palikti, Kazele? - paklausė Kazimierienė.