- Aš pasakysiu. Vaik? laba mylėje, ger? davė valgyti, nupirka mun drabužius. Kap anij ten gyvena, ai vai, ai vai! Kap tikri pona. Ale aš ten negalėjau būti. Kap tik aš atvažiava į tų Londoną, tuojau mun pasirodė, kad į galvą mun įstatė melnyčią. Tas ūžims, tas trenksmas, tas liarms - ai vai! Melnyčia vis sukas ir sukas, aš mislijau, kad muni visą sumals. Aš negalėjau nė naktį mijgoti, nė dijną atsilsėti. Ir dar aš negalėjau būti per tuos dūmus. Fabriks unt fabrika, ir visi rūksta, nieka nematyti, tik vijni dūma. Kap muni ėmė spausti tij dūma, mun nebuva su kuo alsuoti. Aš nerada niekur vijtas, aš mislijau, kad muni pasmaugs. Aš kentėjau visą žijmą, o pavasarį aš saka vakams: „Vakelia, - aš saka, - jūs čia sau gera gyvenat, jums jokios bėdos nėr, jūs munis nereikalingi - leiskit muni atgal numij, aš vėl su kromeliu vaikščiosiu.“ „Tatele, - sako, - je nenori - nenori, pats sau ten užsidirbi, tat gali grįžti. Mas tau biliotą nupirksma.“ Ot, Šmulka ir sugrįža, ir Šmulka vėl vaikščio su kromeliu.

- Ir neskaudu buvo palikti vaikus? Ar neilgu jų dabar? Juk čia neturi nė vieno artimo žmogaus, - tarė mamatė.

- Nu, kap be to bus? Žinoms, ilgu. Ale aš jau paprata: aš žina, kad vakams ten yra gera, aš anims nieka nepridėsu, ar aš ten yr, ar ne; anij mun atraša grometas. Unt gala, aš ponia tap pasakysiu.

Šmulka pasilenkė prie mamatės ir tyliai tarė: - Seni žmonys nelaba tepritink pri jaunųjų.

- Kap aš čia sugrįža, - pasakojo Šmulka vėl paprastu balsu, - aš tuojau atgija. Melnyčia galvo nebėr, nieks nespaud. Eidams su savo kromeliu, paveizėsu į dangų - mėlyns, gražus; paveizėsu į pijvas - žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma.

- Vargšas Šmulkelis, - tarė gailestingai mamatė, glostydama žydo pažaliavusį chalatą. - Taip džiaugiaus, kad esi su vaikais, o kaip reikia, dabar vėl bastaisi su tuo savo kromu toks vienas. - Ui, kad poniteli tars žodį, tai kap tik medaus paded unt širdijs.

- Bus ir medaus, - prasijuokė mamatė. - Ar turi stiklinėlę?

Tėvelis erzino Šmulką, kad, būdamas toks žemaičių patriotas, jis privaląs apsikrikštyti. Jis esąs doras žydelis ir juk negalįs tikėti visomis talmudo kvailystėmis ir laukti dar mesijos.

- Nu, aš lauku. Aš mislija, kad mesija jau būtų atėjęs, tai krikščionys tap neėstų kits kita.

- Visgi ne su tokiu apetitu, kaip žydeliai juos, - nusijuokė tėvelis.

Ir vis erzino imsiąs jį versti. Ir, tur būt, Šmulka sutiksiąs, jei po kiekvienos pamokos jis pirksiąs pusę kromelio.

- Kam versti? Aš žina, kad ponc ir tap pirks nuo Šmulkos. Ponc yr tikras ponc ir doud uždirbti bėdnam žydeliu.

Taip kalbėdamas, Šmulka dėstė kromelį, kurs nė iš tolo negalėjo lygintis su turtingais, kvapiais vengrų kromais, pilnais puikių, įvairių daiktų, gražiai sudėstytų ant švarių tektūros lapų. Visas Šmulkos kromelis buvo kelios lėkštos medinės dėžės, sudėtos ant kita kitos ir įkištos į paprastą juodą maišą. Prekės vis paprastos, kartais tik iš netyčių įsimaišęs koks gražesnis daiktelis. Tą menką kromelį bežiūrėdama, atsiminiau vengrus, ir gailestis suspaudė man širdį.

- Kad turėčiau daug pinigų, - tariau Nikai, - pirkčiau Šmulkai tokį kromą, kaip vengrų.

- O aš arklį, kad nereikėtų jam nešioti, - pasakė Nika.

Tėvelis, kaip visados, pripirko eibę įvairių daiktų. Nika už savo pinigus pasirinko peiliuką popieriui piaustyti. Ir vakare, niekam nematant, atidavė man jį, sakydamas: - Kad mane atmintumei, kai žūsiu kare. O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo.

- Nika, tu nežūsi! Jei tu, tai ir aš, - tariau, ir mano ašaros nukrito ant peiliuko.

- Juk žinai, kad visi riteriai žūva. Taip reikia. Tai gražu.

Aš žinau, kad Nika bus riteris, bet nenoriu, kad žūtų. Taip liūdna, kai jis, juodas akis pakėlęs, savo gaidžiu balseliu sako tas eiles apie riterio atsisveikinimą.

Vyriausia sesė žirgelį veda,

Jaunesnė rusvą balnelį deda,

O ta jauniausia atkelia vartus.

Tik gaila, sako Nika, kad jis neturįs trijų seserų. Bet nė kas, aš viena viską padarysianti.

- Bet aš tavęs neleisiu, Nika!

- Ką tu kalbi? Nė viena riterio sesuo taip nedarė! Kaip galima neleisti didžių darbų dirbti!

- Kas nori būti riteriu, tas jau iš anksto turi prie to rengtis. Mažas tebebūdamas, turi kitus gelbėti ir pats valdytis, - sako dažnai mamatė.

Ir Nika jau rengias. Neseniai pareina namo su dideliu mėlynu pampiu kaktoje. Paklaustas, kas jį nutiko, atsako trumpai, užsimerkęs: - Užsigavau į tvorą.

Tą pačią dieną aš su mamate einame į arklidę.

- Vo delto stipria sudruožė ponatis Jonelis. Garbė dievu, kad nepakliuva į akį, - sako Juozapas, vežėjas.

- Kam? - nusistebėjom abi su mamate.

- Juk pats mačiau. Valiaus ten aplink stainę, vo puonačia tina patvuory buovijos, pagalius pasiiemį. Tik staiga Jonelis, kažin už kų supykis, kap dous su pagaliu Nikou per galvą. Vo Nikis tik saka: „Janek, co ty robisz!“ Pridiejįs rankelį pri kaktuos, atsiriemįs į tvuorą, ir stuov. Vo Jonelis tuojau, pametįs pagalį, kad puls pri anuo, kad ims bučiuoti. Ir būk tu mun tuoks kuntrus, kap tas didesnysis puonatis.

Tekina lekiu pas Niką.

- Nika, tu tikrai tikrai būsi riteris! Žinau apie tą tavo pampį...

- Ką žinai? Aš užsigavau į tvorą, - sako Nika užsimerkęs.

Kitą kartą važinėjas Juozapas, arklius aušindamas, o brikoje sėdi Nika ir Juozukas Žvirbliukas. Juozapas, įvažiavęs į upę, užkliudė už akmens, ir brika apvirto. Gilu ten nebuvo, ir Nika, greitai išsikapanojęs, atsistojo stačias, o mažesnis Juozukas pradėjo skęsti. Bet ne veltui su juo buvo riteris. Pagrobęs draugą, traukė jį prie kranto, kol Juozapas atbėgo gelbėti.

Riteriui reikia riteriškų rūbų, nutarė tėvelis. Ir atvežė Nikai gražią ulono uniformą: tamsiai mėlyną su žydra krūtine ir apikakle, su sidabro sagutėmis ir epoletais. Be to, dar aukštą mėlyną kiverį su dideliu, baltu kuodu, blizgius batus su pentinais ir kardelį. Pasipuošė Nika ir rimtai vaikščioja po kambarius, pentinais žvangėdamas ir į visus veidrodžius žiūrėdamas, lyg koks nykštukų šalies karvedys. Vaikščiojo, vaikščiojo ir ūmai pražuvo. Niekas nematė, kur dingo. Padavė pietus - jo nėra. Anė nuėjo ieškoti į šeimyninę - nėra, į arklidę - nėra, pas Žvirbliukus, - ten pasakė, kad buvęs, bet tuojau išėjęs. Jo kailinėliai kabo priemenėje. O lauke speigas.