Tuo tarpu salonas vis labiau nerias į tamsą. Portretų vietoje ant baltų sienų juoduoja dideli keturkampiai, ir rodos, kad visi tie prabočiai nuėjo jau gulti. Tik pas pat pianiną baltas prabobutės anglės stuomuo tartum nori išeiti iš rėmų. Myliu tą gražiąją ponią šviesiais plaukais ir pailgomis, liūdnomis, juodomis akimis - kaip mamatės ir Nikos. Jos grakščios lūpelės kažkuo nepatenkintos - tartum ji apsivylusi, tartum viskas jai, kaip ir mamatei, nuobodžios žemės dainos. Rodos, tuojau pravers ji tas lūpeles ir tars, kaip mamatė, tik angliškai: „Ach, na tym świecie śmierć wszystko zmiecie...“ Ir vardas jos, kaip mamatės, - Mery. Žiūrėdama į ją, dažnai klausiu: kaip prabobutė Mery galėjo taip padaryti? Atvažiavo pas ją tas puikusis ponas su raudonu kuntušu, deimantais spindįs, ir ji, viską palikus, nukeliavo su juo į tolimą, į nežinomą šalį. Gal dėl to paskui jos juodos akys taip nuliūdo, o grakščios lūpelės taip atkaro? Nakčiai užviešpatavus, išeina ji iš savo rėmų, išsiveda mylimąjį brolį, šarvais apkaustytą, kurio portretą pasiėmė, keliaudama į Žemaičius, ir vaikščioja drauge su juo po saloną, jo pasakojimų apie užjūrių tėvynę beklausydama, gimtinės kalbos garsais besigėrėdama. Paskui eina į priemenę, kur stovi mahoninė jos kraičio skrynia, ir, atidariusi ją be rakto, ima savo sidabru apdarytą maldaknygę pageltusiais nuo senatvės lapeliais ir grįžta atgal į saloną melstis. Rodos man, kad kada nors pranyks ta knyga iš skrynios. Ir kartais prašau mamatės ją pažiūrėti. Bet, atvožusios sunkų skrynios viršų, visados randame ją savo vietoje.

Mamatė dar kažką groja. Salonas vis eina tamsyn. Man randas nejauku, traukia į šviesų, linksmą kambarį. Kalnėnų salonas man net ir dieną klaikus. Tad labai džiaugiuos, kai Mykolas, pasirodęs tarpduryje, praneša:

- Arbata paduota.

* * *

Važiuojame į panelės Paulinos vestuves, į kleboniją. Mamatė bus svočia, aš - pamergė. Net ir Niką pakvietė panelė Paulina į brolius, ir būtinai ulonu pasirėdžiusį. Mamatė ir tėvelis nenorėjo, kad mudu važiuotume, nes vaikams geriausia esą namie, bet, panelės Paulinos labai prašomi, sutiko. O mudu patys nežinome, kaip bedžiaugtis. Tik Nika gailavo, kad bažnyčioje nemovima kepurėmis ir jis negalėsiąs pasipuošti savo puikiuoju kiveriu su kuodu. Bet tėvelis sako, kad kiverį galima esą labai gražiai laikyti rankoje, ir parodė, kokiu būdu. Man mamatė liepė apsivilkti gražiausia - balta, raudonais aksominiais žirniais - jupele, o pati apsirėdė su savo melsvu šilkiniu rūbu, kurs jai taip tinka.

Tėvelis nevažiuoja. Sako: arba vestuvės kaip reikiant, arba grynų „kaimiečių“ o tokia draugija, kokia ten būsianti, per daug erzinanti nervus.

Vestuvės prasidėjo ne, kaip paprasta mūsų krašte, iš vakaro, bet pačią jungtuvių dieną, nes mužikiškų pintuvių vakaro ceremonijų jaunoji nenorėjo. Ir jos, ir jaunojo šeimynos buvo bajorai, tad vestuvės turėjo būti poniškos. Dėl to ir jungtuvės ketino būti ne rytą, kaip pas mužikus, bet vakare.

Atvažiavę radome klebonijos kambarius jau pilnus svečių. Viename salono gale sėdėjo jaunų vyrų būrelis. Tai buvo jaunasis su savo palydovais. Visi gašiai apsirėdę, su juodais ilgais švarkais, išskyrus vieną su valdininko uniforma, kurs, kaip paskui pasirodė, buvo pašto viršininkas ir atvažiavo, kaip piršlys. Man labiausiai rūpėjo, kuris jų jaunasis. Žinoma, gražiausias. Ir, pažiūrėjus į visus, nusprendžiau, kad tai ne kas kitas, tik tas blondinas ilga čiupra, ant kaktos nudribusia, ir su aukso pensne. Bet kaip pasijutau apsivylusi, kai klebonas, pasodinęs mamatę kanapoje, ėmė rekomenduoti jai tuos ponus! Pasirodė, kad jaunasis visų bjauriausias, toks bjaurus, kad niekaip negalėjau suprasti, kaip panelė Paulina gali imtis tokį vyrą. Neaukštas, kresnas, nemitrus, raudono, tartum nulupto veido, retais rausvais ūseliais ir apskritomis, kaip pelėdos, gelsvomis akimis.

- Rekomenduoju jaunąjį, - sakė juokdamasis klebonas. - Kaip tamsta matai, ne apolonas ir parako neišgalvos, neišgalvos.

Tokia rekomendacija nėmaž neužgavo jaunojo. Jis irgi linksmai juokės.

- Mamate, kaip aš vesiu tokią baidyklę? - tariau mamatei į ausį, jaunajam atsitolinus.

Blondinas su pensne pasirodė esąs jaunojo brolis, vaistininkas. Buvo dar ir antras vaistininkas, ir gelžkelio valdininkas - vis jaunojo broliai ir pusbroliai. Kiekvienas, bučiuodamas mamatei ranką, sakė: „malonu susipažint“ ir ėjo atgal į savo kampą.

Panelės buvo labai pasipuošusios. Turėjo dirbtines gėles plaukuose ir ant krūtinės, ant rankų žiedus ir apyrankes, ausyse auskarus, ant kaklo karolius ir sagas. Viena, iš Rygos atvažiavusi, laikė rankoje vėduoklę.

Jaunosios nebuvo salone, ji dar teberėdės, ir mamatė, būdama svočia, turėjo jai padėti. Dviejų jaunosios seserų vedama, nuėjo ji į jos kambarį, o aš nubėgau paskui. Panelė Paulina su baltu uodegotu rūbu sėdėjo prieš veidrodį, laukdama, kol jai prisegs veliumą.

- Ką, ponitėle, ar labai gražus mano jaunasis? - paklausė ji mamatę.

- Gražumas tai juk dar ne viskas, - atsakė mamatė.

- Gana jau, gana! Kad jis nė pakalbėti gražiai nemoka. Kaip sakoma: nei prie pečio, nei prie svečio.

- Tai kodėl eini už jo, Paulinėle?

- Te! Durnas tai durnas, bet apsukrus ūkininkas. Negeria, kortomis nelošia ir turtingas.

- Apie turtingumą ką jau ir besakysi, - atsiliepė sesuo.

- Tokį dvarą tur paėmęs nuo grafo ant rendos, o juk ir savo turi nemaža turto. Mudvi nė viena taip neištekėjom, už tokio bagočiaus. - Aš tai jau geriausiai galiu poniai pasakyti, - tarė antroji, - nes su Paulinka važiavome žvanguose. Šešiasdešimt karvių stovi abarėse, ir kokios karvės! Tešmenys kaip viedrai. Staininiai arkliai, kožnas po du šimtu, kaip iš pieno plaukę. O grūdų svirne, o patalynės, o mėsos - pilni pašaliai visokios naudos. O kambarių gražumas, visi apmušalais išklijuoti.

Jos dideliame veide atsimušė dvasios pagavimas.

- Taigi, - tarė jaunoji, - gerai apžiūrėjome, apėjome visus kampus. Rodos, tiktai valgyk, gerk ir karaliauk. O ar tamsta manai, kad čia pyragai? Su teta kartais gerokai susikivirčijame. Žinoma, čia ji ponia. Kartais taip širdį užduoda, kad dieve sergėk. Man jau įgriso.

- Ten tai jau jokios ponios neturėsi ant savo galvos, nei motinos, nei sesers, nei brolio - ničnieko. Pati viena ponia, - tarė pirmoji sesuo.

- Bet juk ne tas vienas jaunikis pasaulyje, - pasakė mamatė. - Sulauktumei tokio, kurs tau patiktų.