Prieangyje sutiko mus orkestras – trys žydeliai su skripka, klarnetu ir kontrabasu, o priemenėje laukė jaunųjų teta su duona ir druska.

Beketinant eiti pietauti, atvažiavo ponas Jonavičius. Sveikindamos su juo, mamatė tarė:

- Gerai, kad tamsta nors kartą atvažiavai. Jaunoji taip nekantriai tamstos laukė.

- O laime! Ir jaunasis nesirengia su manim grumtis?

Mamatė nusijuokė.

- Turėjau darbo namie ir niekaip negalėjau anksčiau atvykti, o jaunoji kvietė mane taip nuoširdžiai, kad, visai neatvažiavęs, būčiau buvęs nemandagus. Be to, retkarčiais mėgstu pasigrožėti tokiais gimtinio žanro vaizdais. Be to... Čia jau neįdomu.

- O gal kaip tik įdomiausia? - tarė mamatė.

- O gal kaip tik įdomiausia... Kas įdomiausia, tai juk dažniausiai slepiama.

Jaunieji atsisėdo gale stalo, papuošto dideliu tortu su jųdviejų raidėmis, spalvotu liukrumi išrašytomis, toliau ponios ir panelės. Kita stalo pusė buvo paskirta ponams. Bet ponas Jonavičius protestavo prieš tokią tvarką ir pasirinko vietą tarp panelių. Kadangi ta vieta buvo beveik priešais mus su mamate, tai puikiai galėjome gėrėtis jo vaidinimu. Atsisėdęs už stalo, ponas Jonavičius ūmai ėmė nei manieromis, nei kalba nesiskirti nuo visos draugijos ir taip bajoriškai erzino paneles, kad jos atrodė be galo patenkintos savo kaimynu.

- Įsimaišei ponas tarp mūsų kaip dilgėlė tarp rožių ir piktini - sakė viena.

- O vis dėlto dilgėlė daug vertesnė už rožę, - atsakė ponas Jonavičius. - Ir vaistams tinka, ir vištoms, kad būtų dėslios, ir audeklą galima austi, kaip iš linų.

- Gana, gana! - juokės panelės. - Ponas esi išdaigininkas, ir daugiau nieko.

Prie stalo tarnavo tyčia tai iškilmei atgabentas liokajus - aukštas, tarsi iš medžio greituoju išdrožtu, liesu, nuskustu veidu, su juodais drabužiais ir baltomis nertinėmis pirštinėmis, vaikščiojo rimtai, čiūžaudamas su batais, ir, paduodamas valgius, prieš kiekvieną asmenį sakė monotoniu, niūriu balsu: „Jums leidus!“ Kadangi jis kartojo tuos žodžius ir mainydamas lėkštes, ir pilstydamas alų bei vyną, tai rodės, kad po kambarį sukinėjas kažkoks nuobodus vabzdys zirzeklis. Klebono liokajus Pruncė, visados ne perdaug buklus, dabar visiškai apkvaišo, besistebėdamas tokia nepasiekiama liokajiška savo kolegos tobulybe.

Viena jaunosios pusseserė, atvažiavusi iš Rygos, stengėsi vaišinti svečius aukštu stiliumi.

- Gal ponia malonėsite sriubos? O ponas ar malonėsite?

- Ne, ačiū, nemalonėju, - atsakinėjo nepasiduodami svečiai.

Bet labiausiai juokino mane jaunieji. Jaunasis vis norėjo atsisėsti arčiau žmonos, o ji vis traukės į šalį. Pagalios jos akys žybtelėjo pykčiu, ir ji tarė, nors ir tyliai, bet griežtai:

- Prašom sėdėti kaip žmogus, nes atsikelsiu ir nueisiu.

Jaunasis akimirksniu pasitraukė į kairę.

- Daugiau to nebus, jai nenori. Nepyk, Paulinka...

Liokajui padavus jaunajai kažkokį valgį ir jai atsisakius paimti, jaunasis, kuo saldžiausiai šypsodamas, prašo:

- Tai įdėk man, Paulinka, aš noriu.

- Ne, jau sakau, komedija be pinigų! Ar tik ne mažas vaikas, ar nereikia auklės!

- Bet kai meldžiamoji įdėsi, bus skaniau.

- Prašom nusiraminti ir atsiminti, kad ne chamų vestuvėse sėdi!

Bet įstabiausia, kad jaunasis, nepaisydamas visų tų savo žmonos reiškiamų meilių jausmų, vis taip pat laimingai šypso ir valgo kaip trys vyrai.

Klebonas nesisėda už stalo; vaikščioja aplinkui, vaišindamas ir kalbindamas svečius.

- Valgykit, valgykit, nesigailėkit, užteks visiems. Mano bobos daug privirė. Kada privalgysit, jei ne per vestuves? Garbė dievui, paskutinės, paskutinės!

- Pone načelnikai, - sako priėjęs su buteliu rankoje prie pašto viršininko,- juk esi rusas, o rusas mėgsta išgerti.

- Kodėl ne? Išgerti visados galima. Gerk, bet galvos nepamesk.

- Na, tai išmeskim po taurelę.

Ir klebonas juokias, šluostydamasis prakaituotą veidą su mėlynu nosiniu.

- Palaukit, tuojau papasakosiu apie tą „išmeskim po taurelę“. Buvau aš tuomet filialistu Paežeryje, o ten pat yra ir cerkvė. Ir buvo tuomet popas, otiec Akindin, otiec Akindin. Geras buvo žmogelis, tik viena nelaimė - buteliuką mylėjo, buteliuką mylėjo. O matuška buvo be galo pikta, jis bijojo jos kaip ugnies. Pasigėrus jam visur kliūdavo, ir net barzdą gerokai jam apipešdavo, apipešdavo. Tai jis, nabags, bijojo namie gerti. Kaip tik liuob užeis jam noras, jis tuojau pas mane.

„Na, tėve, aš pas tave, žinai, gerklės praskalauti. Namie, žinai, nepatogu...“

„Na, ką gi, tėve Akindinai, dievai nematė, skalaukite. Tik neskalaukit per stipriai, nes, matai, nepadoru klebonijoje gerti kaip karčiamoje.“

„Persižegnoju, tėve, nepasigersiu! - šaukia popelis, mušdamasis į krūtinę. - Aš tik išmesiu burnelę.“

„Žiūrėk. Kada nors dar jūsų matuška supykus atbėgs, ir man dar klius.“

„Neišdrįs, - sako. - Kurgi aš eisiu? Namie neleidžia, ar į karčiamą? Luomas neleidžia, savo luomą gerbiu!“

Aš jam niekados neduodavau degtinės, jis su savim atsinešdavo. Nueis į kambariuką - toks buvo galinis, kur niekas neužeidavo - ir ten sau „išmes, išmes“. Aš išeinu šen ten, poterius sukalbu, einu veizėti - o mano otiec jau begulįs išsitiesęs ar lovoje, ar kartais ir ant grindų. Tuomet vedu su Dzidoriuku - tokį turėjau liokajų - guldom nabagą į lovą. Jau tik ryto metą, išsimiegojęs, jis tegrįždavo namo.

Tas Dzidorius gudrus buvo vaikis, niekados neįduodavo tėvo Akindino. Liuob matuška siųs klausti, ar nėra batiuškos.

„Nėra, - sako, - buvo, bet išėjo.“

Svečiai ėmė juoktis kartu su pačiu klebonu, tik nesijuokė ponas viršininkas.

- Da, visaip esti. Ir ne tik batiuškoms, - tarė jis. - Girtuokliai dažnai labai geri žmonės.

- Ir tėvas Akindinas buvo geras žmogelis, geras. Tik ta viena yda, ta viena yda, - atsakė klebonas ir, eidamas toliau, ragino kitus svečius.

- Valgykit, ponai farmaceutai, imkit dar, nesididžiuokit. Atsigaukit bent kiek, nes be galo sumenkote, piliules besukdami. Dar paskui jokia pana jūsų nenorės, kaip būsite tokie dvasnos, nenorės. Aš duosiu gerą patarimą, kokią pačią reikia rinktis. Primo - kad nebūtų smailia nosimi, sekundo - ne liesa, tercio - nerauplėta, nerauplėta.

- Tai klebonas nedaug tereikalauji, - juokės kavalieriai.

- Mat, tos smailianosės yra labai piktos, labai piktos.

- Tai aš kaip tik tokią paėmiau, kokią klebonas patari! - ūmai atsiliepė jaunasis tokiu balsu, tartum išradęs kažką netikėtą ir svarbų.

Tuo tarpu ponas Jonavičius, sugniaužęs tris duonos gumulėlius ir padėjęs ant stalo, paklausė savo žvaliąją kaimynę:

- Ko panelė Agota linki tiems gumulėliams?

- Tam: tegu visą vakarą vaikščios paskui mane. O tam: kad niekada nereiktų verkti. O trečiam: kad reiktų vienmarškiniam išbėgti į kiemą.