- Paskui panelę Agotą vaikščios akiniuotasis ponas vaistininkas.

- Ne per blogiausiai. Bet vis dėlto nepataikyta…

- Verkti nereikės jaunajam.

- Tai kaip tik geras linkėjimas per vestuves.

- O vienmarškiniai reikės bėgti pačiai panelei Agotai.

- Vaje kaip blogai išsitariau! Tai tur būt, ar šmėkla pasidys, ar gaisras kils.

Po pietų prasidėjo šokiai. Kadangi ceremonialas liepė išeiti pirmiems piršliui su svočia, tai ponas pašto viršininkas, užsimovęs baltas pirštines, nusilenkė prieš mamatę ir pradėjo valsą. Mamatė šoko be galo gražiai, o pono viršininko būta taip pat vikraus, tad į tą pirmąjį valsą buvo tikrai miela žiūrėti. Atlikus ceremonialą, mamatė nebešoko, nes esą užtenkamai panelių. Ponas Jonavičius, pašokęs su jaunąja, atsisėdo šalia mamatės.

- Och! Kokia sunki sukti! Kaip girnos.

Mamatė vos tesitvėrė juokais.

- Nežinojau, kad tamstos turima dar vieno talento, ir ne bet kokio. Taip tamsta juokinai per visus pietus, kad net tas sunkus jausmas, tų vestuvių sukeltas, kažkur giliai pasislėpė.

- Jei taip, tai esu laimingas, tą talentą turėdamas.

- Kas tamstai atėjo į galvą vaidinti bajorą?

- Gal norėjau išblaškyti tamstos liūdną ūpą, o gal pasinerti su galva gimtiniame žanre. Bet jau gana narstytis. Tai jau perdaug „nuobodžios žemės dainos“...

Po saloną sukinėjos kaskart daugiau porų. Ponas Jonavičius, kad ir nenorėdamas, turėjo šokti, dažnai renkamas panelių į figūras. Išėjus šokti visoms trims klebono dukterėčioms iš karto, salono grindys ėmė vaitoti. Liesi ir blankūs vaistininkai prakaitą liejo, sukdami savo lengvakojes šokėjas. Jaunasis, žinoma, norėjo šokti su žmona, bet „Pawlinka“ griežtai užsakė, kad nedrįstų jos vesti, nes ji nenorinti apsijuokdinti; ir jis pats geriau lai nesikeliąs ant juokų ir lai nedarąs jai gėdos, o nemokėdamas šokti, lai sėdįs ramiai, įlindęs į kokią kertę.

Bet jaunojo, matyti, turėta ir savų įsitikinimų, nes, gavęs gerą patartį, jis nepaklausė jos ir, nė kiek nenusiminęs, išvedė šokti kažkokią panelę. Dieve mano! Tai buvo taip juokinga ir lig šiol neregėta, kad mudu su Nika, sėdėdami kampelyje, plyšome juokais. Muzikos visai neklausydamas, be jokio takto šokinėjo jis aukštyn, sunkus kaip neaptašytas rąstas, ir sukos tiktai apie savo ašį, nes pabaigė šokęs daugiausia per žingsnį nuo tos vietos, kurioje pradėjo. Juokingiausia buvo tai, kad jis, matyti, tvirtai tikėjos šokąs nė kiek ne blogiau už kitus, o gal ir geriau. Nelaimingoji šokėja pati nežinojo, ką bedaryti, ir visa paraudo iš gėdos. O jis, paleidęs ją, ėjo vesti kitos. Bet nelemta jam buvo daugiau besotinti mūsų akis savo gracija: ir panos nebeėjo, ir iš kitos pusės atsistojo kliūtis. Jaunoji, visa į gaisrus pašokusi, pribėgo prie vaistininkų, reikalaudama, kad tuojau sustabdytų savo brolį. Tuodu teisinos jau namie įsakę jam nešokti, bet ką padarysi, kad neklauso.

- Prašau dabar įsakyti dar kartą, griežtai, o jei nepaklausys, tai aš jam parodysiu! - tarė.

Kokiais žodžiais kalbino vaistininkai savo atkaklųjį brolį, nežinoma, gana to, kad sėkmingai. Jis jau nebešoko. Bastės po kambarį, vis į savo Pavlinką žiūrėdamas, o kartais net drįso priėjęs pasiklausti:

- Ar negalėčiau prisėsti šalia?

- Va tai tau! Aš niekam nedraudžiu sėstis.

Bet tasai, laimingas, nespėjo dar atsisėsti, kai ji jau ėjo šokti, o pabaigus sėdos kitame kambario gale. Tuomet jis vėl vaikščiojo aplinkui ir, priėjęs prie vieno kito, klausė:

- Ar ne tiesa, kokia mano žmona graži? Tik kad truputį pikčiurnėlė.

Mažoje kanapėlėje sėdėjo dvi paneli ir aš. Ateina jaunasis ir sako:

- Ar nepriimtumėte manęs į vidurį?

- Nebėra vietos,- atsakė viena panelė.

- Susispausime, ir užteks. Dar linksmiau bus.

Bijodama, kad jis neimtų vykdyti tų savo žodžių, pašokusi nuo kanapos, nubėgau pas mamatę.

Vyresnieji bajorai kalbėjos apie ūkio rūpesčius. Kad šiemet pašaro maža, nebus kuo gyvulių šerti; kitas skundės, kad pūdymas dar nesuartas; kitas pasakojo, kaip jis pasėjęs gryniausius rugius, o užaugusios dirsės, ir taip dažnai atsitinką, kad rugiai virstą dirsėmis. Kitas skundės šeimyna, kad nieko nenorinti dirbti, o daug reikalaujanti, kad dabar jau ne taip, kaip kad būdavo. Kiti atsisėdo lošti kikso. Jų pačios, tarp kurių sėdėjo mamatė, pasakojo savo moteriškus reikalus.

- Baisiai man reiktų geros audėjos, - sakė viena. - Noriu ausdinti rankšluosčius. Reik dukteriai kraitį krauti.

- O ar tamstos dukrelė pati neaudžia? - paklausė mamatė.

- O kam ji turi dirbti tokį mužikišką darbą, jeigu ir ko kito yra išmokusi. Be galo daug moka įvairių poniškų darbų. Su lankeliu šį bei tą, kvietkas puikias padirba. Be darbo nesėdi. Kad išpuošė seklyčią, miela žiūrėti. Tinklinės firankos ant langų, palmos ant kumodos, po lempa tokią gražią padę padirbo iš vlučkų - visokios kvietkos ir kanarkos, kaip tik gyvos.

Kitame salono gale gelžkelio valdininkas gyrė panelėms gelžkelininkų gyvenimą.

- Gyventi prie stoties - tai tiesiog rojus. Viršininkas, padėjėjas, telegrafistai, mašinistai - visų ir nesuskaitysi - draugijos netrūksta, be galo linksma. Kiekvieną šventadienį susirenkam pas ką nors. Tuojau šokiai. Panų - tik rinkis. Žinoma, yra ir darbo, bet tai švarus darbas. O šiokią dieną, kai nusibos rašyti, eini sau į bufetą. Ten dvi įdomios panelės - paplepi su jomis. Nori - važiuoji dykai paulioti į Liepoją, nori į Dvinską - tai į Dvinską. Jeigu dabar vėl reikėtų gyventi kaime, tai per savaitę gyvenimas įgristų.

- Tai būtų gera ištekėti „na stancja“, - tarė viena panelė.

- Ach, gaila, kad aš jau susižiedavęs. - pasakė ponas gelžkelininkas, mesdamas į ją be galo jausmingą žvilgsnį.

- Sužieduotuvės - voratinklis, - pridūrė kita.

Paskui ponas gelžkelininkas ėmė erzinti paneles, kodėl jos ne su visais einančios šokti. Pamatęs artinantis kleboną, jis tarė:

- Klebone, prašom išspręsti šį klausimą. Aš čia baru paneles, kad jos nemandagiai elgiasi su kavalieriais.

Panelės ėmė teisintis.

- Et, klebone, prašom neklausyti. Visa tai panelių kaprizai. Prašom gerai pabarti, ir baigtas reikalas.

- Ką čia taip šnekatės nieko nedirbdami! - sušuko pribėgęs jaunojo pusbrolis. - Muzika griežia, o jie nešoka. Kada šoksit, jei ne per vestuves?

Šok gėręs, šok negėręs,

40Šok mergytę nusitvėręs!