Lietuvoje Renatė eina iš kaimo į kaimą ir prašo prieglobsčio pas nepažįstamus žmones. Ilgą laiką ji moka lietuviškai ištarti tik vieną sakinį, kad jos vardas Marytė. Vardas jai tampa priedanga, kad niekas neatpažintų vokietukės, nes padėti vilko vaikams buvo pavojinga. Pas Stasę ir Antaną ji trumpam vėl pasijunta vaiku, bet Stasės sesuo ją išduoda. Renatė gali gyventi tik slėpdama savo kilmę.

Kareiviai išverčia katilą atliekų tiesiai ant žemės, ir išbadėję žmonės puola jų griebti. Eva akimirką pamato save lyg kirmėlę išėdose, bet balsas liepia: „laikykis, Eva, prisimink vaikus.“ Badas stumia žmogų prie žvėries ribos, o Evą sulaiko meilė vaikams, kuriems ji stengiasi atiduoti kiekvieną kąsnį. Eidama namo pro kareivius, niekada nebuvusi religinga Eva kartoja „Tėve mūsų“, ir jai atrodo, kad malda padeda. Vėliau ji užkliūva už sušalusio lavono rankos ir supranta, kad net neišsigando.

Paskutiniuose skyriuose ateina pavasaris, ir romanas tarsi prašviesėja. Per Velykas Renatė pamato mažųjų balerinų mokytoją ir apsidžiaugia, bet čia pat nualpsta. Ar ji išgyvena, nepasakyta, ir skaitytojui lieka pačiam spręsti, ar tai viltis, ar mirtis. Neaiškus lieka ir Evos, Lotos bei mažesniųjų vaikų likimas. Romanas primena ilgai nutylėtą vilko vaikų istoriją, o pasakotoja įžangoje sako: „Viskas nutolę, tačiau nepamiršta.“