Sofoklis · apie 497–406 pr. Kr.
Veikmė III
14-20 psl. iš 42·apie 15 min.·9 paaiškinimai·3 klausimai
14 psl.
Scena I.
Choras ir sargas.
Sargas (skubinai įeina ant scenos). Štai kaltininkė. Męs sugavome ją, kada ji buvo užimta laidojimu. O kur-gi Kreontas?
Choras (gailiai žiūri į Antigoną). Štai jis kaip kartas išeina iš rūmo.
Scena II.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (prieidamas arčiaus). Kas yra? Kodėl aš išėjau kaip kartas laike?
Sargas. Viešpatie! Žmogus neprivalo prisiekti, – reikia tik pagalvoti, o jau mintis, atėjusi galvon pirma, rodosi klaidinga. Aš sakiau, juog vargu kada aš čia beateisiu, – vien dėlei baimės, kuria mane užkrėtei, vienok ateinu čionai, nors ir esu prisiekęs: nelauktos ir netikėtos linksmybės negalima, regis, sulyginti nė su viena kita patogybe. (Rodydamas Antigoną). Aš atvedžiau štai šitą mergaitę. Ją sugavo berengiant kapą. Čia jau nebeburė: radybos yra mano, ne kito. Dabar, viešpatie, tu gali paimti ją, jei nori, sūdyti ir kaltinti. Sulyg manęs aš likau teisiu, todėl ir liuosu nuo apkaltinimo:
Kreontas (su pasistebėjimu žiūri į Antigoną). Kokiu būdu ir iškur paėmei ją ir atvedei?
Sargas. Ji užsimanė laidoti jį. Štai ir viskas.
Kreontas. Ar gerai tu supranti, ką sakai, ir nemeluoji?
Sargas. Aš pamačiau, kaip ji laidojo tą-patį numirėlį, kurį tu užgynei laidoti. Rodosi, aš sakau suprantomai, aiškiai.
Kreontas. Kaip jųs pamatėte ją ir sugavote iš netyčių?
15 psl.
Sargas (greitai). Buvo štai teip. Sugrįžęs aš pasakiau draugams apie tavo grasinimus. Męs nušlavėme visą žemę, dengusią lavoną, nuvalėme, kaip reikiant, pasmirdusį kūną ir atsisėdome ant kalvos viršaus teip, kad mums vėjas neneštų nuo jo tvaiko. Męs keikėme, drąsinome viens kitą, jei kas-nors nusimindavo. Teip tai buvo lyg vidurdienio, kada ėmė kepinti saulė. Tuomet netikėtai pasikėlė baisus vėjas – dievo bausmė –, sujudindamas dulkes. Vėjas pralėkė po visą lygumą, nudraskė toj lygumoje nuo medžių visus lapus, kurie paskydo gana plačiai po orą. Męs užsidengėme akis ir laukėme, kolei praeis audra. Praslinkus gana ilgam laikui, audra nutilo ir męs pamatėme (rodydamas Antigoną) šitą mergaitę. Ji pradėjo balsiai verkti, – teip lygiai graudžiai šiaukia paukštytis, pamatęs tuščią lizdą, be savo vaikų. Pamačiusi nuogą kūną, ji ėmė rėkte rėkti, o paskui keikti iš paskutinių tuos, kurie tai padarė. Tuoj ji pasiėmė į rankas dulkių, o paskui paguodonei nabaštininko tris kartus išliejo, augštai pakeldama puikaus darbo vario puodelį. Pamatę tai, męs tuoj puolėme ir suėmėme ją. Ji nėkiek nepersigando. Męs ėmėme kaltinti ją už jos senus ir naujus prasikaltimus, o ji stovi sau ir nei nemąsto atremti. Ir malonu buvo man ir priklu: miela pačiam išvengti dėjos, nemalonu įtraukti kitus į nelaimę. Bet man tai ne tiek yra svarbu, kiek mano paties gyvastis.
Kreontas (Antigonai). Na-gi, ko nuleidai galvą? Ar prisipažįsti prie savo kalties, ar ne?
Antigona (ramiai). Teip, prisipažįstu, nei nemanau gintis.
Kreontas (sargui). Gali eiti kur nori: esi liuosas. (Sargas išeina. Antigonai). O tu atsakyk man trumpai, stačiai: žinojai tu, kad aš užgyniau laidoti lavoną?
Antigona. Žinojau. Ir kaip-gi aš galėjau nežinoti? – Tai buvo visiems žinoma.
Kreontas. Ir tu išdrįsai nepaklausyti mano paliepimo?
16 psl.
Antigona. Ne Zeusas apreiškė man jį ir ne gyvenanti kartu su Mirtimi dievu Teisybės dievė davė žmonėms panašius įstatus. Nemaniau aš ir to, juog tavo paliepimai buvo teip svarbųs, juog tu – žmogus – gali peržengti nerašytuosius, vis-gi amžinus – dievų įstatus. Ne vakar ir ne šiandien jie pasirodė, ne, jie yra visada, ir nieks nežino jų pradžios. Dėl jų tai aš ir nenorėjau atsakyti prieš dievus, jei būčiau pabijojusi peržengti žmogaus norą. Aš žinojaus turėsianti mirti, – ar galėjo būti kitaip, jei ir nebūtumei apreiškęs man? Bet jei ir lemta man yra numirti prieš laiką, vis-gi tai bus man laimė: ar-gi negali būti mirtis laime tam, kas gyvena, kaip aš, tarp vienų kančių? Tokiu būdu man bent toks likimas negali būti liūdnas. Štai, jei aš būčiau palikusi nepalaidotą mano motinos mirusio sūnaus kūną, tuokart tai būtų, kodėl gailėtis, – dabar-gi nėra man ko liūdėti. Jei mano pastarąjį darbą skaitai kvailyste, tai pasakysiu, juog už kvailystę kaltina mane žmogus, kurs beveik pats yra kvailiu.
Choras (liūdnai). Matyt dukters toks-pat smarkus būdas, kaip ir jos tėvo, – ji nemoka nusilenkti prieš nelaimę.
17 psl.
Kreontas (chorui). Vienok-gi žinokite, juog perdaug atkaklius greičiausiai nutildo. Jųs galite visur pamatyti, juog įkaitinta ugnyje ir labai sukietėjusi geležis lūšta į tūkstantis gabalėlių. Aš žinau, arkliams patrakimą išvaro trumpu apynasriu; neprivalo daugel svajoti apie save tas, kurs yra kitų vergu. (Rodydamas Antigoną). Ji užrūstino mane jau tuomet, kada peržengė mano išduotąjį paliepimą; dabar-gi ji užgauna mane antrą kartą: prasikalto ir dar juokias iš savo prasikaltimo. Jei tai paliksiu be bausmės, tai vyru būsiu ne aš, – ji bus vyru. Tegu sau ji bus mano sesers duktė, tegu ji bus mano artimiausia giminaitė, bet neišvengs mano bausmės nė ji, nė jos sesuo; paskutinę aš skaitau lygiai kalta už laidotuves. Pavadinkite ją. (Vienas iš apstojusiųjų išeina Ismenos atvesti). Aš ką-tik mačiau ją rūme; ji, kai proto nustojusi, mėtos į visas šalis. Širdis to, kurs ką-nors biauraus užmanė, paprastai išduoda paslaptį greičiaus, negu atsidengia patsai užmanytasis darbas; bet ypač negaliu kęsti tų, kuriuos stačiai nutveria bedarant ką, o jis paskui stengiasi save išteisinti.
Antigona. Suėmęs mane, tu manai nubausti mane daugiaus, kaip mirtimi? . . .
Kreontas. Anaiptol: jei tą aš galiu, aš galiu viską.
Antigona. Ko-gi tu lauki? Kaip man nemalonus kiekvienas tavo žodis, – ir duok Dieve, kad nebūtų niekad malonus – teip ir tau nemiela mano žodžiai. Kuo-gi vienok aš galėčiau įgyti sau labiaus garbę, jei ne laidodama tikrąjį brolį? (Rodydama chorą). Visi jie pagirtų mano pasielgimą, jei baimė nevaržytų jiems liežuvio. Tarp daugelio kitų privalumų valdžia dar turi vieną, – ji gali daryti ir sakyti viską, ką nori . . .
Kreontas. Iš visų čia Tebiečių skaitais tu viena tėsanti teisinga.
Antigona. Tinka su manimi ir jie, bet neišdrįsta atverti prieš tave lūpų.
18 psl.
Kreontas. Ir tu nesigėdi daryti kitaip, kaip jie?
Antigona. O, ne! Gerbiant savo giminaičius, neprisieina raudonuoti.
Kreontas. Bet ar-gi tas, kurs iš jo rankos mirė, nebuvo tikru tavo broliu?
Antigona. Buvo tikru broliu; pas mus buvo vienas tėvas ir motina.
Kreontas. Tai kodėl-gi tu užgauni jį . . .
Antigona. Mūs miręsis nepasakys to.
Kreontas (tęzdamas) . . . jei vienaip gerbi jį, kaip ir prasikaltėlį?
Antigona (nuliūdusi ir suerzinta). Žuvo ne vergas, bet jo brolis.
Kreontas. Bet jis plėšė mūsų žemę, o tas gynė . . .
Antigona. Teip, bet Mirtis reikalauja, kad jos įstatai būtų kiekvienam lygiai pritaikinami.
Kreontas. Negal-gi prilygti netikęs žmogus teisingamjam . . .
Antigona. Kas žino, ar tavo žodžiai būtų šventais aname gyvenime!
Kreontas. Priešius, net miręs, vistiek lieka priešiumi, ne draugu.
Antigona. Aš gimiau meilei, ne neapykantai.
Kreontas. Nešinkis prie savųjų nabaštininkų ir, jei privalo mylėti, mylėk juos, o manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė!
Choras. O štai ir Ismena duryse, verkia mielo brolio. Gailesties debesėlis matytis ant jos kaktos ir gadina jos paraudusį veidelį; ašaros bįra per jos puikius skruostus. (Ismena su vadovu pamažu įeina ant scenos.)
Scena III.
Tie-patįs ir Ismena.
Kreontas. Ir tu, kai siurbėlė, įlindusi į mano namą, užsimanei patylomis, slapta, siurbti mano kraują? Aš nei nespėjau šeriąs du budeliu, du priešginiu savo valdžios! . . . Na-gi, sakyk, buvai ant laidotuvių? Arba dar gisies nieko nežinanti?
Ismena (baimingai žiūri į Antigoną). Prisipažįstu esanti kalta, jei tokia pripažįsta mane ir ji. Prisipažįstu dalyvavusi ir apsiimu nukentėti vienkart su kitais.
Antigona (greitai ir stačiai). Ne, tai neteisinga, – tu nenorėjei būti mano pagelbininkė, bet aš ir nebūčiau tavęs paėmusi.
19 psl.
Ismena. Kada tu kenti, aš nesigėdžiu pasidalyti tavo vargu.
Antigona. Kas kaltas, žino tai Mirties dievas ir mirusiejie. Nemėgstu aš tų, kurie myli tik ant žodžių.
Ismena. O, ne, sesyte, neužgauk manęs, – leisk man numirti su tavimi ir atiduoti mirusiamjam paskutinę garbę!
Antigona. Ne, tu nenumirsi su manimi, neprisisavįsi sau svetimo; gana bus ir mano mirties.
Ismena. Ar-gi gali būti miela be tavęs gyventi?
Antigona. Paklausk Kreonto, – tu juo rūpinais.
Ismena (atsisukdama). Kam-gi bereikalo kankini mane?
Antigona. Aš juokiuos iš tavęs, bet juokiuos karčiu juoku.
Ismena. Ką aš galiu naudingo tau padaryti, nors bent dabar?
Antigona. Gelbėk pati save; nepavydėsiu aš tavo išganymo.
Ismena. O, aš vargšė! Ar-gi aš ištikro negaliu kartu su tavimi nukentėti?
Antigona. Bet jug tu norėjai gyventi, o aš – mirti.
Ismena. Aš nepasakiau tau viso-ko.
Antigona. Vieni gyrė tavo pasielgimą, kiti – mano.
Ismena. Ir vienok-gi esava kaltidvi.
Antigona. Nusiramink! Tu dar pilna gyvumo, o mano dūšia senei mirė, ir aš galiu tarnauti tik mirusiemsiems.
Kreontas. Matyti, viena iš dviejų mergaičių ką-tik nustojo proto, o kita tokia ir gimė.
Ismena (ašarodama). Niekados, viešpatie, nebelieka proto pas nelaimingus: jie praranda jį.
Kreontas. Bent tu . . . tu nutarei daryti blogą su blogais.
Ismena (žiūri į Antigoną). Koks man be gyvenimas be jos, vienai?! . . .
Kreontas. Nesakyk „be jos“, – jos nebėra daugiaus.
Ismena. Ir tu užmuši savo sūnaus sužiedotinę?
Kreontas. Daugel žemės jam galima apsėti; atras jis ir daugiaus sužiedotinių.
Ismena. Bet nebe tokią porą, kaip jis ir ji.
Kreontas. Aš nenoriu sūnui prastos pačios.
Antigona. Mielas Emonai, kaip nužemina tave tavo tėvas!
Kreontas. Baisiai įkyrėjai tu man su savo vestuvėmis.
Choras. Ar-gi tu ištikro ir atimsi ją nuo savo sūnaus.
20 psl.
Kreontas. Mirtis padės galą tiems piršimams.
Choras. Regimai nebeišvengti jau jai mirties.
Kreontas. Man teip-pat rodosi. Gana betrukti. Ei, vergai, nuveskite jas į rūmą! Tos bobos reikia laikyti stipriaus ir niekur neišleisti, – ir drąsuoliai stengiasi pabėgti, kada susitinka su mirtimi akis į akį. (Rūstai užsimąstęs pasilieka ant scenos. Vergai nuveda Antigoną ir Ismeną rūman).
Choras. Laimingi, kurie pragyveno be pageidimų, – nė vienas vargas nepralenks tų, kurių šeimynos gyvenimą sugriovė dievai, – atkaliai, tasai vargas pereina iš kartos į kartą. Teip vilnįs, staigaus šiaurinio jūrių vėjo banguojamos, giliai sumaišo vandenį ir nuo dugno tamsias vėjo sukeliamas smiltis, ir su krioksmu muša į kranto uolas.
Matome, juog senei jau lanko nelaimės Labdakidų giminę; viena nelaimė pakeičia kitą. Vienos kartos neišgelbsti kita; ne, koksai dievas žudo juos, ir nėra tam galo, – dabar buvo prašvitęs vilties spinduolys ant paskutinės Edipo namo ataugos, bet ir ją štai genėja baisus dievų aukos kalavijas, kvailystė ir pamišimas.
O, Zeusai! Kas gali sumažinti tavo galybę? Ant jo neturi galės nei užmigdąs visus miegas, nei pailstąs savo bėgyje laikas. Amžinai viešpatauji tu ant šviesaus ir spinduoliuoto Olimpo. Ir dabar, ir praeityj, ir ateityje turės tiesą vienas įstatas: nieko žmogaus gyvenime nėra liuoso nuo nelaimės.
Tiesa, vieniems apgaudlinga viltis, – bičiuolė, bet kitus ji apgaudinėja tarp tuščių pageidimų; ji meilinasi žmogui, kolei jis nenusvilįs sau kojų degančia ugnimi.
Teisinga yra garsinga patarlė: „Ką dievas veda prie prasikaltimo, tam blogas rodosi geru.“ Vienok jis labai neilgai tepragyvęs be nelaimės.
Bet štai jauniausias tavo sūnus – Emonas. Ar neverkia-gi jau jis vargšės Antigonos, ar neliūdi jis, jo vestuvėms suirus? . . . (Įeina Emonas).
Klausimai: Veikmė III
1. Kuo Antigona pateisina savo poelgį ginče su Kreontu?
Rašiniui: DoraTikėjimasValdžia
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.