Sofoklis · apie 497–406 pr. Kr.
Veikmė IV
21-26 psl. iš 42·apie 10 min.·5 paaiškinimai·3 klausimai
21 psl.
Scena I.
Choras, Kreontas ir Emonas.
Kreontas. Tuoj sužinosime. Nereikia vaikščioti ir prie burtininkų. Mano vaike, ar-gi tu supykai ant tėvo, gavęs žinoti galutiną nusprendimą apie tavo sužiedotinės likimą? O gal tau malonųs yra visi mano paliepimai?
Emonas (tyliai). Tėtuši, aš esu tavo dūšia ir kūnu. Patsai, rūpindamos apie gerą, tu ir mane vedi prie gero; tokiu būdu aš einu su tavimi iš vieno. Jei tu mane vedi prie gero, tai aš tai skaitau augščiaus už visokias vestuves.
22 psl.
Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti, juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kitą ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, – tegu sau pasijieško sužiedotinio . . . anoje pasaulėje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegu ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Sinemono. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkę, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdonu; glytoj-gi, mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusnuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei, – geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog męs pasidavėme moteriškei.
23 psl.
Choras. Jei męs, seniai, neklystame, tai tu, kaip mums rodos, sakai teisingai.
Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, – ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas – geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.
Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.
Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba – tai retai esti – gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.
Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam – tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.
Kreontas. Kaip, – kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?
24 psl.
Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.
Kreontas. Ar tai tas yra tavo geriausis darbas, kad tu guodoji niekšus?
Emonas. Ne, aš niekados nereikalaučiau guodonės dėlei prastų žmonių.
Kreontas. O ar-gi ji neserga ta liga?
Emonas. To nepasakys nė vienas Tebietis.
Kreontas. Ar-gi pilėnų priedermė nurodyti, kas man reikia daryti?
Emonas. Ar-gi nenusimanai, kad teip sakydamas sakai, it . . . vaikas!
Kreontas. Pasakyk, meldžiamas, mano žemę kas turi valdyti: aš ar kiti?
Emonas. Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta.
Kreontas. Ar-gi viešpatystė nesiskaito, pagal bendrą nuomonę, viešpaties savastimi?
Emonas (karčiai juokdamos). Kaip-gi gerai būtų viešpatauti tau vienam, tyre! . . . .
Kreontas (chorui). Regimai, jis yra iš vieno su niekše.
Emonas. Teip, jei ta niekšė – tu, aš rūpinuos tavimi.
Kreontas. Ak, biaurybe! kaip tu drįsti ginčytis su tėvu?
Emonas. Aš matau, tu neteisingai elgies.
Kreontas. Kaip? Aš neteisingai elgiuos, steigdamos paturėti savo valdžią?
Emonas. Tu visiškai nesirūpini jos palaikyti, jei patsai griauji dievų įstatus.
Kreontas. Kame, moters verge!?
Emonas. Užtat tu negali manęs pavadinti begėdystės vergu . . .
Kreontas. Bent tu tik ir kalbi, ką už ją.
Emonas. Teip, bet ir už tave, ir už save, ir už Mirties dievus.
Kreontas. Nepataikauk prieš mane, bobos verge!
Emonas. Tu nori kalbėti ir kalbėti vienas, bet kitų klausytis nenori?
Kreontas. Ne, kolei ji bus gyva, tu jokiu būdu nevesi jos.
Emonas (liūdnai). Jei ji mirs, ji savo mirimu nužudys kitą.
Kreontas. A-a, tu drįsti dar grasinti? Tai mat koks esi atkaklus.
Emonas (pasityčiodamas). Bet ar-gi verta grasinti, jei prisieina atsakinėti ant kvailų žodžių.
Kreontas. Dėlei savęs-pat priversi mane protingesniu tapti.
25 psl.
Emonas. Kad nebūtumei mano tėvu, tai pasakyčiau, juog tu ne su savo protu.
Kreontas (patrakime). Teip! (Keldamas ranką į dangų). Žinok-gi, prisiekiu tau prieš Olimpą, brangiai tau apsieis tavo keiksmai ir išjuokimai! (Vergams). Ei, atveskite čionai tą gyvuolį! Tegu ji tuojaus numirs, savo sužiedotinio akyse, jam matant. (Vienas iš vergų išeina.)
Emonas (rūstas, atsitraukia atgal). Ne, tik ne mano akyse, – nesivilk, kad tai kada-nors įvyktų! Ne, ji nemirs man matant, kaip tu nebepamatysi manęs daugiaus niekados! Gali šėlti su savo draugais, jei tai jiems patinka! (Išbėga. Ilga pertrauka.)
Choras. Viešpatie, jis išbėgo, jis suerzintas, o jo amžiuje suerzinimas labai yra pavojingas.
Kreontas. Tedirbie, temąstai, ką nori, net daugiaus, kaip žmogus, – jis vistiek nebeišgelbės tų mergaičių nuo mirties.
Choras. Ar-gi jau žadi nugalabyti abidvi?
Kreontas (užsimąstydamas). Ne, aš dovanosiu tai, kuri neprisilytėjo lavono, – jųs kalbate teisybę.
Choras (bailiai). Kokią-gi ištikro mirtį tu nori jai paskirti?
Kreontas. Aš liepsiu nuvesti ją tę, kame dar nėra buvusios žmogaus kojos, ir gyvą uždaryti urve uoloje, palikus jai tiek maisto, kad nebūtų prasikaltimo, nedaugiaus, by tik nebūtų užgautas nė vienas iš pilėnų.*) Melzdamos čionai Mirčiai dievui, vienatiniam iš dievų, kurį ji garbina, ji gal išliks nuo mirties arba persitikrįs nors tuomet, juog garbinti mirusius – tuščias darbas. (Išeina.)
* Mirtis nuo alkio skaitoma buvo už nusidėjimą. Tokia mirtimi romėnai bauzdavo vaidelytes.
Choras. Meilės dieve, tu esi nepergalimas kovose! Erote, tu pavergi širdis, tu, it vagis, ilsies ant švelnių jaunos mergelės skruostų! Tu persikeli per jūres ir įeini į piemens grintelę. Nė vienas dievas ir niekas iš žmonių negali išvengti tavęs. Įsimylėję nebevaldo proto.
26 psl.
Tu priverti ir teisinguosius elgties neteisingai, kad tik jie pražūtų. Teip ir dabar tu sukėlei vaidą tarp giminės. Stebuklingos mergelės akįs, žadėjusios laimę sužiedotiniui, regimai ima viršų; nežiūri į šventas pareigas: tai pergalė nepergalimosios Afroditos dievės. (Tolumoje pasirodo Antigona su apstojusiais ją vergais.)
Dabar ir męs, matydami tą visą, vargu besusiturėsime neverkę, regėdami, juog Antigona eina į savo paskutinio atilsio vietą.
Klausimai: Veikmė IV
1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas parodo apie Kreontą kaip valdovą?
Rodyti atsakymą
Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas parodo, kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.
Rašiniui: ValdžiaIšdidumas
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.