Rašinio tema
Pareiga
Šiai temai tinka 1 kūrinys. Prie kiekvieno rasi klausimų, kurie padeda temą suprasti, ir nuorodą į tą teksto vietą, iš kurios verta išsirašyti citatą.
Mažvydas
Justinas Marcinkevičius
Po kosulio priepuolio Mažvydas kalba trūkinėjančiomis eilutėmis be skyrybos ženklų. Ką ši forma ir jo žodžiai atskleidžia apie jo vidų?
Rodyti atsakymą
Tai ne kalba kitiems, o šokinėjančios mintys, todėl nėra nei skyrybos, nei aiškių sakinių. Pro jas prasiveržia tai, ką klebonas paprastai slepia: ilgesys gimtinei („o kaip kvepia tas šienas tenai“, „tenai prie Dubysos“), šmėstelėjęs noras grįžti („sugrįžti sugrįžti kvailys“) ir kaltė („o viešpatie kaltas aš“). Jis net sau prikaišioja, kad pareiga tapo jo priedanga: „aha pareiga tavo skydas slapstais ir gudrauji“. Taip parodoma, kad pasirinkimas likti Prūsijoje jo nepaleidžia.
Teksto vieta: Pirma dalis, 26-27 psl.
Kokią gyvenimo taisyklę skelbia paskutinis Milkaus giesmės antrosios dalies posmas?
Rodyti atsakymą
Pareiga lietuvystei ir kunigystei svarbesnė už meilę.. Posmas sako: „Veizėk, žmogau, ant pareigos, Nebodams meilės nei ligos.“ Prieš tai giesmė pasakoja, kaip Mažvydas, eidamas į Karaliaučių, paliko mylimą merginą. Špitolninkų giesmė jo išsiskyrimą paverčia dorybe, nors vėliau pamatysi, kiek tas pasirinkimas jam kainavo. Taip nuo pat pradžių nurodoma antrosios dalies tema: pareiga prieš meilę.
Teksto vieta: Antra dalis, 41-42 psl.
Klebonijoje Mažvydas kalba laisvomis eilutėmis, ir remarka sako, kad tai „jo ir ne jo balsas“. Kaip jis čia supranta savo pareigą ir savo vietą Lietuvai?
Rodyti atsakymą
Pareiga jam yra „menkas žibintas tamsoj“, vienintelė šviesa, kai nežinai, ar kelią rinkaisi pats, ar tave vedė ranka, ištiesta virš tavęs. Kadangi jis meldžiasi prieš kryžių, tą „tu“ galima suprasti kaip Dievą, nors vardu jis neįvardytas. Pareigos turinys aiškus: „prakalbint jų sielas suteikt amžinybėje balsą tai žemei tai Lietuvai“. Pabaigoje meilė, malda, tikėjimas, žaizda ir gyvenimas susilieja į vieną žodį: Lietuva.
Teksto vieta: Antra dalis, 63-65 psl.
Kasparas priekaištauja, kad Mažvydas paliko jo motiną. Kaip Mažvydas teisinasi ir ką vis dėlto prisipažįsta?
Rodyti atsakymą
Iš pradžių jis kartoja „Aš privalėjau!“: buvo pašauktas mokytis į Karaliaučių, į Lietuvą kelio nebebuvo, o čia jis gina tūkstančius lietuvių ir nori suglausti abu Nemuno krantus. Tačiau prisiminęs Butkiškę ir Dubysos saulėlydžius, jis pripažįsta: „turbūt negyvenau lig šiolei, O tiktai vykdžiau pareigą“. Tai skaudžiausias jo paties pasirinkimo vertinimas: siela, kaip jis sako, išdžiūvo.
Teksto vieta: Antra dalis, 67-68 psl.
Skaitydamas gali išsisaugoti citatas šiai temai. Jos lauks tavo citatų lentoje. Pasirink kūrinį ir susikurk planą.