Petras Vaičiūnas · 1890–1959

Ketvirtas veiksmas

61-78 psl. iš 78·apie 35 min.·10 paaiškinimų·3 klausimai

61 psl.

Svečių kambarys iš pirmo veiksmo. Vakaras. Kabančiame palubėj elektros sietyne įžiebta tik viena kita lemputė.

1

ŠEREIKA (apsirišęs galvą rankšluosčiu liūdnas vaikščioja po kambarį; pašiepiamai). Su gryna sąžine džiaugtis savo nuveiktais darbais!.. (Piktai.) Po velnių tokį džiaugsmą, kuris tau visą laiką primena sąžinę – ot ką aš pasakysiu! (Atsisėda ir, suėmęs rankomis galvą, linguoja.) Viena bėda, tai ne bėda, bet kai kelios bėdos ant tavęs susėda, tada tai imi suprasti gyvenimą... (Vaikščioja dejuodamas.)

(Įeina Ona.)

ONA. Ką čia ponas patamsėj dūlinėji! (Įžiebia daugiau šviesos.) Ar vis dar tebeskauda?

ŠEREIKA. O tu nori, kad imtų taip ir nustotų? Jeigu jau ėmė, bra, skaudėti, tai turi, kaip dera, perskaudėti. Veltui, bra, niekados neskauda. (Susiima galvą ir eina per kambarį.)

ONA. Rodosi ir garų nebuvo ir ponas šiandie nieko burnoj neturėjai. Ir atsirask tu man tam skauduliui...

ŠEREIKA (pašiepdamas). Garų nebuvo!

ONA. Dievaži, nebuvo.

ŠEREIKA. Įkištum nosį mūsų ministerijon, tai pamatytum ar yra garų, ar ne! Ten, bra, tokį laužą dabar sukūrė, kad aja jai! Nesuspėji žmogus ir čiaudyti... (Vėl eina dejuodamas.)

ONA. Jeigu nuo garų, tai ką čia daug kalbėti. Aš ponui pripiaustysiu ridiko, apdėsim galvą – ir bematant ištrauks. Ir man anandie taip buvo.

ŠEREIKA (treptelėjęs koja, piktai). Palik mane ramybėj su savo ridikais! Girdi?

ONA. Juk aš gera norėdama. Dievaži, gera.

ŠEREIKA. Man joki vaistai nepadės! Supranti?

ONA. Suprantu, suprantu, ponai. Kur nesuprasi.

(Girdėti skambutis.)

ŠEREIKA. Skambina. (Rodo į duris.)

ONA (išeidama). Eina ir eina kaip atlaiduosna.

ŠEREIKA. Jeigu nepažystamas, sakyk, kad manęs nėra namie.

ONA. Ir sugaruok tu man taip galvą... (Išeina.)

62 psl.

ŠEREIKA. Tfu, kokia kvaila... Nuo garų! O, jeigu nuo paprastų garų, tai aš bematant pasigydyčiau... Be jokio gydytojo...

ONA (sugrįžusi). Kcelencija.

ŠEREIKA (pašoksta). Ministeris?

ONA. Koks ten ministeris... Ne ministeris, o Velička...

ŠEREIKA. Tfu!

ONA. Rengiasi. Tuoj įeis.

ŠEREIKA (priėjęs prie durų). Tu, Petrai?

VELIČKA (įeidamas). Aš. Labas.

ŠEREIKA. Labas. Aš čia tavęs taip laukiu.

VELIČKA. Kas girdėti?

ŠEREIKA. Ėė... (Šnairuoja į Oną.) Ko tu čia žiopsai?

ONA. Tai kaip, ar pabandysi ponas ridiko? O, gal būt, spalgenų uogų ausysna?

ŠEREIKA. Na, kurių peibelių tu dabar čia prikibai? Marš!

ONA. Aš jam gera, o jis man marš! Kas aš, kareivis? Jeigu nenori, ponas, tai ir žinokis! (Išeina.)

ŠEREIKA. Žinai, blogi poperiai, Petrai.

VELIČKA. Bandei kalbėti su ministeriu?

ŠEREIKA. Dar ne, Petrai.

VELIČKA. Ne?!

ŠEREIKA. Kad aš, žinai, brol, ėė, nedrįstu. Nežinau, iš kurio galo pradėti.

VELIČKA. Tfu, kad tave kur! Nedrįstu! O kai paims už pakarpos, tuomet ašaras liesi?

ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, esi tikras, kad mum, ėė, gali būti karšta?

VELIČKA. O tu ką manai? Kai suriš tau rankas ir kojas, tada bus tau – nedrįstu!

ŠEREIKA. Ir reikėjo mum, Petrai, taip giliai bristi. Tiesiog nelabasis mus supančiojo.

VELIČKA. Ką?! O žemės ir ūkio karalijoj... Žinai kaip ten kalba? Sako: aš tau ežerus ir miškus, o tu man žemės... O mes – ką? Vieni juokai tik... Nusispiauti!...

ŠEREIKA. Taip tai taip, Petrai. Bet vis delto būtų buvę geriau, jeigu vieną kitą tūkstantėlį ir daugiau nė krust. Tuomet būtų šventas reikalas. Ir toji pati sąžinė, žinai, būtų buvusi visai rami ir jokios baimės. Kaip mane gyvą matai, Petrai, tu jau perdaug buvai įsidrąsinęs.

VELIČKA. Aš?!

ŠEREIKA. Nors ir tie netikrieji pinigai, kuriuos tu su tuo inžinierium... Ir reikėjo tau teptis... Iš tikrųjų, Petrai...

63 psl.

VELIČKA. Fu fu fu! O tu neėmei? (Piktas vaikščioja.)

ŠEREIKA. Na, kad tu, Petrai, davei man. Ir kokia iš jų nauda? Aš beveik nė truputėlio jais nepasinaudojau. Kaip mane gyvą matai, Petrai. O ant širdies vis delto, žinai, guli kaip koks akmuo...

VELIČKA. Akmuo, akmuo! (Sau.) Gerklėn tau akmenį jeigu tu toks...

ŠEREIKA. Na, o visi kiti dalykai... (Susiima galvą.) Aja jai... (Vaikščioja vaitodamas.)

VELIČKA. Velniams tu dabar tą savo vištos galvą aptūlojai rizais?

ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – velniams? Man diegia. Čia ir čia. (Parodo.) Ot, rodsi, ims ir skils pusiau. Tai aš, žinai, paėmiau ir suveržiau ją rankšluosčiu. – Ar ministerijoj, Petrai, nieko nauja negirdėjai?

VELIČKA. Mes kabame kaip ant siūlo.

ŠEREIKA (susiima galvą ir eina). Oi, oi!

VELIČKA. Girdi, ką aš pasakiau? Mes kabame kaip ant siūlo!

ŠEREIKA. Girdžiu, girdžiu. Kur negirdėsiu. (Vaikščioja.) Kaip ant siūlo... Ant ploniausio plaukelio...

VELIČKA. Tai ką, tu nieko nemanai daryti, kaip vien tik dūlinėti taip po kambarį ir vaitoti?

ŠEREIKA. Tai ką gi, Petrai, man daugiau daryti? A?

VELIČKA. Tfu! Niekados nesitikėjau, kad tu toks didelis boba! Tau tik sijoną užmauti ir pasodinti prie pečiaus košės virti.

ŠEREIKA (beveik verkšlendamas). Ir kam tu mane, Petrai, įvėlei, ėė, tuosna savo reikaluosna!...

VELIČKA. Aš įvėliau?!

ŠEREIKA. Na, jeigu dabar, neduok Dieve, viskas išeis aikštėn... Ach... Kaipgi tuomet, ėė, reiks pakelti akis į žmogų...

VELIČKA. Aš tave įvėliau?! Jeigu tu taip su manim kalbi, tuomet reikalas trumpas. Tu manai, kad man dabar labai reikalinga tavo ministerija? (Kažką išsiima iš kišenės.) Čia kas? Matai?

ŠEREIKA. Užsienio pasas?

VELIČKA. Taip – užsienio pasas, su kuriuo aš galiu tiesiai stotin – ir žinokis sau vienas su savo Lietuva ir kitais galais! Pažiūrėsime tuomet, kaip tu vicedirektoriausi...

64 psl.

ŠEREIKA (sukrutęs). Petrai, drauge... Kaipgi tu mane vieną tokioj nelaimėj?... Tu juokiesi... Kąip mane gyvą matai, tu taip nepadarysi...

VELIČKA. Hm, nepadarysiu! Aš ir ne taip dar galiu padaryti. Juk garbė ir gyvybė tik laisvam brangios. Jeigu aš būčiau buvęs kvailas, tai ir iš Rusijos nebūtų mano kojos išnešusios man sveikos galvos. Jeigu tu čia nieko kita nemokėsi padaryti, tai vaikščiok sau sveikas po kambarį ir vaitok, kaip sena boba, kol tave paprašys svečiuosna pas poną prokurorą...

ŠEREIKA (staiga sėdasi, tartum jam būtų kas kojas pakirtęs). Prokurorą?!

VELIČKA (šaltai juokdamasis). O ką tu manai? Čia, bra, ne tuo kvepia! Jeigu tu būsi boba, paliuosavimu iš vietos nepasitenkins. Taip, taip, mano mielas. Aš tokiuose dalykuose ne sykį buvau peštas ir keptas. O nupeštam ir iškeptam, žinai, skraidyti jau nebepatogu. Cha cha... Kvailas aš būčiau leisti save čirškinti...

ŠEREIKA. Tu man, Petrai, iki šiol buvai, kaip tėvas, tat neapleisk ir dabar. Juk taip draugavome, giminiavomės... Tartum tikri broliai...

VELIČKA. Kad aš dabar pats jau nebežinau. Ėmiau abejoti tavim. Jeigu tu būtum vyras, tai būtų kitas reikalas... Juk šiaip ar taip kalbėtumėm, o savas kailis vis delto kiekvienam brangesnis...

ŠEREIKA. Ką tik tu man liepsi, Petrai, aš viską šventai darysiu. Tik tu jau, susimildamas, ėė, neapleisk manęs tokią valandą. Juk tai, pagaliau, Petrai, net, ėė, nekrikščioniška būtų iš tavo pusės...

VELIČKA. Todel aš tau ir kalbu, kad nenoriu tavęs palikti. Tu, bra, nemanyk, kad aš jau toks be širdies ir be doros.

ŠEREIKA. Argi aš ką pasakiau, Petrai? Apsaugok mane Dieve!

VELIČKA. Ar gerai išžiūrėjai savo stalčius? Kad neliktų kokio nereikalingo popergalio, galinčio mesti ant mūsų šešėlį.

ŠEREIKA. Rodosi, viską išžiūrėjau. O kaip, Petrai, su tuo vekseliu? (Rodo išėmęs.)

65 psl.

VELIČKA. A, šitas. Šitą duok man. Aš sulig juo dar gausiu kas priklauso.

ŠEREIKA. Žinai, Petrai, bala jo nematė...

VELIČKA. Ką tu. Juk jau vistiek – kas padaryta, tas padaryta. O čia kaip kišenėj. Gal būt paskutinė valanda.

ŠEREIKA. Kaip žinai, Petrai. Bet aš vis delto nepatarčiau.

VELIČKA. Duokš, duokš! (Paima iš jo rankų vekselio blanką.)

ŠEREIKA. Tik nepamesk, Petrai. O tai dar kas nors ras...

VELIČKA. Nesirūpink. – Na, o pinigus tu kur laikai? Namie?

ŠEREIKA. Ogi šit. (Iš kažkur ištraukia pundelį.)

VELIČKA. Hė... Tu, bra, ne kvailas. Su savim geriausiai.

ŠEREIKA. Che che... Kaipgi. Pinigą, ėė, reik suspaudus laikyti, o tai jis tau ims ir išslys iš rankų. O be pinigo, žinai, liūdna šioj mūsų ašarų pakalnėj...

VELIČKA. Che che... Geras pundelis. (Siekia imti.) Duokš man pakiloti!

ŠEREIKA (atitraukia nuo jo pundelį). Ėė... Juokdarys tu, Petrai... Pinigą, žinai, tik uždirbti sunku, o nešioti ir išleisti, ėė, žinai, nieko lengvesnio nėra pasauly...

VELIČKA. O juk, tavo paties žodžiais, jeigu ne aš, tai nebūtum taip lengvai uždirbęs.

ŠEREIKA. Ach, viskas būtų gerai, Petrai, kad tik Dievas padėtų dabar ramiai viską pergyventi.

VELIČKA, Stengsimės.

ŠEREIKA. Ir kam tu man priminei tą nelemtą prokurorą! Net kraujas stingsta, kai pamanau... Ach, tu Dieve teisingasis... Ir už ką čia, rodosi, bausti? Nei apvogėme nieko, nei užmušėme. Jeigu kam gera padarai, tai ir jis tau geru atsilygina – ir tiek... Juk kiekvienas už patarnavimą ima – vienas mažiau, kitas daugiau. Kam kaip Dievas padeda. Nejau tu, Petrai manai, kad mus galėtų, ėė, prokuroras, taip sakant, pakviesti pas save?

VELIČKA. Sakau, jeigu būsi vyras, viskas bus gerai. Juk tu mūsų naujam ministeriui kaip ir giminė. Jis Labučiui giminė, o Labutis tavo švogeris.

ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi.

66 psl.

VELIČKA. Čia dar ne galas. Kiek man teko pastebėti, ponas Rimvydas labai smalsiai žiūri į Liuciją. Ko gera, žiūrėk, tapsi dar ministerio uošviu.

ŠEREIKA. Petrai, mano broli!... Ką tu sakai?.. (Meta nuo galvos rankšluostį.) Che che... Ot pagyventumėm, Petrai! Aš, ėė, – ministerio uošvis! Juk tai kaip pasakoj... Tuomet, bra. visa ministerija prieš mane, Petrai, va šitaip, va šitaip... (Keletą kartų žemai pasilenkia.) O aš sau einu ir – nė mirkt...

VELIČKA. Džiaugtis, žinoma, dar peranksti. Dar visaip gali būti. Laimė nepastovus dalykas. Dar gali va dabar ateiti prokuroras ir, padaręs su policija pas tave kartą, paklausti, iš kur tu, gaudamas kelius šimtelius algos, sukrovei tokią krūvą pinigų...

ŠEREIKA. Ką? Prokuroras?

VELIČKA. Taip. Prokuroras. Juk niekaip negalėtum pasiteisinti, iš kur tu turi tokį pundelį pinigų? Kaip tau atrodo? A? Juk negalėtum? Liežuvis gerklėj neapsisuktų.

ŠEREIKA. Man jau ir dabar jis, ėė, kaip kaladė. Negąsdink manęs, Petrai, o tai dar apopleksija užmuš...

VELIČKA. Aš niekados veltui burnos neaušinu. Jeigu sakau, tai, tur būt, tikrai esu šį tą suuodęs.

ŠEREIKA. Ach, Viešpatie...

VELIČKA. Tikėtis, žinoma, visuomet reikia. Juk skęstantis ir už šiaudelio stveriasi.

ŠEREIKA. Dieve teisingasai...

VELIČKA. Jeigu tikėsi ir Dievas saugos. – Tokią sumą nešioti su savim, kai kiekvieną valandą tave gali užklupti prokuroro pasiųsta policija, tai tiesiog šlapią virvę sau nerti ant kaklo...

ŠEREIKA (išsiėmęs pundelį). Tai kur man dabar juos, Petrai, dėti? A?

VELIČKA. Ką aš žinau.

ŠEREIKA. Na, o kur tu savo laikai padėjęs?

VELIČKA. Manęs nesupaisysi. Aš jiems tokią vietelę turiu, kad ne tik prokuroras su visu kriminalu, bet ir pats velnias jų nesuras. Hm. Aš ne toks kvailas savo bėdą nešioti kišenėj.

ŠEREIKA. Tai gal ir mano... ėė... ten... drauge... padėtum?

VELIČKA. Ką?

67 psl.

ŠEREIKA. Tai gal ir mano, sakau, ten drauge su savais padėtum?

VELIČKA. Na, imsiu aš čia dabar ant savo galvos svetimą bėdą. Užtenka man ir savos.

ŠEREIKA. Petrai, buvai man prietelis iki šiol, būk juo ir dabar. Imk, padėk drauge su savais ir mano, kol praeis tas nelemtas karštis. (Kiša jam pundelį.)

VELIČKA. Nors aš tave ir myliu, Napoleonai, bet, žinai pats, pinigai prie gera nepriveda. Dar kas, saugok Dieve, atsitiktų, tuomet visą gyvenimą mane keiktum.

ŠEREIKA. Petrai, ką tu? Paimk!

VELIČKA (kratosi).. Ne, ne! – Ir velnias išgalvojo tą prakeiktą prokurorą! Kur prokuroras, ten, žinai, nebetoli ir langas su geležinėmis krotomis. Žinai, vieną sykį mano gyvenime buvo panašus dalykas. Įsikrausto mano butan policijos atstovai ir sako: „Įstatymų vardu įsakius prokurorui areštuojame tamstą!“

ŠEREIKA (nervingai rišdamas galvą rankšluosčiu). Apsaugok mus Dieve nuo kalėjimo ir terbos...

VELIČKA. Fu, net dabar šiurpuliai nukratė... – Ir kad ims jie viską versti, griauti, maigyti, čiupinėti, dairytis – nė vienos vietelės neliko sveikos. O kai žvilgteri jie tau akysna, rodosi, sielą tau iešmais varto... Taip, bra, viską joj ir skaito, kaip iš rašto...

ŠEREIKA (neramus). Ne, Petrai, jeigu tu tikrai man esi prietelis, tai būtinai, ėė, turi paimti iš manęs palaikyti tą pundelį. Daug jis čia vietos užims? Žiūrėk, visai mažytėlis ryšulėlis... (Kiša jam.)

VELIČKA. Ne, ne, Napoleonai! Neimsiu. – Nagi tu savo žmonai atiduok!

ŠEREIKA. Liubai?

VELIČKA. Jeigu pas ją ir rastų, tai ji pasakytų, kad jos – ir šventas dalykas. Ir niekas jų nė pirštu nepaliestų. Juo labiau dar, kad Liuba tavo neteisėta žmona.

ŠEREIKA. Vadinasi, taip įstatymai sako, Petrai?

68 psl.

VELIČKA. O, įstatymai, bra, gudrus dalykas. Jie, žinai, ir į vieną ir į kitą pusę. Tik reikia mokėti su jais elgtis. Jeigu kitą sykį ne įstatymais, o širdimi vaduotųs teisėjas, tai taip, bra, tave nusmalintų, kad ir saulės niekados nebepamatytum.

ŠEREIKA. Tai sakai Liubai duoti palaikyti? A?

VELIČKA. Geriausia vieta. Juk ji tave myli. Nepabėgs su tavo pinigais.

ŠEREIKA. Ėė... Jeigu ne tas, ėė, prokuroras, mano Liuba tiek matytų tuos pinigus, kiek ji mato savo ausis... Žinai, moteriai tik parodyk pinigą, tai tiek ji, tiek ir tas pats pinigas taip ir tirpsta, tartum ledas saulei šviečiant...

(Įeina Šereikienė.)

3

ŠEREIKIENĖ (Veličkai). A, ir tamsta čia! (Sveikinasi.)

ŠEREIKA. Labas, Liubyte.

ŠEREIKIENĖ. Vis dar tebesergi? Aš tau vaistų parnešiau. Priimk tuos miltelius su vandeniu.

ŠEREIKA. Ačiū. Ką čia padės tie milteliai. Mes čia posėdžiaujame su Petru.

ŠEREIKIENĖ (sėdasi šalia Veličkos). Slaptūs valstybės reikalai?

ŠEREIKA. Taip. Žinai, ėė, labai svarbūs reikalai.

ŠEREIKIENĖ. Kaip tamsta laikais, ponas Velička?

VELIČKA. Ačiū. Neperblogiausiai. Tamsta kaip tik laiku atėjai. Mes čia turime reikalą į tamstą.

ŠEREIKIENĖ. Į mane? Įdomu.

VELIČKA. Nors tiesą pasakius – ne mes, o Napoleonas.

ŠEREIKIENĖ (vyrui). Klausau.

ŠEREIKA. Taigi, žinai, Liuba, reikaliuką. Palaikyti pas save keletą dienų va šitą pundelį. (Rodo.)

ŠEREIKIENĖ. O kas čia yra?

ŠEREIKA. Ot čia ir visas dalykas. Tu turi man prisiekti, kad nežiūrėsi, kas tame pundely yra.

VELIČKA. Na, ką tu, Napoleonai! Kaip tau ne gėda reikalauti iš moters tokio didelio žygio? Jeigu moteriai liepsi prisiekti, tai ji niekados nebeiškęs...

ŠEREIKIENĖ (lepteli Veličkai pirštine). Vis ant moterų. O jūs tai jau labai geri.

ŠEREIKA (susirūpinęs). Tai kažin kaipgi čia dabar, Petrai?

69 psl.

VELIČKA. Tame punduly, ponia, nieko ypatinga nėra, išskyrus popergalius, kurie gali daug gera, o kartu ir daug pikta padaryti.

ŠEREIKA. Taigi – daug gera ir pikta... Čia mat, mano miela, slaptūs raštai sudėti, byla, kurią tu turi pasaugoti pas save.

ŠEREIKIENĖ. Nors ir daug iš manęs reikalaujate, bet tiek to. Savo vyrui juk negalima atsakyti. Prašau duoti. (Siekia imti.)

ŠEREIKA. Bet vis delto, Liuba, prisiek man, kad tu jų, tų popergalių, nežiūrėsi. Nes jie, mat, sulig numeracijos sudėti. Dar sumaišysi, žinai.

ŠEREIKIENĖ. Ot koks. Savo žmona netiki. Kuogi tau prisiekti?

VELIČKA. Che che... Meile ir visais šventais jausmais...

ŠEREIKIENĖ. Na – meile ir visais jausmais.

ŠEREIKA. Ir Dievu!

ŠEREIKIENĖ. Na, ką tu čia – ir Dievu... Duokš greičiau! (Paima iš Šereikos pinigus.)

ŠEREIKA. Jeigu tavęs kas kartais paklaustų, kieno tas pundelis, sakyk, ėė, kad tavo, kad tu iš Rusijos parsivežei.

ŠEREIKIENĖ. Slaptus raštus? Ar tau galvoj nebegerai? Juk pamanytų, kad proklamacijos!

ŠEREIKA. Iš tikrųjų... Tfu, visai susisukė galva... – Na, žinai, nesakyk iš Rusijos. Geriausia pasakyk, kad motina davė. Ot!

ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai aš, visų pirma, turiu pažiūrėti...

ŠEREIKA. Liuba, o priesaika?

ŠEREIKIENĖ. Na, nebijok, nebijok. Dievai su jais, su tais tavo raštais. Labai man jie reikalingi.

ŠEREIKA. Fu... (Šluostosi kaktą.)

VELIČKA. Na, ką jūs čia, kaip maži vaikai? Reikalas ne juokai. Mat pas mus, ponia, gali įvykti krata...

ŠEREIKIENĖ. Krata?

VELIČKA. Ponia nebijok.

ŠEREIKIENĖ. Ne, ne! Tuomet aš nenoriu... (Kiša Veličkai pundelį.)

ŠEREIKA (griebdamas pinigus). Liuba!...

VELIČKA. Jeigu tuos raštus pas mus rastų, mum būtų labai nesmagu. O pas tamstą, visų pirma, niekados negali būti kratos, o antra – jeigu juos ir rastų pas tamstą, vistiek jokios bėdos nebūtų. Ir visas reikalas.

70 psl.

ŠEREIKA. Taigi! Ir visas reikalas! Ir nėra ko ten žiūrėti.

ŠEREIKIENĖ. Jeigu taip, tai prašau duoti. (Paima.) Aš padarysiu taip, kaip liepiate. (Kyla eiti.)

ŠEREIKA (kažką galvoja). Pala, pala! (Veličkai.) Aš dar turiu vieną pundelį.

VELIČKA. Tai ko tu žiopsai? Nešk ir aną!

ŠEREIKA. Lukterėk, Liubyte... Aš tuoj atnešiu. (Išeina.)

4

ŠEREIKIENĖ (kilnodama pundelį). Nejau tiek pinigų?

VELIČKA. O tu ką manai? Ir dar atneš.

ŠEREIKIENĖ. Ot skriaga!

VELIČKA. Ir tu dar svyruoji – ar su manim važiuoti, ar su juo palikti! Juk jeigu ne aš, tai tu per tuos visus metus būtum pusplikė vaikščiojusi, o jo pinigai pelėja paslėpti.

ŠEREIKIENĖ. Ach, Petrai...

VELIČKA. Jeigu nenori paskrajoti po gražų pasaulį, lik su juo vargo skursti. Man kas. Nors aš tave ir myliu, bet ką gi aš darysiu, jeigu tu nevažiuosi...

ŠEREIKIENĖ. Bet kaipgi aš... Ach, tu Dieve... Tavo žmona... Kaipgi ji, vargšė?.. Ji prakeiks mus...

VELIČKA. Ką ten – prakeiks! Juk ji vistiek iš manęs neturi jokios paguodos. O pinigų aš jai palikau ne tik gyventi, bet ir iškilmingoms šermenims... Tu nemanyk, kad aš jau toks beširdis žmogus...

ŠEREIKIENĖ. Tai kur gi tu manai važiuoti?

VELIČKA. Per Berlyną, per Paryžių... Dieną Nicoj, kitą Neapoly... Gėlės, saulė, jūra, kalnai... Ir tuo metu – pinigų pilnos kišenės. O už pinigą tau visas pasaulis šypsodamasis raitosi po tavo kojų ir žiūri, kad tik laiku patenkintų kiekvieną tavo norą, kiekvieną užgaidą...

ŠEREIKIENĖ. Tai tu tikrai nori, kad aš su tavim važiuočiau? Neapvilsi?

VELIČKA. Ar aš noriu! Kaip tau ne gėda!...

ŠEREIKIENĖ. Ach, tu Dieve... Kaip gi čia dabar man...

VELIČKA (prikaišiodamas). Liuba!...

71 psl.

ŠEREIKIENĖ. Ė! Ar aš, pagaliau, ne laisvas paukštis? Važiuoju! Vežk mane nors į patį pragarą! Čia va mano brangenybės. Paimk jas pas save, kad aš beskubėdama neužmirščiau.

VELIČKA (patenkintas). Senai taip reikėjo. Aš tau, kaip Demonas Tamarai, visą pasaulį prieš tave paklupdysiu. Tu kaip princesa su manim gyvensi. Ėch, Liubočka!... (Pagriebęs bučiuoja jai rankas.) Žinai, duok man ir nuo pirštų visus žiedus. Pasilik tik jungtuvių žiedą. Mes turime juo kukliausiai atrodyti. Važiuosime slaptai. Po kita pavarde.

ŠEREIKIENĖ (nusimausčiusi žiedus atiduoda juos Veličkai). Vadinasi, tuoj ir važiuojame?

VELIČKA (pažiūri į laikrodį). Už kokių dvidešimties minučių. Ts!

(Įeina Šereika.)

5

ŠEREIKA. Šit dar vienas pundelis. Tik tu, Liubyte, žiūrėk man! Jeigu aš tavęs nemylėčiau, niekuomet tavim nepasitikėčiau. (Duoda jai pundelį.) Tik gerai padėk, kad kas nenujotų ir kad pelės nepradėtų šeimininkauti.

VELIČKA. Na, dabar viskas tvarkoj.

ŠEREIKA. Ir kam, rodosi, tos visos perturbacijos reikalingos? Gyveni žmogus, niekam pikta negeidi... Laimingas, patenkintas... Papučia kitas vėjas – ir visa tavo laimė, visa tavo sunkiai įgyta ramybė kažkur dingsta, tartum monai, iš akių... – Bet ką čia aš dabar... (Žiūri čia į žmoną, čia į Veličką.) Ką ir jus užkrėčiau savo kalba? Ė, neliūdėkite, mano mieli. Ką gi daryti. Dievas žino ką daro. Be jo žinios ir plaukas nuo galvos nenukrenta...

(Įeina Ona.)

6

ONA. Ponas ministeris... (Visi kyla.) Rimvydžiokas... Sako poną visą direktorių nori matyti.

ŠEREIKA. Mane? (Puldinėja į visas puses.) Kur gi čia dabar priimti?

VELIČKA. Be abejo, čionai. Mes su ponia Liuba išeisime.

72 psl.

ŠEREIKIENĖ (eina ir paskum sustoja.) Napoleonai... Tu, žinai, nepyk ant manęs, jeigu aš... Žinai, gyvenimas toks galingas, o mes, moterys...

VELIČKA (Šereikienei). Hm... Hm...

ŠEREIKA. Na, ko jūs čia, po velnių, dar tupčiojate?! Greičiau nešdinkitės!

(Velička paima Šereikienę ir išsiveda.)

ŠEREIKA (bėga prieškambario link). Ach, gerasai Dieve... Padėk man šią valandą...

ONA. Nors rizus nuo galvos numestum, ponas, o tai dar išgąsdinsi svečią.

ŠEREIKA (meta jai rankšluostį). Išnešk jį iš čia! (Išeina.)

ONA. Sakau jau, tų ponų gyvenimas, kaip kokių bepročių. Nei tau nakties kaip reikiant, nei kitų galų. Visą laiką kaip stoty. Ir sveiką žmogų gali iš galvos išvaryti. (Išeina.)

7

ŠEREIKA (įleisdamas Rimvydą). Prašau, ponas ministeri, prašau.

RIMVYDAS. Tamsta vienas?

ŠEREIKA. Vienas, vienas, ponas ministeri. – Prašau, jūsų ekscelencija. (Duoda sėsti.)

RIMVYDAS. Dėkui. (Atsisėda.)

ŠEREIKA. Čia pas mane sėdėjo mano žmonelė su ponu Velička, bet, išgirdę tamstą ateinant, išėjo. Kaipgi. Toks svečias. O Liucija, tur būt, pasivaikščioti išėjo...

RIMVYDAS. Tamstos duktė pas dėdę, pas poną Labutį.

ŠEREIKA. Jiedu neperskiriami bičiuliai, ponas ministeri. Kaipgi. Kur buvę, kur nebuvę – visuomet vienas pas kitą.

RIMVYDAS. Aš žinau, ponas Šereika. Jie mane čia ir atsiuntė pasikalbėti su tamsta.

ŠEREIKA. Perdaug man garbės, ponas ministeri. Reikėjo paskambinti, ponas ministeri, ir aš būčiau kaip žaibas atlėkęs. Iš tikrųjų. Man net nesmagu, jūsų ekscelencija....

RIMVYDAS (apsidairo). Ar mes čia ramiai galime kalbėti?

ŠEREIKA (apžiūri duris).. Ramiausiai, ponas ministeri. Nebent sienos...

RIMVYDAS. Prašau sėsti ir pasakyti man, kokiuose tamsta santykiuose su ponu Velička? Tik nuoširdžiai, be jokių pagražinimų.

73 psl.

ŠEREIKA (stovėdamas). Kaip čia ponui ministeriui, ėė, pasakius?

RIMVYDAS. Paprasčiausiai. Aš klausau.

ŠEREIKA. Na, mudu drauge darbuojamės. Jis direktorius, o aš vice direktorius. Taip sakant, jo dešinioji ranka. Paskum, jis pas mane dažnai, ėė, buvoja. Taip sakant, nuolatinis svečias.

RIMVYDAS. Aš šitą viską žinau. Bet ar tamsta esi tikras, kad ponas Velička žmogus yra – doras, sąžiningas?.

ŠEREIKA (nežino ką sakyti). Ėė...

RIMVYDAS. Ar geras tėvynės sūnus?

ŠEREIKA (pralinksmėjęs). Kai del patriotizmo, ponas ministeri, tai ponas Velička toks jau patriotas, kokių maža. Jis, bra, visuomet lietuviškai pats kalba ir kitus paragina. Jo pirmi žodžiai, jūsų ekscelencija, – tėvynė, patriotizmas!...

RIMVYDAS (šypsosi). Šitaip? Kaip ir ponas Lebertzonas?

ŠEREIKA. Taip, ponas ministeri. Jeigu ne daugiau, tai ir ne mažiau patriotas.

RIMVYDAS. Na, o jo žodžiais galima tikėti, ką jis sako?

ŠEREIKA. Aš manau, ponas ministeri, – švenčiausiai. Žinoma, jeigu neįsigėręs. Kaipgi. Jis man – kaip tikras brolis, kaip tėvas...

RIMVYDAS. Labai gaila.

ŠEREIKA. Ką, ponas ministeri, malonėjai pasakyti?

RIMVYDAS. Labai gaila. Aš net nebežinau ar man betęsti su tamsta ta tema pasikalbėjimą.

ŠEREIKA. O ką, ponas ministeri, ar jis bus ką nors negera pasakęs prieš mane?

RIMVYDAS. Aš šiandie žiūrėjau bylų. Kur tik kas nors šiek tiek neaišku, šiek tiek įtariama, ponas Velička sako, kad tamsta taip padaręs. Sako, ponas Šereika kaltas...

ŠEREIKA. Ponas ministeri! Jūsų ekscelencija! Kaip jis drįsta?!

RIMVYDAS. Ts! Ko tamsta rėki?

ŠEREIKA. Atsiprašau, jūsų ekscelencija. Bet, ponas ministeri, jeigu jis taip sako...

RIMVYDAS. Prašyčiau be tų visų titulų. Juo labiau čionai, tamstos bute, kur aš atėjau pono Labučio įprašytas, na, ir dalinai tamstos dukters, panelės Liucijos...

74 psl.

ŠEREIKA (linksmai). Liucijos?.. Klausau, ponas ministeri.

RIMVYDAS. Juk tamsta, tur būt, žinai, kad kai tikra tiesa pažvelgia žmogui akysna, visi tie titulai, tartum koki tušti butaforijos barškalai, kažkur nuslenka ir liekti tik žmonės, turį tik širdys bei smegenys. Tat ir kalbėkimės dabar ne kaipo direktorius su ministeriu, o kaip tikri žmonės, kaip dori piliečiai.

ŠEREIKA. Klausau, ponas ministeri.

RIMVYDAS. Taigi, mano dėdė ir tamstos duktė prašo manęs, kad aš tamstą, taip sakant, išgelbėčiau iš pono Veličkos globos. Sako, kad jis toks svieto perėjūnas, kuriam, išskyrus pinigus, nieko nesama šventa...

ŠEREIKA. Ėė... Aš ponui ministeriui pasakysiu, kad jeigu aš ir esu kuo nors, ėė...

RIMVYDAS. Aš klausau, ponas Šereika. Prašau ramiai, nesinervinti.

ŠEREIKA. Jeigu aš ir esu kuo nors nusidėjęs savo darbuose, tai vis pono Veličkos įveltas. Ir kaip jis drįsta dabar mane kaltinti! Aš jį tuojau čionai pristatysiu! Tegu jis akyse pabando ką nors panašu pasakyti!.. (Nori eiti.)

RIMVYDAS. Ponas Šereika, kol kas nereikia. Tamsta man visą reikalą sugadinsi.

ŠEREIKA. Aš kaltas! A, kad jį kur negalia! Dar krikščionis, katalikybę priėmęs!

RIMVYDAS. Prašau sėsti ir ramiai kalbėti. Girdi tamsta?

ŠEREIKA. Aš nė vienu pirštu neprisilytėjau... Kaip mane gyvą matai, ponas ministeri... Galiu prisiekti, kryžių pabučiuoti!..

RIMVYDAS. Kam dar čia tas kryžius, ponas Šereika, kai pati siela kryžium gula?

ŠEREIKA. Ponas ministeri!.. Kaip mane gyvą matai!..

RIMVYDAS. Susimildamas, ramiau, tamsta!

75 psl.

ŠEREIKA. Negaliu, jūsų ekscelencija! Ne aš, ne aš, ponas ministeri! Vis jis, Velička! Jeigu ne tiesa, jūsų ekscelencija, tegu mane saulei šviečiant perkūnas trenkia, tegu mane žeme praryja! Kol aš maniau, kad jis doras, sąžiningas žmogus, tylėjau tartum žemė, bet dabar išgraužk, Petrai! Aš pats eisiu pas prokurorą ir visą teisybę išrėšiu! Taip, taip! Mane senai jau sąžinė graužia, bet iki šiol vis kentėjau. Sakau, draugas, kaip tėvas man, ponas ministeri... Kaip, manau, savo artimą žudysiu... O jis šitaip, Šereika kaltas!.. Ak, kad tu kur būtum galvą nusisukęs, negu dabar tokia gėda!.. Aš nebegaliu, ponas ministeri... (Sėdasi.) Man širdį skauda, žodžiai gerklėj springsta... (Linguoja galvą.) Šereika kaltas, Šereika kaltas... O jis – švarus, tyras kaip rasos karolis, kaip motinos ašara... (Šluosto akis.)

RIMVYDAS. Aš čia beidamas visai nesitikėjau išgirsti ką nors panašu. Na, jeigu dalykai taip virto, labai puiku. – Tamsta sutinki viską papasakoti teismo organams?

ŠEREIKA (dusliu balsu). Teismo organams?

RIMVYDAS. Taip. Kur tai matyta, kad tuo metu, kai pas mus kiekvienas žmogus turėtų būti didvyris, milžinas, šeimininkautų čia toki žmonės, kurie už pinigą pardavinėja savo sąžinę, visą tautos gerovę...

ŠEREIKA. Su gryna sąžine džiaugtis... Ach!.. (Susiima galvą.)

RIMVYDAS. Ar tam mes, ponas Šereika, tiek kentėjome, kad dabar mūsų atgimusioj tėvynėj įvairiausio plauko nenaudėliai, tiek savi, tiek ir svetimi, beprekiaudami tėvynės meile, krautų sau turtus, statytųsi puikius rūmus, pirktų gražius dvarų centrus, linksmi sau burzgėtų puikiais autais pro vargo ir skurdo lūšneles?..

ŠEREIKA (ašarodamas). Jūsų ekscelencija...

76 psl.

RIMVYDAS. Matai, ponas Šereika? (Rodo jam atraitęs rankovę savo pliką ranką.) Aš panašią žaizdą ne tik čia gavau, bekovodamas už mūsų šalies nepriklausomybę, bet ir krūtinėj ją nešioju... Tamsta manai, kad man dabar tos žaizdos nesijautrina, matant, kaip toki svieto perėjūnai, kaip Velička, arba ir tie patys mūsų broliai, kelia savo plėšikišką orgiją?..

ŠEREIKA (tyliai). Jūsų ekscelencija... ir aš... esu... nusidėjęs... (Sušunka.) Patriotai!.. Hu!.. (Sukniumba ant fotelio atsparos.)

RIMVYDAS. Tamsta manai, kad kas tik moka lietuviškai kalbėti, tas ir patriotas? Jeigu aš, pavyzdžiui, kalbu devyniomis kalbomis, tai aš devynių tautų patriotas? Lauk tokius visus patriotus, kurie ne širdy, o ant lūpų nešioja savo patriotizmą! (Eina prie Šereikos.) Ponas Šereika, aš džiaugiuosiu, kad tamsta visa tai taip atvirai. Matyti, kad tamsta esi sąžiningas žmogus...

ŠEREIKA. Ach, ponas Rimvyde, nesijuok iš manęs... (Užsiėmęs veidą kniubščias kuksi.)

(Įeina Labutis su Liucija.)

8

LABUTIS. Mes nebeiškentėme. Laukėme laukėme, aš ir sakau Liucijai: geriau patys eikime. O čia dar tokia naujiena...

RIMVYDAS (nurimęs). Kokia naujiena?

LIUCIJA (žiūri į tėvą).

LABUTIS. Žinai, Arnai, man per nevalią įbruko Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietą. Likę su Liucija skaitome laikraštį – gi žiūrime, kad aš išlošiau šešiasdešimt tūkstančių. Na, tik pamanykite... (Išsitraukia iš kišenės laikraštį.) Žiūrėk! Va čia. Užvardyta „Laimingas žmogus“.

RIMVYDAS (paskaitęs). Iš tikrųjų. Na, ką gi, sveikinu (Kažką patylomis pašnabžda Liucijai, rodydamas į sėdintį Šereiką.)

LABUTIS. Ir ką aš dabar darysiu su tokia krūva pinigų? Ir laimė ir nelaimė kartu. Dar užbubins kas.

LIUCIJA (prieina prie tėvo). Tėveli! (Pajudina jam petį.) Tėveli... Aš viską žinau...

77 psl.

ŠEREIKA. Liucija!.. (Apsikabina dukterį.) Dukrele!..

LIUCIJA (glosto jam plaukus). Dabar viskas bus gerai... Viskas bus gerai...

LABUTIS. Švogeri, girdėjai? Aš kapitalistu tapau!

ŠEREIKA (numoja ranka).

LABUTIS. Iš tikrųjų – vienas vargas su tais pinigais. Nei dieną, nei naktį tau ramybės nebus...

(Staiga pasigirsta triukšmas ir riksmas gretimame kambary.)

LIUCIJA. Na, ten dabar kas? (Pribėgus atidaro duris.)

9

ONA (tempdama už rankos Šereikienę, pasirėdžiusią kelionėn ir nešiną čemodanėliu). Eikš, eikš, ponia! Kas tai matė taip daryti? Dievaži! Juk tai svieto pabaiga!

LIUCIJA. Ona, ar iš proto išsikraustei?

ONA. Ne aš, panele, o poniai tur būt ne visi namie... (Rodo į nusiminusią Šereikienę.)

ŠEREIKA. Liuba, tu, ėė, išvažiuoji?

ŠEREIKIENĖ (tyli nuleidusi galvą).

ONA. Na, ko gi tyli? Nori, kad aš papasakočiau? Man nesunku. Dievaži, nesunku. – Aš, mat, netyčia pastebėjau (Šereikai), kad tamstos prietelka su tuo Velička kažką slapčia tariasi padaryti. Tat nebeiškenčiau ir, pridėjusi prie rakto skylutės ausį, ėmiau klausyti. Ogi man net plaukai ėmė šiauštis. Sako, mes pinigus kišenėn ir for. Šereikos peibėlis neims...

ŠEREIKA. Ką?

ONA. Tur būt jau Amerikon buvo susitarę... Kur gi daugiau...

ŠEREIKA (Šereikienei, kaip griausmas). Pinigus! Atiduok mano pinigus!

ŠEREIKIENĖ. Jie pas Veličką.

ŠEREIKA (bėga prie durų). Petrai! Drauge!

ONA. Nebepavysi, ponai. Jis su čemodanu kaip aitvaras išdūmė.

ŠEREIKA. Ką? (Griebias už galvos.)

RIMVYDAS (bėga į kabinetą). Telefoną!

ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, užmušk mane... (Puola prieš jį ant kelių.)

ŠEREIKA. Jis išvežė pinigus! Mano visą turtą!.. (Vaikščioja susiėmęs galvą.)

ŠEREIKIENĖ. Ir mano visas brangenybes... (Rauda.)

ŠEREIKA. Oi, oi!.. Kaip aš dabar gyvensiu?.. (Bėgioja.)

78 psl.

LABUTIS (eidamas paskui Šereiką). Švogeri! Švogeri!

ŠEREIKA. Iš kur aš dabar imsiu pasogą savo dukteriai?.. Oi, oi!..

LIUCIJA. Tėveli, spiauk... Labai jis man reikalingas...

LABUTIS. Gi aš, švoger, duosiu. Visus šešiasdešimt...

RIMVYDAS (sugrįžęs nuo telefono). Paskambinau policijai. Gal dar suspės sučiupti.

ONA. Ar Veličką? Taip jis, ponas ministeri, ir bijo policijos... Oho, toks didelis patriotas...

ŠEREIKA (užsimoja ant žmonos). Pasislėpk iš mano akių, o tai aš tave!.. (Visi puola ginti.)

RIMVYDAS. Na ir išvakarės mūsų rytojaus...

Galas.

Klausimai: Ketvirtas veiksmas

1. Kuo baigiasi komedija? Kas laimi, kas pralaimi ir ar pabaiga teisinga?

Rodyti atsakymą

Šereika, sužinojęs, kad Velička visas kaltes verčia jam, prisipažįsta Rimvydui ir pažada viską pasakyti prokurorui. Liucija jį guodžia: „Dabar viskas bus gerai...“ Velička pabėga su Šereikos pinigais ir Šereikienės brangenybėmis, o Šereikienė, pagauta su čemodanėliu, lieka be nieko. Labutis, laimėjęs loterijoje šešiasdešimt tūkstančių, pažada juos atiduoti Liucijos pasogai. Ne visi nubausti: didžiausias sukčius pabėga, todėl Rimvydas taria „Na ir išvakarės mūsų rytojaus...“ Tikrasis „rytojus“ dar neatėjo.

Rašiniui: DoraTėvynė

2. Kaip Velička galiausiai išsiveža Šereikos pinigus?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Melas ir tiesa

3. Kiek pinigų Labutis laimi Raudonojo Kryžiaus loterijoje?

Pasirink atsakymą

Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.

Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.