Petras Vaičiūnas · 1890–1959
Trečias veiksmas
39-60 psl. iš 78·apie 45 min.·13 paaiškinimų·4 klausimai
39 psl.
Valgomasis kambarys. Ant stalo stovi keletas bonkų ir dar šis tas... Trejos durys – į virtuvę, į kabinetą ir į svečių kambarį. Pastarosios atdaros.
1
ONA (pažiūrėjusi į svečių kambarį, kur matyti Šereika su Velička). Jeigu tu toks kvailas, tai tegu tave tas Velička visai užvynioja ant savo piršto. Taip aš ir kišiuosi jūsų reikaluosna. (Triūsinėja apie stalą.) Ne veltui žmonės sako, kad kur du pešasi, trečiam nėra ko kištis. Nors ir anandie, kai Veličkos žmona atėjo. Juk viskas, kaip ant delno buvo. Ir galų gale – kas gi? Tik aš nukentėjau. Tfu!.. Tas Šereika daugiau pinigų turi, negu smegenų...
(Įeina Šereika su Velička.)
ŠEREIKA. Ona, šviesos daugiau!
ONA (žibindama elektrą). Vis nežmoniškai. Dieną tamsos, o naktį šviesos.
VELIČKA. Ką tu čia murmi kaip meška?
ONA (piktai nusisukusi nuo jo, eidama prie stalo, sau). Būtum mano vyras, tai aš tave pamokyčiau.
ŠEREIKA. Ona, taures ant stalo!
ONA (pastato taures). Daugiau nieko nereikia?
ŠEREIKA. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia išburzgėjo.
ŠEREIKA. Ko tu tokią susiraukusi, tartum naginė?
ONA. Ponas nori, kad aš dantis pardavinėčiau? Jeigu susiraukusi, tai tur būt ne veltui... (Šluostydama akis išeina.)
ŠEREIKA (vydamasis ją). Ona! Ona, kas tau?
VELIČKA. Napoleonai, spiauk!
ŠEREIKA. Ji kažko verkia.
VELIČKA. Supaisysi bobų ašarų. Jos visuomet žlugtą merkia. Tai jų amatas.
2
ŠEREIKA (sugrįžta atgal). Žinai, kai aš pamatau ašarojantį žmogų, taip kažkas širdy, ėė, ir suvirpa. Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Išsiėmęs skepetaitę šluostosi akis.)
VELIČKA. Todel, kad ir pats pusė bobos esi.
ŠEREIKA (užsigavęs). Aš – pusė bobos?!
VELIČKA. Na tik negaidžiuok čia be reikalo! Geriau išgerkime. (Pripila dvi taures.)
40 psl.
ŠEREIKA (paėmęs iš jo taurę). Į sveikatą! (Sudaužti.)
VELIČKA. Už tavo žmoną, ponią Liubą! (Išsigeria abudu.) Ėch, Napoleonai, kam čia tie žodžiai! (Vėl pripila abi taures.) Imk!
ŠEREIKA (paima taurę). Tai tu, Petrai, man iš draugiškumo? Sakai, galėtum prisiekti?
VELIČKA. Gerk, paskum pakalbėsim. (Abu išsigeria.) O tu kaip manai? Kas gi aš tau, jeigu ne draugas? Ar tu maža turi dar įrodymų iš mano pusės? Ar aš tavęs nepastačiau vice direktorium?
ŠEREIKA. Kas tiesa tai tiesa, Petrai.
VELIČKA. Tu man, bra, bobų neklausyk! Su jomis trumpas reikalas!
ŠEREIKA (juokiasi). Žiūrint, Petrai, kokia, ėė, paukštelė...
VELIČKA (pildamas taures). Ė, ką ten! Visos vienodai pluksnotos ir visos kaip viena vienodai skraido.
ŠEREIKA. Juokdarys tu, Petrai... Che che...
VELIČKA. Į sveikatą! (Abu išsigeria.) O savo Liubą tu gerbk ir mylėk, nes ji už tave galvą deda.
ŠEREIKA. Tai tu ją, sakai, norėjai išbandyti?
VELIČKA. O tu kaip manai? Labai man reikalinga tavo meilužė! Juk pats matei, kokių aš gražuolių turiu. Aš jam gera norėdamas, o jis velniai žino ką mano!..
ŠEREIKA. Drauge, mano broli!.. (Apsikabina Veličką.) Išgerkime už mūsų draugiškus ryšius. (Pripila.) Jeigu aš ką pamyliu, tai ir dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, Petrai... (Sudaužti taurėmis.)
VELIČKA. Ne veltui ir aš tave taip pamylėjau. Ypač dabar mūsų draugiškumo ryšiai turi būti tvirti.
ŠEREIKA. Jie amžinai, Petrai, bus tvirti. Duodu tau garbės žodį. (Mušasi į krūtinę.)
VELIČKA. Nes velnias žino, koks dabar pas mus ministeris ateis. Žinai, gali toks žmogus pasitaikyti, kad visoms mūsų patriotinėms pastangoms gali būti taškas.
ŠEREIKA. Tai tu rimtai; Petrai, ėė, esi susirūpinęs?
VELIČKA. Aš, žinoma, tik taip kalbu. Bijoti – ne mano būdas. Bet vis delto, žinai, reikia būti atsargiems.
41 psl.
ŠEREIKA. Juk aš visuomet tau sakiau, Petrai...
VELIČKA. Sakiau, sakiau! Tuojau ir išsigando!
ŠEREIKA. Aš neišsigandau, Petrai, o taip sau... Truputį, žinai, kažkas širdy suvirpėjo, kad žmogus, ėė, dirbi, nesigaili savo sveikatos tėvynės labui, o čia, žiūrėk, ateis naujas ministeris ir vieton padėkos tau... Juk tu pats supranti, Petrai... Širdį skauda...
VELIČKA. Jau, jau! Liur liur košę... Tu man žiūrėk, o tai aš spiausiu ant visko ir sudiev! Pasaulis platus, o kitur saulė dar šviesiau šviečia negu tame jūsų užkampy, kuriam aš tiek metų pasiaukojęs dirbu. Aš kol patriotas – tai patriotas, o jeigu ne – tai tiek tu mane ir matysi...
ŠEREIKA. Petrai, buvai man iki šiol prietelis, būk juo ir ateity... Kaipgi aš be tavęs vienas čia likčiau?.. Juk tiek bendrų reikalų...
VELIČKA. Sakau, kad aš tave myliu. Jeigu būsi vyras, mes ir toliau gyvensime, kaip gyvenome. Bet dabar žiūrėk man – geruoju gyvenk su savo Liuba ir jokių reikalų neturėk su moteriškomis! Ko gera, dar ką nors netyčia kur prasitarsi ir nueis per visą miestą. O ten tuoj ir laikraščiai pastvers...
ŠEREIKA. Aš viską, Petrai, taip darysiu, kaip tik tu man liepsi. O su bobomis, ėė, ni ni... Tartum tik ką išsišventęs kunigėlis... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA (išsitraukia iš kišenės laikraštį). Skaitei apie mus straipsnį?
ŠEREIKA. Vėl rašo? Oi!.. Palauk, pirma išsigersiu. (Pilasi.)
VELIČKA. Nebijok! Čia kaip sviestu patepta.
ŠEREIKA (užsideda pensnė ir skaito). „Garbingi tėvynės sūnūs“... Ėė, ir čia apie mus, Petrai?
VELIČKA (išsigėręs). O apie ką gi daugiau? Žinoma, apie mus.
ŠEREIKA. Hy... Toki žodžiai!
VELIČKA. Čia sąryšy su mūsų ministerio atsistatydinimu.
ŠEREIKA. Duok dar vieną! (Išgeria ir drąsiu balsu skaito.) „Garbingi tėvynės sūnūs!“
VELIČKA. Skaityk va nuo šios vietos. (Parodo.)
42 psl.
ŠEREIKA (skaito). „Mūsų nepailstami valstybės vyrai ir visuomenės veikėjai, Petras Velička ir Napoleonas Šereika... (Pakeltu balsu) ir Napoleonas Šereika, – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai...“ Duok dar vieną! (Išgeria.) Petrai, broli! Aš negaliu... Man ašaros rieda...
VELIČKA. Ir kam čia tos ašaros? Tu, bra, į viską sveikai žiūrėk, jeigu nori būti žmogus. Duokš aš paskaitysiu!
ŠEREIKA. Paskaityk, brol, paskaityk... Aš taip susigraudinau... (Duoda jam laikraštį.)
VELIČKA (skaito). „Petras Velička... (Atsikosėjęs, pakeltu balsu.) Petras Velička ir Napoleonas Šereika – tie mūsų nepriklausomos tėvynės kūrėjai ir gilūs patriotai, bebudėdami prie mūsų jaunos valstybės sudėtingos mašinerijos ratų, per tuos sunkius mūsų tautai metus tiek nusipelnė visai šaliai, kad šiandie patys gali su gryna sąžine džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais, tartum Sizifo darbais.“
ŠEREIKA. Taip stačiai ir pasakyta – ėė, su gryna sąžine?
VELIČKA. Na, matai, kad pasakyta. O kas pasakyta, tas šventa. Što napisano, brat, perom, tavo nievyrubiš i taporom!
ŠEREIKA. Išgerkim, brol! (Pila.) Su gryna sąžine, ėė, džiaugtis ir didžiuotis savo nuveiktais darbais!
VELIČKA. Matai, bra, kur aš tave išvedžiau! Susilaukti, kad apie tave taip rašytų laikraščiai, tai ne juokai, bra! Na, prosit! (Abu išsigeria.)
ŠEREIKA. Petrai, tu man kaip tėvas... Kaip mane gyvą matai... (Iškilmingai.) Su gryna sąžine didžiuotis savo nuveiktais...
VELIČKA (pagriebia). Tartum Sizifo darbais! Che che...
ŠEREIKA (susirūpinęs). Sizifo? O ar tai ne blogas, Petrai, žodis? Gal būt tame viename žody ir glūdi visa paslaptis?.. Žinai, brol, tie rašytojai gudrūs, žalčiai...
VELIČKA. Sizifas tai... Na, kaip čia tau geriau pasakius? Žinai, jis bus, tur būt, Ilja Muromco draugas. Toks milžinas.
43 psl.
ŠEREIKA. Milžinas? Che che... Na, tai būk sveikas, brol. (Abu išsigeria.) Žinai, Petrai, gal jau vertėtų patelefonuoti? Gal jau žinoma, kas ateis ministeriauti ant mūsų sprando.
VELIČKA. A, iš tikrųjų, reikia pasiteiriauti. (Abu įeina į kabinetą.)
(Tuo tarpu įeina Ona su Lebertzonu.)
3
ONA. Tik ką čia buvo. Kur gi jie dabar išsirioglino? (Pažiūri į kabinetą.) A, jie ten su triubele kalba.
LEBERTZONAS. Su triubele? O kas tai per žmogus toji triubele?
ONA (purkščia į saują). Na ir šposininkai tie ponai... Geras žmogus, pabrike padirbtas... Nėra ko kalbėti....
LEBERTZONAS. (irgi juokiasi). Ja, ja. ......
ONA. Prašau sėsti. Svečias būsi.
LEBERTZONAS. Liabai dėkui panelei. Aš paliauksiu pono Šereikos.
ONA. Ką čia ponas stovėsi! Sėsk! (Paima jį už pečių ir pasodina.) Pinigų už tai nereikės mokėti. (Nueina prie kabineto durų.)
LEBERTZONAS. Donner Wetter... Dieses Mädchen... (Baksteli sau pirštu į kaktą.)
ONA. Dar tebekalba. (Sugrįžta atgal.) Gal ponas vyno išgersi?
LEBERTZONAS. Liabai dėkui, liabai dėkui.
ONA (pripylus duoda).. Prašau. Linksmiau bus sėdėti.
LEBERTZONAS (neima). Aš bliavininkas.
ONA. Ir aš negirtuoklė. Dievaži, negirtuoklė. O su tamsta vis delto vieną išgersiu. (Išgėrusi vėl pripila ir duoda Lebertzonui.) Na, kam čia tos bereikalingos ceremonijos? Prašau! (Pastato jam taurę.)
LEBERTZONAS. Man galivą skauda.
ONA. A, kiba galvą.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ONA (pasiima kėdę ir, patraukusi ją prie Lebertzono, atsisėda). Ponas, sako, iš tolo pas mus būsi atkeliavęs?
LEBERTZONAS. Ja, liabai iš tolo. Iš Šveicarijos.
ONA (stebėdamasi). Iš Šveicarijos! Amatą turi? Girdėjau, kad ponas esi profesorius?
LEBERTZONTS. Ja, profesorius.
ONA. Tai didelę galvą turi. O ko gi ponas mokai mūsų studentus?
LEBERTZONAS. Lietuvių kalibos.
44 psl.
ONA (vėl į saują juokiasi). Na ir šposininkas gi ponas... Dievaži... Net nebegaliu juokais tverti... Pas mus, ponai, ne tik studentai, bet ir visi piemenys, visi vaikai puikiausiai lietuviškai porina.
(Girdėti einantieji iš kabineto. Ona pakyla iš savo vietos.)
ONA. Na, tamstai dabar nebus nuobodu. Aš galiu sau eiti.
(Šereika su Velička įeina, o Ona išeina.)
4
ŠEREIKA (pamatęs Lebertzoną). A! Ką aš matau!
VELIČKA. Ponas profesorius!
LEBERTZONTS. Liabas vakaras, mano ponai.
ŠEREIKA. Taip sakant, vakarėlis. (Sveikinasi.)
VELIČKA. Na, kas girdėti jūsų pasauly, ponas Lebertzone?
LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės tėvynės liabui ir tiek.
ŠEREIKA. Gal jau žinote, koki bus ministeriai?
VELIČKA. O gal būt ponas Lebertzonas kurį nors portfelį? A?
ŠEREIKA. Ėė, a? Tuomet aš tamstai ne šimtą, bet pusantro! Kaip mane gyvą matai! (Susigriebęs apsidairo.) Ir kas man ką padarys!
LEBERTZONAS. Kolei kas dar ne. Yra daug daugiau už mane nusipelniusiųjų tėvynei vyrų.
VELIČKA. Na ir ilgai jie tęsia tą nelemtą krizį. (Įsipylęs taurę išsigeria.)
LEBERTZONAS. Liabai sunku susitarti, nes liabai daug yra kandidatų. Ir aš buvau pasitarime, bet, pamatęs, kad nieko gera, paėmiau ir išėjau. Mane visa toji procedūra liabai nervina.
ŠEREIKA (nervingai perbraukia ranka per pakaušį). Fu... Ir man, ėė, tartum kinkas kas kutentų. (Pripila taures.) Prašau! (Duoda Lebertzonui.)
LEBERTZONAS. Nors aš ir bliavininkas, bet su tamsta mieliu nioriu.
ŠEREIKA. Taip sakant, nervus nuraminti. Į sveikatą. (Visi išsigeria.)
(Kabinete sučirška telefonas.)
VELIČKA. Ts!
ŠEREIKA. Telefonas? (Visi klauso. Telefonas vėl sučirška.)
LEBERTZONAS. Ja, ja. Telefonas.
(Velička su Šereika, vienas kitą pralenkdami, išbėga į kabinetą. Čia pat įeina Liucija.)
45 psl.
5
LIUCIJA. A, ponas Lebertzonas?
LEBERTZONAS. Taip sakant, liabas vakarėlis. (Sveikinasi.)
LIUCIJA. Tamsta vienas čia?
LEBERTZONAS. Ne. Buvo ir poniai, bet jie dabar nubėgo su triubele pakalbėti.
LIUCIJA. Ką? Su triubele?
LEBERTZONAS. Niu ja. Telefonu. Taip liaudis, tamstų tarnaitė sakė.
LIUCIJA. A... Tamsta iš liaudies mokaisi mūsų kalbos? – Prašau sėsti.
LEBERTZONAS. Prašau panelė... (Duoda jai kėdę.)
LIUCIJA. Ačiū. Aš geriau čia...
(Įbėga Šereika su Velička.)
6
ŠEREIKA. Ponas Lebertzone, mes tamstą turime čia palikti.
LEBERTZONAS (pažiūrėjęs į Liuciją). Liabai malionu.
ŠEREIKA. A, Liucija čionai! Na, tai jūs, čia, ėė...
VELIČKA. Greičiau, greičiau, Napoleonai!
LIUCIJA. Kas atsitiko?
ŠEREIKA. Tuoj bus žinomi nauji ministeriai. Mum reikia bėgti pasveikinti.
VELIČKA (skatindamas Šereiką). Na, eime, eime, Napoleonai!..
ŠEREIKA. Tai jūs čia, ėėė... (Velička paima jį už rankovės ir išsiveda.)
7
LIUCIJA. Tamsta nenori eiti pasveikinti nauju ministerių?
LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija, kaipgi aš galiu tamstą vieną palikti liūdėti? Aš paskum suspėsiu.
LIUCIJA (šypsodamasi.) Labai ačiū. Prašau papasakoti, ką tamsta gera dabar veiki?
LEBERTZONAS. Ot, darbuojamės po truputį tėvynės liabui ir tiek.
LIUCIJA. Tamsta labai pagarsėjai pas mus. Taip dažnai mūsų laikraščiuose tamstos vardą galima sutikti. Tamsta pas mus didvyris.
LEBERTZONAS. Man liabai malionu, kad panelė Liucija domiesi mano mažyte persona.
LIUCIJA. Kaipgi aš galiu nesidomėti? Juk mus perša. Mes kaip ir sužadėtiniai...
LEBERTZONAS. Ach, panele Liucija! Aš tamstą liabai gerbiu. Tiesiog dievinu.
LIUCIJA. Be reikalo, ponas Lebertzone. – Gal tamsta nori išgerti?
46 psl.
LEBERTZONAS. Su tamsta mieliu nioriu.
LIUCIJA. Prašau. (Paduoda jam taurę.)
LEBERTZONAS. Už tamstos liaimę!
LIUCIJA. Ačiū. (Sudaužti ir išgeria abu.)
LEBERZONAS. Aš tamstą dievinu ir laukiu tos dienos, kada tamsta tarsi man savo malionų žodį.
LIUCIJA. Ar tamstai mano tėvelis nieko dar nesakė?
LEBERTZONAS. O, jis man liabai malionus!
LIUCIJA. Bet jis tamstai mano sąlygų nepranešė? Aš mat savo sąlygas pastačiau.
LEBERTZONAS. Man būtų liabai malionu jas išgirsti.
LIUCIJA. Taip? Na, aš galiu jas tamstai pasakyti. Tamsta kaipo vyras man patinki.
LEBERTZONAS. Ach, Liucija!..
LIUCIJA. Žinoma, aš tamstos dar nemyliu, bet šiaipjau kažką tamstai jaučiu savo širdy.
LEBERTZONAS. Liabai puiku! Liabai puiku!
LIUCIJA. Antra vertus, mūsų gadynėj meilė ne taip jau ir svarbu, ponas Lebertzone. Ji kitą sykį gali tik apakinti.
LEBERTZONAS. Ja, ja, panele Liucija.
LIUCIJA. Taigi, atvirai kalbant, aš sutikčiau už tamstos tekėti...
LEBERTZONAS. O koks aš liaimingas žmogus!
LIUCIJA. Jeigu tamsta, imdamas mane, nereikalausi iš mano tėvo nė vieno cento kraičių ir tuojau su manim išvažiuosi į savo tėvynę gyventi.
LEBERTZONAS. Tamsta labai malioni mergaitė, bet...
LIUCIJA. Bet, kasgi – bet?
LEBERTZONAS. Bet tamsta, tur būt, juokiesi? Nors aš tamstą ir labai gerbiu, bet to padaryti vis delto negalėčiau. Kaipgi aš dabar palikčiau tą jūsų vargšę šalį, kurią aš taip pamilau ir kuriai aš taip reikalingas esu? Juk čia reikia blaivybę platinti, reikia jaunuomenę šviesti, študentus reikia lietuvių kalibos mokyti... Oi, oi, kokios galybės darbo!...
LIUCIJA. Tai tamsta tokiu jau dideliu mūsų šalies patriotu pasidarei?
LEBERTZONAS. O, kokis aš didelis patriotas!
LIUCIJA. Na, o jeigu aš antrą savo sąlygą atsiimu ir palieku tik pirmąją – nė vieno cento pinigų! Kaip tuomet?
47 psl.
LEBERTZONAS. Tamstos tėvas, taip sakant, gali ne man tuos pinigus duoti, o tamstai, panele Liucija. Juk aš sau ir nereikalauju. Ja, ja. Mes taip ir padarysime.
LIUCIJA (juokiasi.) Tamsta labai protingas vyras ir kasdien man imi labiau patikti.
LEBERTZONAS. Na, ja, ja. Aš buvau tikras, kad panelė Liucija mane suprasi.
LIUCIJA. Taip, ponas Lebertzone. Aš kiaurai tamstą suprantu.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą ir užsirašinėja.) Kaip tamsta pasakei? Kiaurai?
LIUCIJA. Taip, kiaurai. Ir puikiausiai žinau, kokios tamstai žmonos reikia. (Prieina prie durų ir šaukia.) Ona! Ona!
LEBERTZONAS (nerimaudamas.) Was will sie machen?
(Įbėga Ona.)
8.
LIUCIJA. Ona, ar tu dar nesi niekam pasižadėjusi?
ONA. Dievaži, niekam. O ką, panele?
LIUCIJA. Šis ponaitis nori vesti. Ar tu eitum už jo?
ONA. Ar už to vokietuko? Na, ką čia dabar panelė šposus kreti!.. (Prunkščia į saują.)
LIUCIJA. Tu nesijuok! Mes rimtai.
LEBERTZONAS. Panele Liucija!
ONA. Kas čia tik dedasi tame mieste... (Pažiūrėjusi į Lebertzoną vėl ima prunkšti.)
LIUCIJA. Aš tau duosiu gerą kraitį. Jūs pasistatysite namelius ir dirbsite tėvynės labui.
ONA (prieina prie Lebertzono.) Jaunikis... Hy...
LEBERTZONAS (traukdamasis atgal ir besidairydamas.) Diese Frauen sind verrückt... (Rodo į kaktą.) Ja, ja... Das ist recht...
LIUCIJA (Onai.) Na, sakyk gi! Juk matai, kaip ponas nerimauja laukdamas tavo atsakymo.
ONA. Dievaži, aš pati jau nebesusivaikau, kaip čia dabar yra...
LIUCIJA. Na, ką čia tau dar reikia susivaikyti? Pasakyk šiaip ar taip ir bus baigta.
ONA. Jeigu jau iš tikrųjų čia teisybė būtų, o ne juokai, tai aš ir pasakyčiau. Dievaži, pasakyčiau. Man nesunku.
LIUCIJA (ragindama.) Na!
48 psl.
ONA. Argi aš tam, panele, iš visų pusių pagundų ir papiktinimų apsupta dieną ir naktį saugojau savo rūtų vainikėlį, kad jį atiduočiau svetimos šalies berneliui?! Ne, to niekados negali būti! Dievaži, negali. Ponaitis, gal būt, dar ir nekatalikas. Kaipgi paskum su vaikais būtų? Ne, aš jau geriau už savo žmogaus, už tikro lietuvio arba marikonto...
LIUCIJA. Girdi, ponas Lebertzone? Ir ji patriotė!
ONA. Panele, prašau manęs be reikalo nepravardžiuoti. Kur ten man taip aukštai. O ponaitis nesikrimsk ir nepyk, kad aš taip į akis viską stačiai išrėžiau. Aš stačiokiškai, o ne taip kaip ponai. Pas mane, kas širdy, tas ir ant liežuvio. Jeigu klausi, tai ir atsakau...
LEBERTZONAS. Atsiprašau... Man liabai nemalionu... Bet aš...
ONA. Ką gi darysi, ponaiti. Labai ačiū už gerą širdį, bet, dievaži, negaliu...
LEBERTZONAS (Liucijai.) Aš turiu tamstai pareikšti, kad man labai liūdnu... Juk aš taip tikėjausi.... Ach, mein Gott!..
LIUCIJA. Kuo gi aš kalta, ponas Lebertzone, jeigu aš tamstai nieku būdu negaliu padėti?
ONA. Neliūdėk, ponaiti! Žmonės sako: meilė kaip seilė. Nusispiovei ir nėra. Dievaži. Didelio čia daikto. Juk ne pinigai mokėti.
LIUCIJA. Cha cha... Iš tikrųjų, ponas Lebertzone... Buvo čia ko... Juk ne pinigai, anot Onos...
LEBERTZONAS (truputį karščiuodamasis.) Tamsta mano ambiciją įžeidei. Man čia liabai nemalionu būti. Aš turiu sudiev pasakyti. (Nori eiti.)
LIUCIJA. Ponas Lebertzone! Kur tamsta?
LEBERTZONAS (atsigrįžta.) Aš namo...
LIUCIJA (rimtai.) Užteks juokų! Na, tai ką tamsta pasakysi į mano sąlygas? Nė vieno cento ir į Šveicariją!
ONA (sau.) Apsaugok Dieve, kad mane išlydėtų už devynių upių, už devynių kalnų, už jūrių marių... Gyventi be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių... Išgraužk!.. Ir surišęs mane niekas ne išvežtų! Dievaži, neišvežtų!..
49 psl.
LIUCIJA (Lebertzonui.) Aš laukiu atsakymo.
LEBERTZONAS. Aš negaliu. Aš turiu dirbti tėvynės liabui. Nors man ir liabai skaudu, bet – sudiev. (Nori išeiti.)
(Tuo tarpu kažkas pabarškina durysna ir linksmas įkiutina Labutis.)
9.
LABUTIS. Liucija!
LIUCIJA. Dėdė! Ot gerai, kad atėjai! Ot gerai! (Apkabinusi pabučiuoja jį ir paskum prisiglaudžia prie jo.)
LABUTIS (glostydamas). Kas tau, vaikeli?
ONA (priėjusi prie Lebertzono.) Man ponaičio labai gaila, dievaži, gaila. (Paglosto jam petį). Bet ką gi darysi, jeigu širdis nepriima. (Rodo į Liuciją.) Ji keistas pas mus žmogus...
LABUTIS. Liucija, na, spėk su kuo aš čia atėjau! Niekados nespėsi, niekados, kas ten dabar rengiasi prieškambary...
LEBERTZONAS. Donner Wetter! Ales ist hin! (Smunka iš kambario.)
LIUCIJA. Tiesa? Man labai įdomu. Aš nebegaliu iškęsti... (Eina prie durų.)
LABUTIS (eidamas šalia jos.) Aš tau siurprizą, Liucyte, siurprizą... (Atsidaro durys.) Štai, žiūrėk!
LIUCIJA. Ponas Rimvydas!
ONA. Rimvydžiokas!
LABUTIS. Hee... (Linksmai juokiasi.)
(Rimvydas įveda už parankės pabėgusį Lebertzoną.)
10.
RIMVYDAS (Lebertzonui.) Prašau, prašau!
LEBERTZONAS (kaip ir spirdamasis.) Aš nebeturiu laiko... Kaip Dievą myliu...
RIMVYDAS. Nors vieną minutę. Toks netikėtas susitikimas. Sėsk tamsta ir pasėdėk, kol aš pasisveikinsiu. (Palieka Lebertzoną prie kėdės ir eina prie Liucijos.)
LABUTIS. Pažystami? (Džiaugsmingai juda ir trina rankas.)
LIUCIJA. Iš kur čia dabar tamsta, tartum iš dangaus?
LABUTIS. Kaip tu gerai pasakei. Iš tikrųjų, tartum iš dangaus!
RIMVYDAS (Liucijai.) Kur ten iš dangaus. Ne iš dangaus, o iš pragaro į dangų. (Juokiasi.) Žinoma, nei iš pačio pragaro, o, taip sakant, iš Europos sūkurio...
50 psl.
LABUTIS (Liucijai.) Tik tu pažiūrėk į ji! Koks jis vyras pas mane! (Džiaugsmingai eina per kambarį.)
LIUCIJA (Rimvydui.) Prašau sėsti. (Abu eina ir sustoja prieš Lebertzoną.)
ONA (timpteli Labutį už rankovės.) Ponas mokytojau! (Pasivedusi jį į šalį.) Kas jis toks? (Rodo į Rymvydą.)
LABUTIS. Tai mano tolimas giminaitis, vaikeli. Rimvydas.
ONA. Aš žinau, kad Rimvydžiokas. Bet kas jis toks – ar kcelencija, ar šiaipjau koks nors kitas didelis ponas?
LABUTIS. Diplomatas.
ONA (kupina pagarbos.) A!.. Tai, matyti, mokytas žmogus. Pas mus tokių ir negirdėti. O aš maniau, kad kcelencija. Kaip mūsų Velička.
LABUTIS (eina prie visų.) Tartum iš dangaus... Tartum iš dangaus...
RIMVYDAS. Koks netikėtas, dėde, susitikimas su senu pažystamu. (Rodo į Lebertzoną.)
LABUTIS. O, ponas Lebertzonas pas mus didelis žmogus!
ONA (sau.) Vargšas tas vokietukas... Dievaži, vargšas...
LIUCIJA. Aš labai atsiprašau svečių. Eisiu pašeimininkauti. – Ona, eime! (Abi išeina.)
11.
RIMVYDAS (dėdamas ant Lebertzono peties ranką.) Jeigu taip, tai sveikinu!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui.
RIMVYDAS. Kai paskutinį sykį mes matėmės tamstos tėvynėj, rodosi, tamsta man gyreisi, kad gavai mokytojaus vietą kažkokioj ne tai pradžios, ne tai vidurinėj mokykloj... Ir labai gražioj vietoj, prie ežero.
LEBERTZONA. Ja... Bet paskum man tos vietos nedavė.
LABUTIS. Tai pasirodo, kad mes su ponu Lebertzonu kolegos? Aš apie trysdešimtį metų darbavausi pradžios mokykloj. Dabar dirbu vidurinėj mokykloj. Taip sakant, gavau paaukštinimą. O, mokytojo šventas darbas...
LEBERTZONAS. Ja, liabai didelis darbas.
LABUTIS. Tik dabar labai sunku su mokiniais, nes jie visi toki futbolistai ir boksininkai, kad ojojoi... Jie ir pamokų metu nesiliauja kojomis ir rankomis dirbę, o galvos kaip arbuzai...
51 psl.
RIMVYDAS. Cha cha... Na, o dėdė ar nepabandai paspardyti futbolo?
LABUTIS. Kur ten man, vaikeli! Aš ir savo mokiniams buvau ėmęs drausti. Žinai, per laikraščius apšaukė nepatriotu, atsilikėliu. Sako, mat dabar taip reikią, toks amžius. Visi turį auginti sau raumenis, kad geri būtų tėvynės gynėjai. Kas galvoj ir širdy, sako, tas ne taip svarbu. Ir ponas Lebertzonas didelis sportininkas. Kaipgi. Net vadovėlį pagamino kaip reikia spardyti tą jaučio odos kamuolį.
RIMVYDAS. Tiesa?
LEBERTZONAS. Ja, liabai geras vadovėlis. Aš jį, taip sakant, iš kelių sistemų sudariau.
RIMVYDAS. Kaip aš matau, tai tamsta tikrai visiems galams čia meisteris. Na, o kokia gi tamstos pamatinė profesija?
LEBERTZONAS. Pamatinė profesija?
LABUTIS. Ponas Lebertzonas profesoriauja pas mus.
RIMVYDAS. Ką? Tiesa?
LEBERTZONAS. Mane pakvietė... Ja.
RIMVYDAS (šypsodamasis pereina per kambarį ir paskum, priėjęs prie Lebertzono, suduoda jam per petį.) Sveikinu! Sveikinu, ponas Lebertzone! Težydi mokslas! Dar kartą sveikinu, ponas Lebetzone!
LEBERTZONAS. Liabai dėkui. – Ar tamsta, ponas Rimvyde, dabar jau paliksi pas mus gyventi?
RIMVYDAS. Taip. Matau, kad man būtinai čia reikia pasilikti.
LEBERTZONAS (pažiūri į laikrodį.) Na, tai liabai malionu. Besidarbuodami tėvynės liabui dažnai susitiksime Lietuvos dirvonuose.
RIMVYDAS. Be abejo, O, man plačiai reiks užsimoti! Kaip milžinui plėšti savo dirvonus!
LEBERTZONAS (vėl žiūri į laikrodį.) Oi, man jau senai buvo laikas bėgti. Sudiev.
RIMVYDAS. Sudiev, ponas profesoriau!
(Lebertzonas dar kartą atsigrįžęs pasilenkia ir išeina.)
12
RIMVYDAS Cha cha... (Juokiasi ir vaikščioja.) Ne, negaliu, dėde! Čia pas jus kiekviename žingsny komedijos...
52 psl.
LABUTIS. O, vaikeli, mes čia linksmai, labai linksmai gyvename. Aš kitą kartą apsidairau ir pats nežinau ar man juoktis, ar verkti?
RIMVYDAS. Iš tikrųjų, dėde. Aš tau užjaučiu.
LABUTIS. Žiūrėk, niekam nė žodžio, kad tu „Rytojaus išvakarių“ autorius!
RIMVYDAS. Kodel, dėde?
LABUTIS. Nemalonumų turėsi. Pas mus čia, vaikeli, knygų nemėgsta, o ypač tokių, kurios liepia būti žmogum. Aš tavo knygą, žinai, buvau mokyklos knygynėlin savo lėšomis nupirkęs. Bet už tai vos iš vietos neišlekiau. O, pas mus čia nelengva, vaikeli. Pagyvensi, tai pats pamatysi.
(Įeina Liucija su Ona nešinos kava.)
13.
LIUCIJA. Mes čia kavos išvirėme.
LABUTIS. Ačiū, ačiū, vaikeli. Tu mane visuomet palepini.
RIMVYDAS. Panele Liucija, aš norėčiau telefonu pakalbėti.
LIUCIJA. Prašau.
RIMVYDAS. Dėde, jeigu dar bus ne vėlu, aš jiems pranešiu, kad sutinku paimti ministeriją.
LABUTIS. Na ir bravo, vaikeli, bravo! Bent turėsime savo tikrą žmogų.
RIMVYDAS (Liucijai.) Galima?
LIUCIJA. Prašau. (Įleidžia Rimvydą į kabinetą.)
ONA (Labučiui.) Ministeris?!
LABUTIS. O, jis, vaikeli, gerą galvą turi. Ir doras, sąžiningas žmogus.
ONA. Dabar ir aš turėsiu nors vieną pažystamą ministerį. Juk kaimynai esame. Kaipgi. Drauge grybaudavome. Geras buvo berniokas, nėra ko apkalbėti...
LIUCIJA (Rimvydui, prie durų). Tik prašau paskubėti, ponas Arnai, nes kava atšals. (Sugrįžta prie Labučio.) Ir dėdė man nė žodžio, kad ketina parvažiuoti!
LABUTIS. Kad ir aš, vaikeli, nežinojau. Jis visai netikėtai. Kaip pėdas ant galvos. Jį mat parkvietė. Siūlo ministeriją. Bet jis iki šiol nė iš tolo. Tik dabar, po pasikalbėjimo su Lebertzonu, tartum dvasia iš dangaus ant jo būtų nusileidusi.
LIUCIJA (Onai.) Ten, rodosi, kažkas baldosi.
ONA. Gal ponas direktorius parsibaladojo. Mes tuojau pažiūrėsime. (Išeina.)
53 psl.
LABUTIS. Tai tėvo nėra namie?
LIUCIJA. Su ponu Velička išbėgo naujų ministerių sveikinti.
LABUTIS. Žinai, vaikeli, man tas ponas Velička nepatinka, nepatinka.
LIUCIJA. A, geriau nekalbėti, dėde.
LABUTIS. Jis ne mūsų žmogus, vaikeli, ne mūsų. – Ir pamotės nėra?
LIUCIJA. Belaukiant naujos valdžios ir jai nesisėdi namie. Tik siuva ir siuva.
LABUTIS. Gal būt ji ir neblogas žmogus... Bet vis delto, žinai, ir ji man kažkodel nelimpa prie širdies. O tas Velička, žinai... Ir prisirinko jų, tų Veličkų pas mus... Nei regėtų, nei girdėtų... Tartum muselių prie medaus... Ir vis toki geri tėvynės sūnūs, toki patriotai...
LIUCIJA. Ne patriotai, dėde, o iskariotai!
LABUTIS. Ką tu, vaikeli? Argi galima šitaip?
LIUCIJA. Taip, dėde, taip! Aš daug ką žinau. O, kad tu pamatytum, kas čia kartais darosi! Kaip jie prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile, koki jie niekšai! Hu, aš tiesiog nebegaliu!..
LABUTIS. Liucija, nereikia taip žmonių apkalbėti, nereikia, vaikeli. Juk yra visokių. Ne visi vienodi.
LIUCIJA. Ne – sakyti, o tylėti, dėde, negražu! Tas Velička, ką jis iš mano tėvo padarė? Tu, dėde, nežinai, kas čia mūsų namuose dedasi. Čia iš kiekvienos kertelės žiūri į mus – melas, apgavystė, gėda, besąžiningumas!..
LABUTIS. Ką tu, vaikeli?.. Del Dievo...
LIUCIJA. Būna valandos, kad tėvas atsipeikėja, tampa geru žmogum, mylinčiu tėvu... Bet tai tik trumpos valandėlės, kurios, kaip saulė sušvinta ir vėl nugrimsta į tą purvą, papuoštą išoriniu spindėjimu...
LABUTIS. Liucija, tu jau perdaug, vaikeli...
54 psl.
LIUCIJA. Aš kentėjau, kentėjau, bet toliau nebegaliu, nebenoriu, dėde! Tu manai, kad visa tai (rodo aplink save) gryna sąžine įgyta? Kad panašiai gyventi galima iš tos algos, kurią mano tėvas gauna? Tai žinok dabar, dėde, kad visa tai yra melas, biaurus melas, kurį jie visi, kaip išmanydami, dengia lengvai įgyjamais pinigais!..
LABUTIS. Iš kur tu, vaikeli, čia man tokius baisius dalykus pasakoji?
LIUCIJA. O, aš ne tiek, dėde, dar žinau. Jie, tėvas ir Velička, moko mūsų Oną šnipinėti, sekti jų bendrą meilužę... Ir už tai jai dažnai atlygina netikrais pinigais... Cha cha... Valstybės ir visuomenės šulai!..
LABUTIS. Vaikeli, vaikeli, kokių tu man baisenybių čia prišnekėjai!..
LIUCIJA. Nors man ir gaila, dėde, tėvo... Bet aš... Dėde, dėde... (Apsikabina Labutį ir prisiglaudžia prie jo.)
LABUTIS. Tu mano mažytė... Mano lepūnėle... (Glosto ją.) Kodel gi tu man iki šiolei nepasiskundei?
LIUCIJA. Maniau, praeis tas pasiutimas... toji vakchanalija...
LABUTIS. Mes dabar bendromis pajėgomis suimsime tėvą. Jis geras žmogus. Tik nelaimė, kad toks nesavarankiškas, toks lengvatikis. (Pralinksmėjęs.) Gi mes dabar, Liucija, triumviratą sudarysime! Juk pas mus dabar Rimvydas bus! Tartum iš dangaus jį dabar čia Dievas mums atsiuntė...
LIUCIJA. Ach, aš ir užmiršau, kad ponas Rimvydas čionai... Dar galėjo išgirsti...
LABUTIS. Na, tai kas, vaikeli. Juk jis mūsų žmogus.
LIUCIJA. Vis delto. Nesmagu, kad tik atvažiavęs žmogus išgirstų apie tokį purvą. Ach, ir reikėjo man...
55 psl.
LABUTIS. Nors ir skaudu, Liucija, bet jeigu jau taip yra, tai nėra čia ko tylėti. Kai užsijautrina žaizda, ją reikia tuojau gydyti, padaryti operaciją. Taip. vaikeli. O Rimvydas, nors jis tau ir svetimas, bet už tai jis man artimas – tolimas mano giminė ir mano auklėtinis. (Kažkaip be galo švelniai ir linksmai.) Ot, Liucija... jeigu jūs... su Rimvydu... vienas kitą pamylėtumėte...
LIUCIJA (maloniai šypsodamasi.) Nesitikėjau, kad dėdė... gali tapti man... piršliu... Iš tikrųjų... Aš, tur būt, net nuraudau...
LABUTIS. Ot paguostumete man, seniui, širdį...
(Sugrįžta iš kabineto Rimvydas.)
14
RIMVYDAS. Atleiskite, kad taip ilgai. Fu, net sušilau besiderėdamas.
LABUTIS. Na, tai kaip, vaikeli?
RIMVYDAS. Galite pasveikinti – aš nuo šios valandos ministeris.
LABUTIS. Na, matai, Arnai, na matai... Tartum iš dangaus tu pas mus čia tokią valandą atsiradai... (Iškilmingai) „Rytojaus išvakarių“ knygos autorius ministeris!
LIUCIJA. Ką? Tamsta „Rytojaus išvakarių“ autorius?!
LABUTIS. Jis, jis, Liucija!
LIUCIJA (džiaugsmingai). Sveikinu!.. Sveikinu!.. Aš tikiu, visa širdimi tikiu, kad tamsta, būdamas ministeriu, vesi mus į tą gražų savo rytojų, kurio mes čia šiandie gyvename kaip ir liūdnas išvakares...
RIMVYDAS. Tamsta, panele Liucija, per daug man garbės teiki. (Žemai jai pasilenkia pridėjęs sau ranką prie krūtinės.)
LABUTIS. Mano pirmas prašymas į tave, ekscelencija, – tu jau, susimildamas, Arnuti, paklabink visus ten ministerius, o ypač švietimo, kad daugiau visi rūpintųsi mūsų jaunučiais piliečias, jų siela, kad duotų mums dvasinio peno... Nes, žinai, Arnai, tas futbolo spardymas gal ir neblogas daiktas, taip retkarčiais pasimankštyti... Bet vis delto, žinai, geriau jau siela negu raumenys...
RIMVYDAS (juokiasi). Gerai, gerai, dėde.
56 psl.
LABUTIS. Juk, žiūrėk, ir tas pats Napoleonas, arba Goethe su Šilleriu... Juk jie to futbolo, tur būt, nespardė... Sako, buvę silpnučiai, o kokius darbus yra nuveikę...
RIMVYDAS. Na, ir juokdarys dėdė...
LABUTIS. Dabar žiūrėk, pas mus čia bulių, čia eržilų, čia jorkšyrų veislinių iš svetur pargabena. Žinoma, tas labai gerai, vaikeli. Bet kad tam dvasiniam penui, tai sielai, knygai nesiranda skatiko. O knyga, juk, taip sakant, gerina, na, pasakysiu, veislę tų pačių piliečių, kuriems reikalingi ir tie patys buliai, ir eržilai, ir jorkšyrai...
RIMVYDAS. Oi, nebegaliu, dėde... Panelė Liucija, prašau gelbėti mane... Nebeištversiu...
(Už durų pasigirsta Onos balsas ir verkdama įeina pati Ona.)
15
LIUCIJA. Ona, kas tau?
ONA (balsu bliaudama.) Ėė... Gi ji... Toji... Ėė...
LIUCIJA. Kas – ji?
ONA. Gi ponia visų direktorienė... Ėė...
LIUCIJA. Na!
ONA (vekšlendama.) Aš skaičiau... išsidėjusi savo pinigus... Ji įėjo į virtuvę ir... Ėė... (Vėl balsu ima verkti.)
LIUCIJA. Na, ką tu, kaip mažas vaikas? Pasakyk gi žmoniškai!
ONA. Įėjo į virtuvę ir... atėmė iš manęs pinigus... Sako, kad ji žinanti iš kur aš turiu tiek pinigų... Ir dar nemūsiškai keikdamosi... rėžė man į ausį... Ėė... (Rauda.)
LIUCIJA. Na, nurimk! Ką čia ašaros bepadės?
ONA. Ji sako, kad aš ir šiokia ir tokia... Ėė... Kaip tai galima, panele?.. Aš ir išpažintin vaikščioju ir poteriauju kasdien... Aš jai nedovanosiu!.. Kokią ji teisę turi taip piktažodžiauti? Aš jai terlę sudaužysiu!.. (Išbėga.)
LIUCIJA. Ona! Ona! Ach, atsiprašau, ponai. Aš turiu ją nuraminti. (Išeina.)
16
RIMVYDAS. Kas čia per komedijos, dėde?
57 psl.
LABUTIS. Komedijos! Kokios čia tau komedijos, vaikeli! Čia drama, liūdniausia drama, kurios mes čia tik atskirą, mažytį vaizdelį netikėtai pamatėme.
RIMVYDAS. Jeigu taip, tai labai liūdna, dėde. Ir tai visuomenės veikėjo, valstybės vyro šeimynoj!..
LABUTIS. Tai vis nuo raumenų, vaikeli. Tai vis vadinamasis sportas. Tik čia ne tą jaučio odos kamuolį spardo, o savo sielą, skriaudžiamą širdį... Taip, taip, vaikeli... Savo sielą, medžiaginės kultūros blizgučiais apdėtą...
RIMVYDAS. Dėdė mane gąsdini. Nejau ir panelė Liucija čia tokia pat?
LABUTIS. Ne, Arnai. Aš Liuciją visą laiką saugojau. Ji kaip gėlelė, kaip gražus žolynėlis, besiruošdama pražysti, dairosi saulės, šviesos... Mes ją pasiimsime iš čia, Arnai. Būtinai pasiimsime. Juk ji mano sesers dukrelė, našlaitėlė...
(Paskui Liuciją įeina Velička su Šereika.)
17
ŠEREIKA (linksmai). Ėė, gi čia svečių besama! Labuti, švogeri... (Sveikinasi su Labučiu.)
VELIČKA (priėjęs prie Rimvydo). Su kuo turiu garbės?
ŠEREIKA (žiūri į Rimvydą). A, ką aš matau! Ponas Rimvydas!
LABUTIS. Jis tartum iš dangaus pas mus...
ŠEREIKA. Tiek metų, tiek laiko! Na, sveikas, atsilankęs... (Kabinasi bučiuotis.) Petrai, tai mano kaimynas. Ėė, kaipgi. Iš užsienio parvyko. O čia mano geriausis prietelis, Velička Petras, departamento galva.
VELIČKA. Labai malonu. Iš universiteto?
ŠEREIKA (Veličkai). Jis jau,‘bra, vieną universitetą Rusijoj baigė. Dabar diplomatų akademijoj...
LIUCIJA. Gal būt į svečių kambarį? Prašau.
ŠEREIKA. Pala, Liucija! Mes čia su svečiais pasikieminėsime. Tu mums, Liucyte, parūpink visko, ko tik čia reikia.
LIUCIJA (išeidama). Kas čia tik bebus? Net gėda... (Išeina.)
ŠEREIKA. Taip sakant, atšvęsime rytojaus išvakares...
VELIČKA (piktai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
58 psl.
VELIČKA. Tu vis man tą prakeiktą knygą primeni!
ŠEREIKA. Ėė, kokią knygą?
VELIČKA. Ogi „Rytojaus išvakarės“, kurią mes vieną sykį čia beekzukuodami net ponui Labučiui baimės privarėme.
ŠEREIKA. A, atsiprašau. Aš nenoromis. (Rimvydui.) Čia mat pas mus atsirado tokia knyga, kurioj, žinai, tokių dalykų pritepliota, kad aja jai...
RIMVYDAS. Tiesa? Aš irgi, rodosi, skaičiau tas „Rytojaus išvakares“, bet nieko ten baisaus neradau. Anaiptol – toj knygoj autorius taip vaizdžiai piešia šių dienų gyvenimo dumblą ir gražiai vaizduoja skaistų rytojų, kurio tiek visa žmonija, tiek kiekviena tauta, tiek ir kiekvienas atskiras individas turėtų trokšti ir siekti...
VELIČKA. Žinome mes tą rytojų! Tamsta, matau, esi dar jaunas, neprityręs, tai ir kalbi taip.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ponas Rimvyde. Kai pagyvensi, tai pats pamatysi, kokie tie rašytojai akiplėšos. Prirašo tiesiog nebūtų dalykų. Skaitai ir stebiesi žmogus – tartum jie visa būtų matę ir girdėję... Kaip mane gyvą matai...
VELIČKA. Tai revoliucionieriai, buntovščikai!
RIMVYDAS (šypsosi). Iš tikrųjų?
VELIČKA. Žmonės be jokios etikos, be jokio susilaikymo! Jie žino tik griauti! Jiems nieko nėr šventa!
LABUTIS. Atsiprašau, gerbiamieji! Aš protestuoju prieš jūsų tokias kalbas!
VELIČKA. Jeigu mano būtų valia, aš jiems visiems užčiaupčiau burnas! Kaipgi. Imkime nors tą pačią mūsų tėvynę. Mes galvas už ją dedame, savo kraują liejame! Mes dieną ir naktį del jos dirbame, vargstame. Ir, žiūrėk, išlenda koks pasišiaušėlis ir terlioja tave laikraščiuose, drabsto purvais... O, visus juos už geležinių krotų, o tą „Rytojaus išvakarių“ autorių prie tačkos prirakinti!...
59 psl.
ŠEREIKA. Petrai, tu jau, ėė, perdaug... Juk yra rašytojų ir gerų. Pavyzdžiui, nors ir tas, kuris apie mus tokį gražų straipsnį tėškė. „Garbingi tėvynės sūnūs – Petras Velička ir Napoleonas Šereika... ir Napoleonas Šereika...“ Che, che... Ne juokai, bra...
VELIČKA. Tas tai taip, bet visi kiti, o ypač tas „Rytojaus išvakarių“ akiplėša... Jeigu mes sužinosime, kas jis...
RIMVYDAS. Aš galiu tamstai pasakyti.
LABUTIS. Arnai!
VELIČKA. Iš tikrųjų? Aš tamstai už tai nežinau ką duočiau. Jeigu tamstai būtų reikalinga protekcija, tai aš mielai tamstai ją suteikčiau. Tik bėdos, kad mes kolei kas dar nežinome, kas bus mūsų ministeris...
ŠEREIKA (Rimvydui). O, tamsta, jis pas mus daug gali. Jeigu tamsta tikrai žinai, kas tos knygos autorius, tai būtinai pasakyk.
RIMVYDAS. Aš.
ŠEREIKA. Ėė... Juokdarys tamsta... Taip ir sakytum, jeigu tikrai taip būtų...
RIMVYDAS. Aš, Arnas Rimvydas.
LABUTIS. Tiesa, tikra tiesa, mano ponai. Jis tos knygos autorius.
(Šereika ir Velička žiūri vienas į kitą.)
VELIČKA. Puiku! Labai puiku! Tuomet galiu tamstai pareikšti, kad mes nuo pirmos pažinties liksime priešai.
RIMVYDAS. Ką gi daryti? Aš sutinku.
(Tuo metu sučirška telefonas.)
ŠEREIKA. Telefonas!
VELIČKA. Palauk, aš pakalbėsiu. (Nueina į kabinetą.)
(Įbėga Šereikienė, o paskui ją įeina Liucija ir Ona. Pastaroji verkšlena.)
18
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Kas atsitiko?
ŠEREIKIENĖ. Tu tai mergai pinigus davinėsi!
ŠEREIKA. Liuba!.. Prie žmonių!.. Gėdinkis!..
ŠEREIKIENĖ. Mane visi supras ir pateisins... O tu... Tu tai melagei sekti mane, šnipinėti!...
ONA. Nedrįsk, ponia, taip vadinti, o tai nosį sumalsiu! Dievaži, sumalsiu!...
ŠEREIKIENĖ. Von iš mano namų! Kad tavo nė kvapo čia nebūtų!...
(Įbėga nukaitęs Velička ir kažką sako Šereikai rodydamas į Rimvydą.)
60 psl.
ONA (puola į kojas Rimvydui). Ponas ministeri!... Užstok skriaudžiamą mergaitę!... Kaip Dievas danguje, aš nieku nekalta...
VELIČKA (eina prie Rimvydo, Šereika paskui jį tupčioja). Jūsų ekscelencija!.. Leiskite pasveikinti...
ŠEREIKA. Mes, mat, ponas ministeri, truputį, ėė, išsigėrę... Taip sakant, pasistiprinome belaukdami naujo ministerio...
ONA (sau). Tai vis už šito patrioto darbelius visiems reikia kentėti... (Jam nematant pagraso kumščiu.)
Klausimai: Trečias veiksmas
1. Kaip Liucija išbando Lebertzoną ir kodėl Ona atsisako už jo tekėti? Kuris iš jų tikresnis patriotas?
Rodyti atsakymą
Liucija sako tekėsianti, jei Lebertzonas neims „nė vieno cento kraičių“ ir išvažiuos su ja į Šveicariją. Jis atsisako, nes esą reikalingas Lietuvai, o kai lieka tik pinigų sąlyga, pasiūlo, kad tėvas pinigus duotų Liucijai. Liucija perpranta jį „kiaurai“ ir pasiūlo jį Onai. Ona atsisako, nes nenori atiduoti vainikėlio „svetimos šalies berneliui“ ir gyventi „be savo krašto, be bažnyčios, be savo žmonių“. Lebertzono patriotizmas yra tušti žodžiai ir pinigai, o Onos meilė savo kraštui paprasta ir nuoširdi.
Rašiniui: TėvynėSatyra
2. Kodėl Liucija sako „Ne patriotai, dėde, o iskariotai!“? Ką ji pasakoja dėdei apie tėvą ir Veličką?
Rodyti atsakymą
Iskarijotas išdavė Kristų už pinigus, todėl Liucija taip vadina žmones, kurie „prekiauja ta savo vadinamąja tėvynės meile“. Ji pasakoja, kad namų turtas įgytas ne iš tėvo algos, o „lengvai įgyjamais pinigais“, kad tėvas su Velička moko Oną šnipinėti ir moka jai „netikrais pinigais“. Velička, jos žodžiais, sugadino tėvą, bet būna valandų, kai tėvas „atsipeikėja“. Ji viską išsipasakoja dėdei, ir Labutis nusprendžia tėvą gelbėti kartu su Rimvydu.
Rašiniui: TėvynėDora
3. Kokio dalyko, Lebertzono žodžiais, jis moko studentus?
4. Kokias pareigas Rimvydas sutinka užimti trečiajame veiksme?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.