Petras Vaičiūnas · 1890–1959
Antras veiksmas
23-38 psl. iš 78·apie 30 min.·11 paaiškinimų·3 klausimai
23 psl.
Šereikos kabinetas. Ant sienos kaba Šereikienės pakabintas kunigaikščio paveikslas, o po juo – nedidelis krucifiksas.
1
ŠEREIKA (sėdi už stalo ir kažką rašo; sučirška telefono skambutis). Klausau. Aš šiandie neateisiu į departamentą. Taip, taip! Ėė, sergu. Ministeris bus? Na, tai aš ateisiu. Būtinai ateisiu. O kelintą valandą? Apie dvyliktą? Na, tai aš apie pusę dvyliktos būsiu. Ėė... Taip, taip... Būtinai, būtinai ateisiu! (Padeda triubelę ir pažiūri į laikrodį.) Ė, kad jį kur tą ministerį! Didelis mat man ponas! (Paspaudžia skambutį ir vėl imasi darbo.)
(Įeina Ona.)
ONA. Ponas skambinai?
ŠEREIKA. Aš. Paprašyk čia ponią.
ONA. Ponia direktorienė išburzgėjo pasivažinėti. Sako – galvą skauda.
ŠEREIKA. O panelė?
ONA. Panelė savo kambary. Skaito.
ŠEREIKA. Skaito? Ji vis skaito ir skaito...
ONA (tupčiodama). Žinai, ponas, nors man ir labai nesmagu, bet aš vis delto ponui pasakysiu. Tik nežinau, kaip čia man pradėti... Dievaži...
ŠEREIKA. Palauk. Tašką pastatysiu. – Na, ką tu man nori pasakyti?
ONA. Kad aš jau net nebežinau. Nei šis, nei tas. Dievaži...
ŠEREIKA. Na, ką tu tokia nedrąsi? Eikš arčiau!
ONA (prieina prie jo). Iš tikrųjų. Jeigu ne ponas būtum davęs...
ŠEREIKA (įgniba jai į veidą). Ėė... Na!
ONA. Net gėda žmogui pasakyti.
ŠEREIKA. O tu, ėė, imk ir nusispiauk ant gėdos. Juk aš tau kaip tėvas...
ONA. Hy-y... Taigi ir aš taip manau.
ŠEREIKA. Pridabojai?
ONA. Ne. Aš del tos šimtinės, kurią man ponas anadie dovanojai... (Išsiima skepetaitėn susuktą šimtinę.)
ŠEREIKA. Šimtinės? O ką?
ONA. Jos niekas neima. Dievaži, niekas...
ŠEREIKA (piktai). Tai tu taip pinigus taupai! Jeigu aš būčiau žinojęs, tiek tu būtum ir mačiusi iš manęs pinigą...
24 psl.
ONA. Aš tik iškeisti norėjau... Į sidabrinius... Bet visur, kur tik aš tą šimtinę pasiūliau, vis man atgal grąžino. Vienoj vietoj net pagrasė. Sako – policiją pašauksime.
ŠEREIKA. Tiesa?
ONA. Nė truputėlio nemeluoju. Nejau ponas mane apgaudinėtum?
ŠEREIKA. Ką tu čia, ėė, kalbi? Ar aš koks prigavikas. Tur būt man kas nors įkišo. Duokš, aš tau pamainysiu. (Paima iš jos šimtinę, o jai duoda kitą.)
ONA. Gal ponas sidabru man galėtum?
ŠEREIKA. Sidabru? Tu pati, ėė, sidabras...
ONA. Na, jau ponas visuoment juokais...
ŠEREIKA. Ar tau negerai, a? Tiek pinigų iš manęs gauni. Tik žiūrėk man! Budriai dairykis į visas puses! Ir jeigu tik ką nors pastebėsi...
ONA. Nebijok, ponai. Tuose dalykuose aš nekvailesnė už jūsų ponias. Kai bus laikas tai ir pasakysiu...
ŠEREIKA. Tai sakai – sidabru? (Duoda jai sidabriniais pinigais.)
ONA. Aš mat noriu susitaupyti. O ponui dar lengviau bus nešioti popieriniai.
(Įeina Šereikienė.)
2
ŠEREIKIENĖ. Tu dar namie, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ėė, namie.
ŠEREIKIENĖ. Ką jūs čia veikiate?
ŠEREIKA. Ėė... Aš Oną siunčiu į krautuvę... Sigarų pristigau...
ONA (susigriebusi). Tai už visus ponui nupirkti?
ŠEREIKA. Nupirkti? – Ėė, taip, už visus. Tik, žiūrėk, kad gerus duotų!
ONA. Aš pasakysiu, kad ponui visų direktoriui, tai ir duos. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
ŠEREIKA (sukdamasis apie Šereikienę). Anksti šiandie pakilai iš patalėlių? A?
ŠEREIKIENĖ. Negaliu miegoti. Visą laiką tas rautas galvoj. Niekaip negaliu sumanyti, kokią sau suknią pasisiūti.
ŠEREIKA. Ko čia daug galvoti? Pasiūk be rankovių, be priešakio, be užpakalio, be padalkų ir viskas bus gerai... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Tu visuomet toks. Kiti vyrai savo žmonoms pataria, padeda, o tu... Ė, toks jau mano likimas...
25 psl.
ŠEREIKA. Liuba, aš tau rimtai. Kaip mane gyvą matai, rimtai. Juk – juo plikesnė moteris, juo gražiau, sako, ji pasirėdžiusi. O tuo pačiu – žinai, ir ekonomija, mažiau medžiagos reikia... Iš tikrųjų...
ŠEREIKIENĖ (rimtai). Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Eikš arčiau!
ŠEREIKA. Ėė, ką tu nori man pasakyti?
ŠEREIKIENĖ. Aš tau noriu pasakyti, kad į tavo kabinetą per dažnai lankosi mūsų tarnaitė.
ŠEREIKA. Ona?
ŠEREIKIENĖ. Taip, Ona.
ŠEREIKA. Ėė...
ŠEREIKIENĖ. O gal būt tu kitos nuomonės?
ŠEREIKA. Ėė... Aš... aš, Liuba, jokios apie tai nuomonės neturiu. Duodu tau garbės žodį. Aš taip sau, be jokios, ėė, nuomonės...
ŠEREIKIENĖ. Aš, žinoma, dar nieko tikra nesakau, bet jeigų iš tikrųjų pasirodytų...
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai, Liuba... Juk ji dar ir giminė...
ŠEREIKIENĖ. Kas ten jūs supaisys. – Jeigu kas nors panašu atsitiktų, žinok, kad aš nepasibijočiau jokių kalbų. Tokią pirtį tau iškelčiau, kad mojo počtenje... Supranti?
ŠEREIKA. Ėė, labai gerai suprantu. Na, ką čia dabar visai be reikalo... Duokš man rankutę... Che che... (Bučiuoja jai ranką.) Ką aš matau! Tu vėl naują žiedą nusipirkai?
ŠEREIKIENĖ. Žiedą?
ŠEREIKA. Juk šito, rodosi, neturėjai. Parodyk, parodyk! Matyti, brangus.
ŠEREIKIENĖ. Labai sunkiai nusimauna.
ŠEREIKA. Duokš aš numausiu. (Mauna nuo piršto jai žiedą.) Ai! Užsigeidei dabar!
ŠEREIKA. Tuoj, tuoj... Na, va... (Žiūrinėja.) Tiek karatų! Liuba, iš kur tu ėmei tokį žiedą?
ŠEREIKIENĖ. Sutaupiau pinigų ir nusipirkau.
ŠEREIKA. Ne tiesa! Tu negalėjai tiek sutaupyti!
ŠEREIKIENĖ. Ach, koks tu žiaurus, Napoleonai. Sakau, sutaupiau!
ŠEREIKA. Ėė... Kas čia per raidės?
ŠEREIKIENĖ. Kur?
ŠEREIKA. Gi šit. P. ir V.
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų. Aš ir nemačiau.
ŠEREIKA. A! Dabar suprantu, suprantu... Tau šitą žiedą padovanojo Petras Velička? Taip?
ŠEREIKEINĖ. Napoleonai!..
26 psl.
ŠEREIKA. Taip, jis, jis! Mano geriausis, ėė, draugas... Tokį brangų žiedą... Aš jam tuoj paskambinsiu...
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, nereikia, nereikia!
ŠEREIKA. Kodel, ėė, nereikia?
ŠEREIKIENĖ. Jis tave pražudys...
ŠEREIKA. Pražudys? Kaip tai, ėė, pražudys? Liuba, ką tu čia kliedi? Jis man, kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Aš žinau, Napoleonai, žinau. Bet tu jam nieko nesakyk apie tą žiedą. Aš tavęs prašau. Ir kam aš jį užsimoviau tą prakeiktą žiedą...
ŠEREIKA. Liuba, kas tau? Kodel gi jis prakeiktas? Gal tu ką nors žinai apie jį, kad taip kalbi? Tas žiedas... Na, kaip čia tau pasakius...
ŠEREIKIENĖ. Sakyk stačiai! Man vistiek. Didelio čia daikto...
ŠEREIKA. Tą žiedą, Velička man siūlė. Jis mat priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių...
ŠEREIKIENĖ. Ką? Tai tu, Napoleonai, nieko pikta nemanai?
ŠEREIKA. Na, ką gi aš turiu manyti? Aš, mat, neėmiau to žiedo, tai jis tau jį atidavė. Kaip jis mane myli tas Velička... Turėti gerą, sąžiningą draugą, Liuba, tai, ėė, didžiausia žmogui laimė...
ŠEREIKIENĖ. Tai jis tau iš draugiškumo, sakai?
ŠEREIKA. Na, žinoma. Aš turiu jam tučtuojau paskambinti. (Ima triubelę.) Prašau 58. Ponas Velička? Labas. Aš, aš, Šereika. Taip, taip. Žinai, aš tau norėjau telefonu, bet geriau atvažiuok pas mane, juk vistiek dabar nieko neveiki beatostogaudamas. Po pusvalandžio? Gerai, gerai. Aš lauksiu. (Padeda triubelę.) Atvažiuos.
ŠEREIKIENĖ. Kaip matau, tu labai myli tą savo Veličką?
ŠEREIKA. Matai kryžių? Jis man kryžiaus vardu pasižadėjo mane remti ir visuomet padėti...
ŠEREIKIENĖ. Tiek tu kryžių paminėjai, tai ir aš tau norėčiau šį tą pasakyti... Taip gyventi tarp tokių žmonių...
ŠEREIKA. Aš ir pats gerai žinau tarp kokių žmonių mes gyvename. Visur – pavydas, kerštas, neapykanta... Taip ir tyko tau įkąsti, pražudyti tave!..
27 psl.
ŠEREIKIENĖ. Aš, Napoleonai, apie kita... Tu del savo gerumo daug ko nematai...
ŠEREIKA. Kam čia tie žodžiai. Aš, ko akimis nematau, tą širdimi jaučiu. Taip, mano miela! Širdimi!
ŠEREIKIENĖ. Tai tu žinai? Ach, Napoleonai!..
(Įeina Ona.)
3
ONA (duodama sigarus). Geresnių, sako, visame mieste nesama. Ir brangumėlis gi nesvietiškas! Juk už tuos pinigus būtų galima pusė mišių užpirkti, kur kunigėlis nebrangininkas. O dabar kas – nei Dievui garbės, nei sau naudos...
ŠEREIKIENĖ. Ona, kas ten kosėja prieškambary?
ONA. O kad tave! Aš ir užmiršau. Nagi tas vokietukas.
ŠEREIKA. Koks vokietukas?
ONA. Nagi tas, kuris, gerdamas vyną, apie blaivybę vis porina.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Lebertzonas!
ŠEREIKA (Onai). Greičiau prašyk!
ONA (atidariusi duris). Prašom ponas į vidų.
(Lebertzonas įeina, o Ona išeina.)
4
ŠEREIKA. Ponas Lebertzonas!
LEBERTZONAS. Liaba diena.
ŠEREIKA. Labas, labas.
ŠEREIKIENĖ. Mes vakar tamstos laukiame.
LEBERTZONAS. Ach, kaip gailia. Mes vakar turėjome posėdį, kad liaudis negertų alkoholio.
ŠEREIKA. Ėė, blaivininkai! Ką gi, reikia ką nors veikti. Taip sakant, turėti biudžeto sąmatoj užtikrintą poziciją... Che che...
LEBERTZONAS. Ponas Šereika liabai malionus žmogus. Visuomet tokis linksmas.
ŠEREIKA. Kai Dievas padeda darbuotis tėvynės labui, ko čia nebūti linksmam? Nors kitą sykį ir labai darosi skauda, kai priešų laikraščiai ima tave be reikalo plakti...
ŠEREIKIENĖ. Ach, tie laikraščiai! Tiesiog Dievo bausmė.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ŠEREIKIENĖ. Ar tamstos tėvynėj, ponas Lebertzone, irgi tokia tvarka, kad kiekvienas laikraštis gali rašyti viską, kas tik jam į galvą ateina?
28 psl.
LEBERTZONAS. O, pas mus presa liabai aštri. Čia man geriau patinka. Čia yra cenziūra, kuri liabai gerai dario.
ŠEREIKA. Jei nuo manęs priklausytų, aš tuos visus, ėė, rašytojus ir žurnalistus į ožio ragą suriesčiau! Tai akiplėšos, revoliucionieriai, bedieviai! Jie tai tik ir težino, kad neduoti žmonėms ramiai gyventi. Jiems ir tas negerai, ir tas blogai. Jie patys nežino, ko nori. Tik ir žiūri, kad ant ko nors šunes karti... Ar ne tiesą aš kalbu, ponas Lebertzone?
LEBERTZONAS. Tamsta visuomet liabai didelę teisybę kalbi. Ir aš neliabai mėgstu menininkus, nes jie iš tikrųjų ardo tvarką ir neliabai nori bliaivybės.
ŠEREIKIENĖ. Juk visi išsigeriame. Koks čia nusidėjimas – pasilinksminti?
ŠEREIKA. Mes protingai. Kur niekas nemato. Namie.
LEBERTZONAS. Ja, ja. Ponas Šereika liabai richtig pasakė. Mes priotingai. O, bliaivybė liabai puikus dalykas!
ŠEREIKA. Tamsta, ponas Lebertzone, savo blaivybę gali sau girti, kiek tik lenda ir visur apie ją kalbėti...
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus...
ŠEREIKA. Bet kai būsi mano žentas, vistiek turėsi su manim dažnai išsigerti, nes aš be gėrime nemoku, taip sakant, pasilinksminti, ką nors pamylėti! Kai vieną kitą lašelį įpyli, tuojau visi rūpesniai nuslenka nuo širdies. Ar ne tiesa?
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti.
LEBERTZONAS. Ja, ja. – Tik kažin kaip panelė Liucija?.. Ar ji, taip sakant, pasiryžusi padaryti mane liaimingą?
ŠEREIKA. Čia jau, ponas Lebertzone, tamstos, ėė, dalykas.
ŠEREIKIENĖ. Reikia mokėti, ponas Lebertzone. Kiekviena moteris laukia, kad ją kas paimtų.
LEBERTZONAS. Ja, ja.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, iš savo pusės kaipo tėvas viską padarysiu. Bet jeigu tamsta, ėė, nemokėsi, taip sakant, užkariauti jos širdies, būsi pats kaltas
LEBERTZONAS. Aš esu tikras, kad panelė Liucija liabai priotinga mergaitė. Ji be galio mėgsta poeziją.
29 psl.
ŠEREIKA. Knygoms tai tiesiog jos galva pramušta.
LEBERTZONAS. Kaip tai – pramušta galva? Tai panelė Liucija serga?
ŠEREIKIENĖ (juokiasi). Ne. Pramušta galva tai toks išsireiškimas.
LEBERTZONAS (išsiima bloknotą). Išsireiškimas? Liabai įdomu.
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai, paaiškink ponui Lebertzonui, nes aš pati nežinau, kaip čia pasakyti.
ŠEREIKA. Ėė, kaipgi čia geriau? Na, ji taip sakant, labai mėgsta skaityti.
LEBERTZONAS. A! Siuprantu siuprantu. (Užsirašo.) Liabai dėkui.
ŠEREIKA. Iš karto matyti, kad tamsta tikras profesorius, taip sakant, galvočius! Ko nežinai, tuojau į knygelę, kad neužmirštum! Ėch, ponas Lebertzone – mokslininkus aš labai gerbiu. Jie žmonės ramus, niekur nesikiša. Jeigu Dievas padės, mes dar pagyvensime. Šimtą tūkstančių duosiu dukteriai pasogo, ir kas man ką padarys!
ŠEREIKIENĖ (timpteli jį už rankovės). Ar iš proto kraustais?
LEBERTZONAS. Tamsta liabai man malionus. Bet prašau nepamanyti, kad aš liabai noriu pinigų. Man svarbu gera moteriškė.
ŠEREIKA. Vistiek, ponas profesoriau. Jeigu jau man kas, taip sakant, prilipo prie širdies, aš tam ir savo dūšią esu pasiruošęs atiduoti. Kaip mane gyvą matai, Lebertzone!..
ŠEREIKIENĖ (prilaikydama). Napoleonai!..
LEBERTZONAS. Jeigu tamsta tokis malionus žmogus ir duosi savo dukteriai tiek pinigų, aš, žinoma nieko prieš neturėsiu. Mes su Liucija pasistatysime namelius ir, ramiai sau begyvendami, dirbsime tėvynės liabui. (Pažiūri į laikrodį.) Ojojoi!.. Man jau reikia bėgti...
ŠEREIKEINĖ. Pas Liuciją tamsta neužsuksi? Ji būtų labai patenkinta.
LEBERTZONAS. Ir man būtų liabai malionu, bet kad jau liaiko nebeturiu. Reikia skubėti į bliavybės posėdį. Kolei kas sudiev.
ŠEREIKA (paduoda ranką). Prašau dažniau pas mus. – Ėch, mėgstu su mokytais pasikalbėti!
LEBERTZONAS. Liabai malionu. Sudiev. (Išeina.)
30 psl.
5
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA (kažką niūnuoja vartydamas poperius ant stalo).
ŠEREIKIENĖ. Napoleonai!
ŠEREIKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Ir tu tikrai manai jam duoti šimtą tūkstančių? Paskutinius pinigus atiduoti? Už ką gi tu savo svajojamąjį centrą nupirksi?
ŠEREIKA. Aš dar daugiau turiu. O ko truks, ėė, Dievas duos.
ŠEREIKIENĖ. A, tai tu nuo manęs slepi! Palauk, balandėli!.. (Griežtai.) Šimto tūkstančių Liucija niekados nematys! Aš jai neduosiu!
ŠEREIKA. Ėė, kaip tai? Ar tau gaila mano pinigų?
ŠEREIKIENĖ. O kodel gi jie tavo, norėčiau žinoti?
ŠEREIKA. O todel, kad aš juos savo kruvinu prakaitu uždirbu! Štai kodel jie mano!
ŠEREIKIENĖ. Ach, tu šitaip! Vadinasi, tu vienas juos uždirbi? Aš, tavo manymu, nė vienu pirštu čia neprisidedu?
ŠEREIKA. Che che... Na, ką tu čia, mano miela?
ŠEREIKIENĖ. Man tai centus duodi, iš kurių aš turiu ir apsirėdyti ir savo motinai nusiųsti.
ŠEREIKA. Kaip tau ne gėda? Argi aš tavo visų giminių nešelpiu? Žiū, kiek man atsiejo tavo brolį pargabenti. O ar ne pelningą aš jam vietą daviau?
ŠEREIKIENĖ. Labai prašau neprikaišioti man brolio! Tu turėjai tai padaryti!
ŠEREIKA. Kodel gi aš, ėė, turėjau?
ŠEREIKIENĖ. O todel, kad aš su tavim gyvenu! Supranti? Jis vienas uždirba! Pažiūrėčiau, kaip tu vienas uždirbtum, jeigu ne ponas Velička!..
ŠEREIKA. Na, juk Velička tai ne tu? Jis man kaip brolis...
ŠEREIKIENĖ. Dar aš maniau su juo šliubą paimti, o jis šimtą tūkstančių dukteriai! Nesmiei man, o tai aš...
ŠEREIKA (piktai). Ėė... Tylėk, boba! Ar aš ne tėvas? Ne šeimynos galva?
ŠEREIKIENĖ. Ach, štoby tiebia čiort pabral! Ar tu žinai, kad pono Veličkos aš prašiau, kad jis tau būtų geras...
ŠEREIKA (pabėgiojęs po kambarį nurimsta). Ėė... Tu juokiesi, Liuba... Kaip Dievą myliu, juokiesi...
31 psl.
ŠEREIKIENĖ. Bet tu man šimto tūkstančių – nesmiei!
ŠEREIKA. Tik nepyk, mano miela, nepyk... Juk aš dar neduodu pinigų... Ėė, kokia tu smarki... Tuojau, bra, parasieiskamu...
ŠEREIKIENĖ. O kaipgi su tavim kitaip? Jeigu tu mane ton savo skylėn atvežei, tai manai ir ponas būsi ant manęs? Džiaukis, kad aš čia tame prakeiktame mieste su tavim nuobodžiauju... O tai aš vienas du – ir tiek tu mane matysi... Slyšyš, moi mily?!
ŠEREIKA (linguodamas galvą). Slyšu, slyšu.. Maja galubka, maja milaja...
ŠEREIKIENĖ. Aš ir taip jau pakankamai del tavęs pasiaukoju. Tau dar negerai?
ŠEREIKA. Aš nieko nesakau, Liuba. Kaip mane gyvą matai...
ŠEREIKIENĖ. Kitas vyras, turėdamas tokią moterį, ant rankų nešiotų...
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Na, tik, ėė, nepyk, mano brangioji... Kaip tik tu norėsi, taip ir bus... Duodu tau garbės žodį...
ŠEREIKIENĖ. Visa bėda, kad aš esu gerai išauklėta ir taip tave myliu. Jeigu ne tai, tai tu pas mane taip popliasalby, kad net tau ausis lieptų...
ŠEREIKA. Na ir kodel mum nepliasat? Ar mes nelaimingi, neturtingi? Ėch, galubka maja!.. (Tupčioja apie Šereikienę.)
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Susimildamas!
ŠEREIKA. Kaip tik tu norėsi, taip ir bus!..
(Kažkas barškina durysna.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau!
(Įeina Liucija.)
6
LIUCIJA. Tėvai, tu turi valandėlę laiko? Aš noriu su tavim pakalbėti.
ŠEREIKA (pažiūrėjęs į laikrodį). Ėė, turiu, turiu. Nors ir visą pusvalandį.
ŠEREIKIENĖ. Na, tai aš... (Ruošiasi išeiti.)
LIUCIJA. Del manęs, prašau pasilikti. Aš jokių paslapčių neturiu.
ŠEREIKIENĖ. Jeigu tu nori, tai aš galiu ir pasėdėti. (Atsisėda nuošaliau.)
ŠEREIKA. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui.
ŠEREIKA. Kas gera, mano brangioji. Kaip, širdelė, che che?
LIUCIJA. Tu apie Lebertzoną?
ŠEREIKA. Jis tik ką čia buvo.
32 psl.
ŠEREIKEINĖ. Be galo sužavėtas tavim, Liucija. Tik dūsauja, tik dūsauja, o akys kaip katinėlio... Labai simpatingas vyras...
LIUCIJA. Tiesa? Žiūrėk, kad neįsimylėtum, tamsta. Aš pavydi.
ŠEREIKIENĖ (taisydama plaukus). Kur ten man. Nebe tie jau metai.
LIUCIJA. Metai širdies nesenina.
ŠEREIKA. Tiesą Liucija sako: metai, bra, širdies nesenina... (Paglosto sau barzdą.) – Tai tau, Liucija, nebaisus ponas Lebertzonas? Tu man pasakyk atvirai, kaip tėvui.
LIUCIJA. Lebertzonas? (Juokdamasi.) Be galo. Aš negaliu be jo gyventi... Tiesiog mirštu...
ŠEREIKA. Na, tai labai puiku. Aš buvau tikras, kad tu jį pasidabosi. Sėsk, dukrele.
LIUCIJA. Dėkui. Nenoriu. Tik, žinai, tėvai, aš vieną sąlygą statau.
ŠEREIKA. Sąlygą? Kokia gi tavo toji sąlyga? A?
LIUCIJA. Jeigu ponas Lebertzonas nori, kad aš už jo tekėčiau, neprivalo iš tavęs imti nė vieno cento pasogo.
ŠEREIKA. Ką? Ką tu, dukrele, pasakei?
ŠEREIKIENĖ. Mes manėme duoti visą šimtą tūkstančių. Bet jeigu tu taip kalbi, Liucija, tai nors pusę paimk. Nes kitaip, kaipgi?
LIUCIJA. Nė vieno cento! Mano toks kaprizas. Supranti, tamsta? Kaprizas!
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, ėė, kaprizas – nenorėti pinigų. Čia tai jau visai – pass... Ničnieko nesuprantu...
LIUCIJA. O antra – ponas Lebertzonas su manim turi tučtuojau grįžti į savo Šveicariją gyventi.
ŠEREIKIENĖ. Tiesa, Liucija, tiesa. Nes, iš tikrųjų, tame mūsų užkampy tiesiog nuobodulis, o ne gyvenimas...
ŠEREIKA. Kaipgi tu mane, dukrele, paliktum? Vieną, kaip stiebą...
LIUCIJA (pradžioj žaizdama, o paskum ir nuoširdžiai). Svetur begyvendama aš tavęs ilgėčiaus, tėvai, svajočiau apie tave, mylėčiau... Man būtų labai malonu žinoti, kad aš turiu kažkur toli tokį gerą gerą tėvą, kuris manęs taip pat ilgisi, liūdi, kuris yra kupinas man gražiausiųjų tėviškų jausmų...
ŠEREIKA (susigraudinęs). Liucija... Ėė... Dukrele...
33 psl.
LIUCIJA. Kuris guldamas ir keldamasis prisimena savo našlaitėlę, savo vargšę mažytę dukrelę ir siunčia jai savo palaiminimus... O iš jo liūdesiu apgaubtų akių rieda per skruostus tokios tyros, skaisčios ašaros....
ŠEREIKA (beveik verkdamas). Ėė... Liucija... Mano kūdiki... Mano vienturtėle... (Apsikabina ją ir kuksi.)
ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar, tartum teatre!
ŠEREIKA (žmonai). Tylėk! (Dukteriai.) Liucija... Dukrele... Tai tu, mano mažyte, nesijuoki? Tai yra, aš norėjau pasakyti – tu ne iš knygos taip man kalbi, o tikrai? A, mano lelijėle, mano rūtele?..
LIUCIJA. Aš... Aš iš pačių širdies gelmių...
ŠEREIKA. Hhu... (Kažkaip linksmai kuksi.)
LIUCIJA. Ach, kad tu žinotum, kaip aš esu ištroškusi tėviškos meilės, tokios – lipšnios, nuoširdžios... Aš tave taip be galo myliu, tėveli... Taip be galo...
ŠEREIKA. Hhu... Liucija!.. (Vėl ją apkabina.) Mano kūdiki...
ŠEREIKIENĖ. Razlimonylis!.. (Nepatenkinta išeina.)
7
ŠEREIKA. Liucija... (Ne tai kuksi, ne tai juokiasi.) Liucija, gi tu visai, ėė, į savo motiną panaši... Kaip mane gyvą matai... (Apsidairo.) – Išėjo? Na ir labai gerai padarė, kad išėjo. – Tai tu sakai – myli mane?
LIUCIJA. Va tokį, tėveli, koks tu dabar esi. Tokį, kokį aš tave mylėdavau, kai tu, ant savo kelių mane paėmęs, glostydavai man plaukus, liepdavai bučiuoti man savo akis... (Juokiasi.) Gąsdindavai mane savo ūsais...
ŠEREIKA. Liucija!.. Aš tave, ėė, auksu apipilsiu, brilijantais nusagstysiu...
LIUCIJA (užima jam burną). Nereikia, nereikia, tėveli... (Prisiglaudžia prie tėvo.)
ŠEREIKA. Tu pati mano, ėė, ir auksas, ir brilijantas... Hhu.. (Purto ją.)
(Įeina Ona.)
8
ONA. Svečias atėjo.
ŠEREIKA (mostiguodamas rankomis). Manęs nėra namie!
34 psl.
ONA. Kaip tai – nėra? Tartum aš nematau pono visų direktoriaus.
ŠEREIKA. Sakau, kad nėra! Aš sergu!
ONA. Ir namie, ir sveikas kaip ridikas. Na ir šposininkas tas mūsų ponas. (Atidariusi duris.) Prašau, ponas mokytojau!
LABUTIS. Aš pas panelę, pas Liuciją.
LIUCIJA. Ach, dėde! (Eina.)
ŠEREIKA (Liucijai). Kur tu? (Pribėga prie durų.) Prašom, prašom, švogeri! Liucija čionai. Aš maniau, svetimas.
LABUTIS (įeidamas). Bėgau pro šalį. Sakau reikia Liuciją aplankyti.
ŠEREIKA. Ėch, Simai! Mano švogeri! Tik tu pažiūrėk į ją (paima ją už rankos), kokia ji pas mane, ėė, gražuolė!.. (Pabučiuoja ją į kaktą.)
ONA (sau). Nagi čia dabar kas? Ar pasigėręs?
LABUTIS (žiūri į juos linksmas ir pats pralinksmėja). Tu ją myli? Iš tikrųjų – myli?
ŠEREIKA (vėl pabučiuoja dukterį). Ėė... (Žiūri į Labutį.)
LABUTIS. Hėė... (Nušvitęs juokiasi.)
ŠEREIKA. Ar aš ją myliu? Juk ji visai į savo motiną... Kaip du lašu vandens... Kaip mane gyvą matai, švogeri...
LIUCIJA. Prašau sėsti, dėde.
ONA (paduodama kėdę). Prašau, ponas mokytojau.
LABUTIS. Ką čia, vaikeliai, sėsti! Aš šokti noriu, matydamas, kad pas jus čia šiandie tartum Velykos...
ŠEREIKA. Ėch, mano švogeri, Liucija!.. (Ištiesia į abi pusi rankas.) Pasėjau linelius, geltonus grudelius... (Nejučia susiima už rankų ir keletą sykių patupena.) Tu, žilvyti, tūta, tūta, žilvytėli, tūta!..
(Jiems bedainuojant tarpdury pasirodo Šereikienė ir vėl tuoj pasislepia.)
ŠEREIKA (apsikabina Labutį). Simai! Labuti! Aš jeigu ką pamyliu, tai dūšią esu pasiruošęs atiduoti! Kaip mane gyvą matai, švogeri!..
Ona. Dievaži, ponas direktorius nė truputėlio neperdeda. Toks jau minkštaširdis...
LABUTIS. Net širdis krūtinėj atkiuto... Pas jus šiandie visai taip, kaip anais gerais laikais būdavo. Tik medaus ir alučio betrūksta.
ŠEREIKA. Ona, girdi! (Užtraukia.) Išgersim, broleliai, išgersim...
35 psl.
ONA. Ar šantano?
ŠEREIKA (piktai). Po velnių tavo šantaną! Alaus ir, jeigu yra, medaus mums paruošk valgomajame!
ONA. Yra, kur nebus. Mes ponui mokytojui visuomet turime paruošusios medučio...
LIUCIJA. Yra, yra, dėde. – Mes tuojau... (Abi išeina.)
9
LABUTIS. Na ir palinksminote mane, senį. Net ant širdies palengvėjo. Tartum seni laikai būtų prisikėlę... Tartum tikra tėvynės dvasia čia būtų papūtus...
ŠEREIKA. Ir linksmai gi mes, Simai, gyvendavome prieš karą! Ypač, kai aš tavo seserį pažinau... (Atsidūsta.) Gera buvo moteriškė, amžiną atilsį duok jai, Dieve... (Šluosto akis.)
LABUTIS. Mat tuomet visus mus jungė mūsų rytojus. Visų širdyse plasnojo svajonė, degė viltis. Tikėjome Lietuvos prisikėlimu. Dabar aš, tiesą pasakius, vaikščioju ir pats savęs nebesuprantu: visur kunigaikščių paveikslai, kiekvienoj vietoj mūsų Vytis, kardu užsimojęs, kažkur lekia, visi tik rėkia, tik šaukia besikesnodami: „Mes patriotai, mes tėvynės sūnūs!“ O meilės, žinai, savo artimui, savo broliui, savo kraštui kaip ir nematai žmogus. Ir toji pati Lietuva – vis iki šiol be Gedimino sostinės, suspausta, susmaugta... O gal aš jau pasenau, Napoleonai, nieko nesuprantu, kas čia aplink mane dedasi, nebeįstengiu būti geru patriotu?.. Ką gi, jau, ačiū Dievui, septintą dešimtą varau...
(Įeina Liucija.)
LIUCIJA. Prašau į valgomąjį. Dėde! Tėveli! (Pažiūrėjusi į vieną ir į kitą.) Ką gi jūs toki nosis pakabinę?
LABUTIS. Mat, mes čia, vaikeli, prisiminėme senus laikus ir susimąstėme, nuliūdome, kad senstame, žengiame prie kapo...
LIUCIJA. Na, ką čia dabar, dėde! Prašau. Išsigersime alučio, medaus paragausime. Aš dėdei paskambinsiu.
LABUTIS (eidamas). Aš tau, Liucija, dovanų atnešiau.
36 psl.
LIUCIJA (paėmusi varto knygą). Iš tikrųjų, dėdė mane lepini kaip vaiką. Čia kažkas dėdės įdėta.
LABUTIS. A, tai Raudonojo Kryžiaus loterijos bilietas. Nenoromis įbruko. Tegu jis sau liekti knygoj.
LIUCIJA. Tėveli, eime!
ŠEREIKA. Eikite, eikite. Aš tuojau.
(Liucija su Labučiu išeina.)
10
ŠEREIKA (likęs vienas, kažką liūdnai rymo; staigiai pakyla ir karčiai nusijuokia). Patriotai! Į Sibirą tokius patriotus!..
(Kažkas barškina iš prieškambario.)
ŠEREIKIENĖ (įeidama iš valgomojo). Ten, rodosi, kažkas atėjo.
(Girdėti barškinant.)
ŠEREIKA (piktai). Prašau įeiti!
(Įeina Velička.)
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas Velička!
VELIČKA. Labas. (Meiliai pabučiavęs Šereikienei ranką eina prie Šereikos.) Matai, koks punktualus. Sveikas.
ŠEREIKA (sveikindamasis). Punktualus? Ar mes buvome susitarę?
ŠEREIKIENĖ. Fu, koks tu... Juk tu ponui Veličkai skambinai.
ŠEREIKA. Ach, tiesa, tiesa. Aš ir pamiršau.
VELIČKA. Rotšildas! Sėdi sau kabinete ir operuoja – kur, ką ir kaip. Na, kas girdėti departamente? Kaip ten be manęs einasi dalykai?
ŠEREIKA. Viskas tvarkoj.
VELIČKA. Žiūrėk, ponas vice direktoriau! Nelepinti man valdininkų! Na, ką gera man turi pasakyti.
(Telefono skambutis.)
ŠEREIKA. Atsiprašau. (Pagriebia triubelę.) Ką? Ministeris? Aš tuojau, tuojau. Jau einu, einu, bėgu... (Padėjęs triubelę šį tą griebia nuo stalo.) A, kad jį kur...
ŠEREIKIENĖ. Ot tau chorovodo šokti! Ir pasivėlavai!
VELIČKA (traukdamasis nuo Šereikos).. Pala, pala! Nelipk ant kojos! Cha cha, ką tu čia, tartum akis išdegęs...
ŠEREIKIENĖ (pašiepdama). Tūta, tūta. Žilvytėli, tūta... Ot tau ir tūta!..
ŠEREIKA. Kur mano pensnė? Pensnė? A, šit... (Pagriebęs pensnė bėga.)
VELIČKA. Žiūrėk, Šereika! Jeigu ten kas nors negerai, būk vyras!
37 psl.
ŠEREIKA (piktai). Vyras, vyras! Kas gi aš, jeigu ne vyras? (Žmonai.) Pietauti manęs nelaukite. (Išbėga.)
11
ŠEREIKIENĖ (uždaro duris ir atsisėda). Prašau sėsti.
VELIČKA. Kur įsakysite, mano ponia?
ŠEREIKIENĖ. Kur tik norite.
VELIČKA (prisėda prie jos). Na, kaip žiedas? Patinka?
(Iš gretimo kambario pasigirsta muzika.)
VELIČKA. O, kaip puiku! Pasilsėsiu valandėlę.
(Abu sėdi ir ramiai sau klauso.)
VELIČKA (slinkdamasis arčiau prie Šereikienės). Liuba!.. Kaip gera...
ŠEREIKIENĖ. Prašau ramiai!..
VELIČKA. Liuba!.. (Pagriebia ją ir apkabina.)
(Tuo metu iš prieškambario įeina Ona su Veličkiene.)
12
ONA (įeidama). Ponas visų direktoriau... (Pamačiusi Veličką su Šereikiene.) Vardan Dievo Tėvo...
VELIČKA (pašoksta nuo Šereikienės). Tu? Čia?!
VELIČKIENĖ. Taip. Aš.
VELIČKA. Sirgdama? Tiek kelio?
VELIČKIENĖ. Aš pas poną Šereiką, o ne pas tave.
ŠEREIKIENĖ. Pas poną Šereiką? Jo nėra namie. Jis ministerijoj.
VELIČKIENĖ. Tuomet pas ponią Šereikienę... (Užsikosėja.)
ONA (paima ją už parankės). Prašau ponia sėsti. Matyti, negaluoji.
VELIČKIENĖ (padedama Onos atsisėda). Ačiū... (Vėl užsikosėja.)
VELIČKA (užsirūko papirosą).
ONA (Veličkai). Nedūmyk, kcelencija! Juk matai, kad ligonis!
VELIČKA (užgesina papirosą, sau). Velnias mane čia atnešė tokią valandą!
ONA (Veličkienei). Tai kas gi ponia tokia būsi? Gal pono Šereikos kokia pažystama, ar šiaipjau su reikalu?
VELIČKIENĖ. Aš (rodo į Veličką)... jo žmona... (Kosėja.)
ONA. Kcelencijos? (Sau.) Ak, kad tu surūgtum!.. (Veličkai.) O jis čia mat dar papirosą dums!.. Kcelencija! Argi galima šitaip?..
13
ŠEREIKA (dar pro duris bėgdamas). Portfelį! Portfelį! (Sustoja ir dairosi į visus.)
38 psl.
ONA (Šereikai). Pas tamstą, ponas visų direktoriau, viešnia. (Rodo į Veličkienę.)
VELIČKIENĖ. Labas, ponas Šereika... (Kosėja.) Jis... mano vyras... tamstos žmoną... Oi, aš negaliu... (Ima sunkiai kosėti.)
ŠEREIKIENĖ. Prašau. (Duoda jai vandens.) Susimildama, tamsta, nekalbėk! Matai, kad kenkia...
ŠEREIKA. Ėė... (Dairosi į visas puses.) Drauge, mano broli... Nejau tu, ėė?.. (Eina prie Veličkos.)
VELIČKA (piktai). Napoleonai, tu nežinai kas čia per dalykas! Žiūrėk man, o tai aš – vienas du – ir tik vienos dulkės čia paliks!
ONA (eidama prie Veličkos). Kcelencija, kas taip daro, tam tfu! (Nusispiauna.) Ot ką aš pasakysiu!..
Klausimai: Antras veiksmas
1. Kaip Šereika paaiškina sau žiedą su raidėmis „P. ir V.“? Ką tai rodo apie jo santykį su Velička?
Rodyti atsakymą
Šereika atpažįsta Petro Veličkos inicialus ir iš karto supranta, kas žiedą padovanojo. Jis žino, kad žiedą Velička pirmiau siūlė jam, nes šis „priklauso prie anų dvidešimties tūkstančių“. Kai jis neėmė, žiedas atiteko žmonai, ir Šereika tai laiko draugystės ženklu: „Kaip jis mane myli tas Velička...“ Šereika yra aklas draugui, nes Velička jam davė vietą ir pinigus. Kai Šereikienė prašo apie žiedą nieko nesakyti, nes Velička jį „pražudys“, jis vis tiek nieko nesupranta.
Rašiniui: Melas ir tiesa
2. Kokias raides Šereika pamato ant Šereikienės žiedo?
3. Kodėl Lebertzonas vakar neatėjo pas Šereikus, nors jo laukė?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.