Petras Vaičiūnas · 1890–1959
Pirmas veiksmas
2-22 psl. iš 78·apie 40 min.·21 paaiškinimas·4 klausimai
2 psl.
Gražus svečių kambarys. Viskas nauja. Ant priešakinės sienos kabo vienas Lietuvos Kunigaikščių paveikslas. Durys – kairėj, scenos gilumoj ir dešinėj.
1.
ONA (laikydama rankoj didelį paveikslą). O kur šitą, ponia, pakabinsime?
ŠEREIKIENĖ. Aš pati nežinau. Liucija, kaip tau rodosi?
LIUCIJA (nuošaliau skaitydama knygą). Kas?
ŠEREIKIENĖ. Ar pakaks čia vieno kunigaikščio?
ONA. Pakaks. Ko čia nepakaks. Ir tas taip iš paniūrų žiūri. Tartum būtų kažko be galo susirūstinęs. Dievaži, ponia. Jeigu dar šitą čia pakabinsime...
ŠEREIKIENĖ. Jau, jau! Paleido liežuvį! – Tavęs niekas neklausia, tai ir tylėk!
ONA. Aš taip sau. Juk pinigų nereikia mokėti. Kas čia per bėdos, jei pasakiau.
ŠEREIKIENĖ (griežtai). Na, ar nenutylsi! Ot malūnas! (Eina prie Liucijos.) Tai kaip tu, Liucija, man patarsi? Juk aš gerai nežinau visų jūsų papročių.
LIUCIJA. Jau būtų laikas žinoti. Pagaliau, argi jau taip labai svarbu tie paveikslai? Juk iki šiol čia jų nė vieno nebuvo...
ŠEREIKIENĖ. Ach, kokia tu Liucija... Juk dabar tavo tėvas randasi tokioj aukštoj padėty... Pati turėtum suprasti...
ONA. Kaipgi. Dabar visi tai tik ir tedaro, kad žemai lenkiasi mūsų ponui. Dievaži.
ŠEREIKIENĖ. Jis dabar turi visiems duoti pavyzdį. Taigi mes ir nutarėm įsigyti nors du kunigaikščių paveikslus. Juk kiekvieno patrioto namuose jie randasi.
LIUCIJA. Cha cha... Patriotai!.. Cha cha...
ŠEREIKIENĖ. Na, kas čia dabar per juokas?
LIUCIJA. Vadinasi ir tamsta jau patriotė?
ŠEREIKIENĖ. Na, o tavo manymu, kas gi aš, jeigu ne patriotė? Ar aš neišmokau jūsiškai kalbėti?
LIUCIJA. Ona pasakys.
ONA. Ką, panele?
LIUCIJA. Kas tavo ponia – ar patriotė, ar?...
ONA. Gi ponia direktorienė. Ir dar neprasta, o visų direktorienė. Kaipgi. Niekas kitaip ir nevadina, kaip ponia visų direktorienė. Dievaži.
3 psl.
LIUCIJA. Cha cha... Ponia vice direktorienė!..
ŠEREIKIENĖ (prikaišiodama). Liucija!
ONA. O gal mūsų poną jau paskyrė patriotu būti? Bet aš dar nieko negirdėjau. Dievaži, nieko.
ŠEREIKIENĖ (sau). Ach, aš nebegaliu su ta kaimiete...
ONA. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai aš ponią galiu vadinti ir ponia patriotienė. Man nesunku. Dievaži, nesunku.
ŠEREIKIENĖ. Na, ar nenutylsi gi pagaliau! Ot tarataika...
ONA. Ką aš kalta, ponia, jeigu man niekas nepasakė. Juk man vistiek – ar ponia visų direktorienė, ar ponia patriotienė...
ŠEREIKIENĖ. Nešk greičiau šitą paveikslą į pono kabinetą ir eik į krautuvę!
ONA. Man nesunku. Ką liepiate, tą ir darau. Juk kaime pas mus nėra nei direktorių, nei patriotų. Labai aš žinau.
ŠEREIKIENĖ. Eik, eik, daug nekalbėjusi!
ONA. Še tau, kad nori – ir žodžio nebeduoda tarti. (Pasiima paveikslą ir ruošiasi eiti.) Juk mane ponas atvežė miestan ne tylėti, bet dirbti. (Šnairuodama į Šereikienę išeina.)
2.
ŠEREIKIENĖ. Fu, kokia biauri merga... Tartum visą kaimą ji ant savo pečių užsigriovusi laikytų...
LIUCIJA. Ji nuoširdžiai. Kaip tikras žemės vaikas. O mes, mat, vice direktoriai, patriotai... Cha cha...
ŠEREIKIENĖ. Liucija, ką tu?.. Juk aš už tave senesnė. Ir, be to, esu tau kaip ir motina. O tu tik ir žinai visą laiką šaipytis.
LIUCIJA (rimtai). Ką?! Prašyčiau truputį mandagiau! Aš ne Ona!
ŠEREIKIENĖ (susigriebusi). Aš ir vėl, tur būt, pavartojau ne vietoj žodį? Na, nepyk, Liucija, Aš nenorėjau.
LIUCIJA. Kaip ir motina! Žinai kas tamsta esi? Meilužė!
ŠEREIKIENĖ. Ką, ką tu pasakei?
LIUCIJA. Mano tėvo meilužė, vaidinanti teisėtos žmonos rolę.
ŠEREIKIENĖ. Vadinasi, tu žinai?
LIUCIJA. Taip, žinau.
4 psl.
ŠEREIKIENĖ. Juo geriau. Bent turėsiu dabar kam širdį išlieti. Tu manai, Liucija, kad man tai labai saldu be šliubo čia gyventi? Pirmiau dar šiaip taip buvo. Bet dabar, užėmus jam tokią aukštą padėti, turint reikalų su kunigais... Juk pati supranti...
LIUCIJA. Labai man rūpi. Darykite, kaip tik sau norite.
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, manęs taip neapkenti. Juk, jeigu atvirai jau kalbėti, ar ne per mane tavo tėvas ėmė taip kilti? Senai jis čia buvo menkas valdininkėlis? Aš tik laimę jums atnešiau.
LIUCIJA. Gera laimė!
ŠEREIKIENĖ. Jūsų pasakymu, mums čia tik gervės pieno betrūksta.
LIUCIJA. Taip, pinigų tai kaip skiedrų mes turime, bet visko kito... Ach, ką ten veltui dar kalbėti...
ŠEREIKIENĖ. Kai yra pinigų ir visko kito atsiranda. Žiūrėk, kitos, kaip tu, tarnauja, kontorose džiūsta už keletą litų...
LIUCIJA. Aš, mat, kandidatė į ponias direktorienes. Kiek kartų bandžiau gauti tarnybą, tėvas vis pastoja kelią. Sako – gėda tarnauti.
ŠEREIKIENĖ. Ir džiaukis. O jeigu tu vis taip pat būsi su manim tokia, kaip dabar, ir aš galėsiu tau būti kitokia. Viskam yra ribos.
LIUCIJA. A, tamsta šitaip! Ponia vice direktorienė, trokštanti bažnyčios palaiminimo!
ŠEREIKIENĖ. Liucija, susimildama, neprikaišinėk man be reikalo mano padėties jūsų šeimynoj!
LIUCIJA. Patriotė, puošianti tėvynės meilę senų kunigaikščių paveikslais!
ŠEREIKIENĖ. Liucija, galubuška... Kam gi tu visą laiką taip prieš viską esi nusistačiusi, ką tik aš imu daryti? Sakau, kad pritruks man kantrybės! Tuomet pažinsi mane!
LIUCIJA. Cha cha... Čia dar trūksta Nukryžiuotojo. Pasikabinkite ir jį. Te visi mato, kad esate geri krikščionys, pavyzdingi katalikai...
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildama, Liucija, o tai aš iš tikrųjų... susirūstinsiu!
5 psl.
LIUCIJA. Taip, taip! Nėra čia ko nekaltais avinėliais apsimesti! Tiesa visuomet geresnė už melą...
ŠEREIKIENĖ. Na ir ko tau pagaliau reikia iš manęs?!
LIUCIJA. Visi tie jūsų rūpinimaisi mieščionišku gerbūviu, išoriniu spindėjimu tiesiog smaugia mane! Aš žiūri į savo tėvą ir nebegaliu jo pažinti. Jis iš ramaus, sąžiningo žmogaus virto kažkokiu keistu patriotu, be paliovos kliedinčiu apie tūkstančius...
ŠEREIKIENĖ. Jeigu Dievas padeda, nebėgsi gi žmogus nuo turtų ir kitų gerybių, kurias jis tau maloniai teikia?
LIUCIJA. Dievas! Cha cha, geras jūsų Dievas, nėra ko kalbėti! (Eina prie lango ir atsigrįžusi į publiką liūdnai susisieloja.) Ach, mamyte, ką tu pasakytum, jeigu, atėjusi iš kapo, pamatytum, kas čia dabar pas mus dedasi?... (Užsiima rankomis veidą.)
ŠEREIKIENĖ. Visai be reikalo, Liucija, drumsti mirusiems ramybę.
LIUCIJA. O ką, baugu?
ŠEREIKIENĖ. Tau, matyti, labai skaudu, kad aš neteisėtu būdu laikau užėmusi tavo motinos vietą...
LIUCIJA. Na, jeigu ir taip. Juk Dievas geras, o žmonės nežino, kas ten tavo širdy dedasi.
(Girdėti skambutis.)
ŠEREIKIENĖ. Skambina?
LIUCIJA. Dar ir kaip. Tartum vejamas. (Įleidžia tėvą.)
3.
ŠEREIKA (gyvai ir linksmai.) Ach, kad jūs žinotumėte!.. Sakau jau, kai žmogui sekasi, tai ir su kaupu... (Linksmai vaikščioja rankas betrindamas.) Taip viskas tartum sviestu patepta.... Ėch, mano mielos, kaip viskas puiku, kaip gerai pasaulis Dievo surėdytas... Tik gyvenk ir džiaukis... Žengi žmogus, o širdy tau tartum šimtas muzikantų maršą rėžia...
ŠEREIKIENĖ. Ką gi tu vienas džiaugiesi?
ŠEREIKA. Pala, pala! Ot, rodosi, kad kojomis žemės nesieki... Ir taip, ėė, platu, erdva!..
ŠEREIKIENĖ. Na, iš tikrųjų, koks tu... Kas gi čia dabar...
6 psl.
ŠEREIKA. Rodosi, visą pasaulį apglobtum ir, ėė, bučiuotum jį, glamonėtum... Ėchva!.. (Kažkaip linksmai apsisuka ant vienos kojos.)
ŠEREIKIENĖ. Na, susimildamas... Ar įsigėrei ar ką?.. Kas čia dabar per šposai?
ŠEREIKA. Aš išsigert tai išsigėriau. Kaip sako, gerk, tik proto nepamesk. O kad aš proto nepamečiau, šit jum įrodymas. (Krapštosi kišenėse.) Pamatysite, ką aš padariau.
ŠEREIKIENĖ. Na, na! Nesikrapštyk gi, kaip višta!
ŠEREIKA. Pala, pala. Šit... (Rodo glėbį pinigų.) Dvidešimts tūkstančių! Ėė... Uždirbau...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų? (Patenkinta atsisėda.) Taip ir sakyk!
ŠEREIKA (mušdamasis į krūtinę). Dvidešimts tūkstančių, kaip mane gyvą matai... O paskum po šlakelį išmetėme – ir kas man ką padarys?..
LIUCIJA (visą laiką nuošaliau sėdėjusi su knyga). Na, žinoma. Daugiau nieko ir nebežino, kaip vien tik tūkstančius ir išsigerti. Ė... (Demonstratyviai išeina.)
4.
ŠEREIKA. Liucija, kur tu?
ŠEREIKIENĖ. Ji šiandie kaip musės įkąsta. Neliesk jos. – Tikrai – dvidešimts?
ŠEREIKA. Dvidešimts! (Rodo.) A, Liuba?
ŠEREIKIENĖ. Parodyk. Aš patikrinsiu.
ŠEREIKA (vikriai slėpdamas pinigus). Ėė, aš jau pats kelis sykius patikrinau... Pinigą bra, reikia stipriai laikyti... O tai jis tau – fuit ir – baba...
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane didvyris... Ponas vice direktorius...
ŠEREIKA. O tu ką manai! O, dabar aš – hėhė...
ŠEREIKIENĖ. Ne veltui tave Napoleonu pakrikštijo.
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, Liuba... Aš – Nepoleonas! (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ (irgi juokiasi). Cha cha...
ŠEREIKA (rimtai). Tik dabar, Liuba, reikia žiūrėti, kad pas mus viskas būtų, ėė, pavyzdinga, dora. Priešų visuomet nestinga. O ypač, kai žmogus plačiau imi veikti, dirbti tėvynės labui...
7 psl.
ŠEREIKIENĖ. Ko tau bijoti? Ar tu ne patriotas, ar neremi labdaringų įstaigų? Juk dar tik vakar paaukojai „Lopšeliui“ net visą šimtinę. Tegu tik kiti būna toki gailestingi ir duosnūs.
ŠEREIKA (pastebi kunigaikščio paveikslą). Jau atnešė. Na, dabar tai jau visai, ėė, patriotiškai atrodo mūsų salionas. O antras kur?
ŠEREIKIENĖ. Aną barzduočių aš tavo kabinete pakabinsiu. Tegu ir tavo klijentai mato, kad tu esi geras patriotas ir lietuvišką meną remi.
ŠEREIKA (kėsnodamasis prieš paveikslą). Tu plieno kalaviju švaisteis po savo tėvynę, o aš dabar dirbu, prakaituoju jos labui. Ko mes ne didvyriai? A?
ŠEREIKIENĖ (viliodama). Napoleonai, eikš čia... (Meilinasi.)
ŠEREIKA. Dvidešimts tūkstančių, Liubyte! Ir ne daugiau kaip per vieną pusvalandį. Juokai manai? A?
ŠEREIKIENĖ. Oho! (Apkabinusi pabučiuoja jį.)
ŠEREIKA. Dabar man visos durys atdaros. Kur tik žengiu, visur – garbė, godonė! O, pinigas – tai toks daiktas, kuris tave kaip saulė lydi...
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Be pinigų žmogus tartum be galvos.
ŠEREIKA. Be galvos! Ne tik be galvos, bet ir – be kojų, be rankų, be širdies, be visko! Be pinigų žmogus – tai ne žmogus, o asilas, ant kurio visi jodinėja...
ŠEREIKIENĖ. Vienas ar su kuo kitu pasidalinai?
ŠEREIKA. Su ponu direktorium, Velička.
ŠEREIKIENĖ. Su ponu Velička? Na, tai aš dabar suprantu.
ŠEREIKA. Aš, žinoma, tau nesakyčiau. Nes čia, nors ir visai nekaltas dalykėlis, bet vis delto, ėė, valstybinė paslaptis. Bet jis pats, ponas Velička, man pareiškė, kad aš nuo tavęs nesislėpčiau. Sako, pasigirk žmonai. Ji tave, ėė, geriau mylės... O pinigas, bra, viską daro...
ŠEREIKIENĖ. Koks jis geras tas Velička. (Kažkaip juokiasi.)
8 psl.
ŠEREIKA. Liuba, ar tau ponas Velička taip nepatinka, kad reikia man jį tau priminti ir tu bematant kažkaip nepatenkinta daraisi? Gal jis tave kuo užgavo? Pasakyk man. Aš jį, bra, taip aptašysiu... Che che...
ŠEREIKIENĖ. Juk jis žino, kad mes laisvai susiėję gyvename. Dar ko gera supyks kada nors ir išplepės visiems. O juk kunigai, manau, už tą mus nepagirtų?
ŠEREIKA. Ėė, kunigai! Pirmiau ir aš jų bijojau. Bet dabar – kas man kunigai! Paaukosiu krikščioniškai įstaigai – ir viskas bus šventa! Ot, kas man dabar kunigai! Pinigas, bra, garbingas – kalnus griauna...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip. Bet vis delto, žinai, nei šis nei tas taip gyventi.
ŠEREIKA. Tai ką tu? Pirmiau, kai aš norėjau vesti prie altorio, tai tu – ne, ne, o dabar pati? Tfu, niekaip, ėė, nesuprasi bobų...
ŠEREIKIENĖ. Tuomet, Napoleonai, kažkokiame lauže gyvenome, pinigų neturėjome...
ŠEREIKA. Į bažnyčią, tai į bažnyčią! Man dabar vistiek! Tik, žinoma, visą tą ceremoniją reikia taip padaryti, kad nė lapė nesulotų. O tai ims paskum sveikinti... Jaunikis, jaunikis... Žinai, bereikalingos išlaidos...
ŠEREIKIENĖ (apsikabina jį). Kaip tik tu norėsi, Napoleonai, taip ir padarysime.
ŠEREIKA. Paimsim ką nors liudininku ir marš prie altorio. Per kokį pusvalandį – ir viskas bus kaip reikiant. Na, ką patenkinta savo vice direktorium?
ŠEREIKIENĖ. Tu pas mane tikras karžygis... – Žinai, tu labai panašus į tą barzdotą kunigaikštį... Iš tikrųjų...
ŠEREIKA (patenkintas). Jo barzda didesnė. Tartum Lietuvos šilai...
ŠEREIKIENĖ. O juk, tiesą pasakius, aš ničnieko nežinau – nei kada tie jūsų kunigaikščiai yra gyvenę, nei su kuo jie yra kariavę. Jeigu kiltų kada nors kalba geroj draugijoj...
9 psl.
ŠEREIKA. Aš tau, Liuba, dabar tikrų žinių apie juos irgi negalėčiau suteikti. Geriau aš tau knygutę nupirksiu. Manau, kad knygynuose tokių knygų kiek tik nori yra.
ŠEREIKIENĖ. Čia Liucija kažkokią knygą skaitė. Šit. (Paima Liucijos paliktą knygą.) Čia, tur būt, taip apie ką nors. (Varto knygą.)
ŠEREIKA. Perskaityk man kaip ji užvardyta ir aš tau pasakysiu apie ką joj yra rašoma.
ŠEREIKIENĖ (skaito). „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Kaip, kaip?
ŠEREIKIENĖ. „Rytojaus išvakarės“.
ŠEREIKA. Matyti, koks nors romanas, panašus, che che, į mūsų...
(Įeina Ona.)
5.
ONA (pravėrusi į kambarį duris). Ponas patriotas.
ŠEREIKA. Kas?
ONA (pakeltu balsu). Ponas patriotas!
ŠEREIKA. Koks ten, ėė, pusgalvis taip užsirekomendavo?
ONA. Nagi kcelencija.
ŠEREIKA. Kcelencija?
ONA. Ar man ne vistiek – kcelencija ar patriotas? Kaip man ponia visų direktorienė pasakė, aš taip ir vadinu.
ŠEREIKA. Tfu! Na, sakyk gi pagaliau, kas ten, ėė, per žvėris atėjo?
ONA. Na ir kogi čia dabar ponas šūkauji kaip miške? Ar aš čia kuo kalta? Jeigu taip norite žinoti, kas atėjo, tai ir pasakysiu.
ŠEREIKA. Ar mes norime!? Na!
ONA. Nagi Velička, kuris prieš karą mūsų parapijos miestely su šobliu prie šono vaikščiojo.
ŠEREIKIENĖ. Ach, ponas direktorius! (Išbėga į prieškambarį.)
ŠEREIKA. Na ir velnias jį dabar čia įkandin atneša! Kad tik pinigų nepareikalautų grąžinti. (Onai.) Ko gi tu tokia susiraukusi kaip devynios pėtnyčios?
ONA. Ponas žadėjai man pinigų...
ŠEREIKA. Žadėjau ir gausi!
ONA. Kad man dabar labai reikia. Rašo, kad motina serga. Duonos pristigo. O čia spaudžia mokesnius už žemę mokėti. Dievaži. Vienas vargas – ne vargas... Nors ponas neskriaustum, tiek aš jau ponui ištikimai tarnauju... Juk dar kaip ir giminė gadijuosi...
10 psl.
ŠEREIKA. Sakau, gausi. Dar šiandie. Tik, žiūrėk man, kad poniai nė gugu!..
ONA. Dieve duok tau, ponai, pasisekimo ir geros sveikatos. Tu mano tikras geradaris.
ŠEREIKA. Ką ten jie taip ilgai? (Eina prie durų.)
ONA (sau). O, tu dar nieko nežinai, balandėli... Aš tau kada nors viską papasakosiu. Dievaži, papasakosiu...
(Visi įeina.)
6
ŠEREIKIENĖ (prabėga šalia Onos valgomojo kambario link). Ona! Ona!
ONA (sau). Še tau, kad nori! Iš džiaugsmo, kad susilaukė mielo svietelio, ir žmonių nebemato...
ŠEREIKIENĖ. A, tu čia? Bėk, Ona, arbatos paruošti.
ONA (rodo pirštu). Ir ans, ponas kcelencija gers?
ŠEREIKIENĖ. Na, žinoma.
ONA. Žinau aš, kokią jis arbatą geria. Iš stiklinio samovaro. (Išeidama.) Man kas, telaka...
ŠEREIKIENĖ (priėjus prie durų). Ona, sudėk visą sidabrą ant stalo! Padaryk taip, kaip mokiau!
ONA (tarpdury). Vis del jo, del kcelencijos. Gerai, gerai. Man nesunku.
ŠEREIKIENĖ (sugrįžus prie vyrų). Kiek prisikankini žmogus, kol išprūsini tas kaimietes. Jeigu ne Napoleonas, aš jos nė dienos nelaikyčiau. Vienas vargas...
VELIČKA. Iš tikrųjų, ponia Liuba. Kaimietės, taip sakant, ponių negerbia, o miestietės ponų. Che che... Iš tikrųjų, vienas vargas su tomis tarnaitėmis...
ŠEREIKA. Kas ten per vargas! Parodyk pinigą ir, ėė, visi tave gerbs... O, pinigas toks daiktas...
VELIČKA (lepteli jam per petį). Mūsų Rotšildas... Che che... Nie bylo ni groša i vdrug – altyn... Tiesa, ponas vice direktoriau?
ŠEREIKA. Ėė, kur ten man prie Rotšildo... Aš tik sunkiai valandai...
VELIČKA (Šereikienei). Ar pasigyrė, kokį mes zuikį šiandie nudžiovėme?
ŠEREIKIENĖ. Kaipgi. Sako, mes su ponu direktorium.
ŠEREIKA (susirūpinęs). Tu, Petrai, ne tuo pačiu reikalu? Viskas, ėė, tvarkoj?
11 psl.
VELIČKA. Aš kaip liūtas: sučiupau – gerai, nesučiupau – irgi ne bėdos. Pasirašyta, padaryta – ir galai vandenin!
ŠEREIKIENĖ. Tai bent vyrai man! Bet vis delto, žiūrėkite, kad kas iš pavydo liežuvio nepakištų.
VELIČKA. Ponia nepamanyk ko bloga. Mes ne kvailiai! Tiesa, Napoleonai?
ŠEREIKA. Ką ten aš... Niekam tikęs tokiuose dalykuose... Jeigu ne ponas direktorius, kur ten man... Ir galvon neateitų... Aš tau, Petrai, iki mirties būsiu dėkingas...
VELIČKA. Ką tu čia, tartum mergaitė... Ranka ranką plauna...
ŠEREIKA. Na, vis delto, tu esi man daug gera padaręs. Tokią vietelę man suteikei. Juk jeigu ne tu, aš tuomet už tą patį komisariavimą pas bolševikus...
VELIČKA. Komisaras! Che che...
ŠEREIKA. Žinai, nebuvo ko valgyti, o Liuba, sako, aš tave komisaru padarysiu...
VELIČKA. Visaip begyvenant žmogui pasitaiko... Ir komisaru pabūti ir kitu velniu, kol, taip sakant, pagaliau tampi tikru žmogum. Kol, taip sakant, per didį vargą ir trūsą pasieki žmogus tos visų trokštamos laisvės sostą ir ten, ramiai sau atsisėdęs, apčiupinėji savo darbų vaisius... Gyvenimas neglosto. Jis nuolatinė, sunki, pasakysiu, žiauri kova...
ŠEREIKA (linksmai). Jis tikras oratorius!
ŠEREIKIENĖ. O, ponas Velička, vyras! Visiems galams turi pirštus!
VELIČKA. Būtumėte jūs girdėję, kaip aš mitinguose droždavau prakalbas! Net visa auditorija drebėdavo! Būdavo įlipu tribūnon, išverčiu akis, sugniaužiu kumščius ir kad riktelėju kaip griausmas: Draugai proletarai! Jau išmušė kruvino keršto valanda! Pakaks jau mums vergauti kraugeriams kapitalistams! Glaudžiau grandines – ir mes bematant sutraukysime prakeikto kapitalizmo retežius, kurie iki kraujo piausto mūsų alkanus kūnus...
ŠEREIKA (visą laiką neramus). Petrai!.. Ką tu čia dabar?..
VELIČKA. Ugnis ir kraujas visiems buržujams!
12 psl.
ŠEREIKA. Ėė... Ponas direktoriau... Dar išgirs kas...
ŠEREIKIENĖ. Iš tikrųjų... Ponas Petrai...
VELIČKA. Mes juos kaip šluota visus nušluosime ir sukursime žemėj rojų, vieną broliją, komūną!..
ŠEREIKA. Ėė... (Žmonai.) Gal tavęs paklausys...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Man nervus veikia... Aš negaliu klausyti...
VELIČKA. Į krūvą, draugai! Koja prie kojos ir marš pirmyn griauti supelėjusio pasaulio, svaidyti nuo sostų ištižusių karalių! Visi už vieną ir vienas už visus!..
(Įbėga Ona kažkokiu indu nešina.)
7
VELIČKA (užsimoja ant Onos). Kraujas! Mirtis dykaduoniams!
ONA. Aš dirbu kaip juodas jautis... Dieną ir naktį... Iki antrųjų gaidžių... Ponuli, susimylėk...
ŠEREIKA. Nebijok, Ona! Petrai, liaukis... (Puldinėja į visas puses.)
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!.. Na, iš tikrųjų... Kas čia dabar – gąsdinti žmones?..
VELIČKA (užsimoja). Mirtis! Kraujas!
ONA. O Jėzus Marija... Be išpažinties... Nekaltą dūšią... Ponuli!..
VELIČKA (įsirėmęs rankas šonuosna). Cha cha... Cha cha... Ona, še tau! (Duoda banknotą.)
ONA. Plokomacija!.. (Pasibaisėdama eina atopakaliu.)
VELIČKA. Cha cha... Penkiadešimtinė, o ne proklomacija... Dovanų tau... Supranti?
ONA (žiūri į atkištą penkiadešimtinę). Iš tiesų, pinigai... (Imdama.) Kad tau Dievas šimteriopai atlygintų... Labai žemai ačiū... (Linksėdama išbėga.)
ŠEREIKIENĖ. Kaip tai galima tiek pinigų! Tamsta tvirkini man tarnaitę.
ŠEREIKA. Pinigą, Petrai, reikia stipriai suspaudus laikyti, o tai, ėė, bematant išpūstysi...
VELIČKA. Ar aš neturiu teisės pasišposinti? Ėch, Napoleonai, mano drauge!.. Gaila, kad permaža mes šiandie šampano trinktelėjom... Še, paskaityk! (Paduoda kažkokį ne mažą raštą.) Čia mes, jeigu pasiseks, ne zuikį, bet visą mešką aukštyn kojomis paguldysime... Tik gerai perskaityk...
13 psl.
ŠEREIKA. Tai jau geriau aš eisiu į kabinetą. Ten ir pensne mano. Šposininkas tu, Petrai... (Išeina.)
8
VELIČKA (kažką išsiima iš kišenės). Ponia Liuba...(Rodo jai iš tolo pakėlęs žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Žiedas?
VELIČKA. Tikras brilijantas!
ŠEREIKIENĖ. Kaip žvaigždė spindi...
VELIČKA. Tyras, tartum tavo akies lėlė. Prašau pirščiuką.
ŠEREIKIENĖ. Man? Iš tikrųjų – man?
VELIČKA. Kam gi daugiau, jeigu ne tamstai?
ŠEREIKIENĖ. Tokia brangenybė... (Džiaugiasi žiūrėdama į žiedą.)
VELIČKA. Tu ne tokių brilijantų verta... Duokš pirštą!.. (Nori užmauti jai žiedą.)
(Įeina Ona.)
9
ONA. Ponia visų direktoriene... (Pastebėjusi jų pozą kaimiškai susigėdina.)
ŠEREIKIENĖ (atšokusi nuo Veličkos). Kodel tu eidama niekados nepabarškini durysna? Fu, kokia tu laužas!
ONA. Kad durys, ponia, buvo tik privertos. Dievaži, nemeluoju.
ŠEREIKIENĖ. Vistiek. Tu taip besigriaudama gąsdini žmones.
ONA (užsigavusi). Juk aš ne žvėris, ponia, kad manęs baidytumėtės.
ŠEREIKIENĖ. Tik nemurmėk čia, susimildama! Geriau padarysi, jeigu tylėsi, kai su tavim kalba.
ONA. Man nesunku. Galiu ir tylėti, jeigu ponia liepi.
VELIČKA (sau). Ėch, merga!.. Kaip kraujas su pienu...
ŠEREIKIENĖ (Onai). Na!
ONA (sudėjusi rankas stovi ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na!
ONA (pakrato galvą ir tyli).
ŠEREIKIENĖ. Na, ar liežuvį nurijai? Sakyk, ko tu čia įsilaužei?
ONA. Jeigu ponia visų direktorienė liepi, aš galiu ir pasakyti. Man nesunku. Dievaži, nesunku. Atėjau pasakyti, kad arbata jau paruošta.
VELIČKA (paima jai už smakro). Che che...
ONA (juokiasi). Hy-y...
VELIČKA. Tu mums ne arbatos, bet šampano eik nupirkti. (Duoda pinigų.)
ŠEREIKIENĖ. Girdi, kas pasakyta!
14 psl.
ONA. Kaipgi negirdėsiu. Taip gražiai ponas direktorius pasakė... (Kokietiškai į Veličką pažiūri.)
ŠEREIKIENĖ. Neužmirši? Šampano!
ONA. Nebijok, ponia. Atmintį gerą Dievas davė. Šantano.
ŠEREIKIENĖ. Tik greičiau! Ilgai negaišk!
ONA. Juk ne gaisras, kad bėgčiau liežuvį iškišusi. Suspėsiu ir žingsniais. (Pabarškina durysna ir išeina.)
ŠEREIKIENĖ. Aš nebegaliu... Ji mane gyvą kapuosna nuvarys...
VELIČKA. Jeigu nepatinka, atstatykite. Aš ją sau paimčiau. Ji tokia šposininkė – palinksmintų mane.
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička... (Pagraso pirštu.)
VELIČKA. Che che... (Pagriebęs jos ranką meiliai bučiuoja.)
ŠEREIKEINĖ. Ji Napoleonui labai patinka. Sako kažkokia giminė jam. Na ir ne vagilka. O tu man žiūrėk...
VELIČKA. Liuba, ką tu? Aš pasijuokiau, o tu kažką pamanei... Iš tikrųjų... Che che... Prašau pasiimti savo žiedą. (Duoda jai žiedą.)
ŠEREIKIENĖ. Kad aš nežinau... Aš tau dar vieno dalyko nepasakiau...
VELIČKA. Ko?
ŠEREIKIENĖ. Mes nutarėme...
VELIČKA. Kas – mes?
ŠEREIKIENĖ. Mes, su Napoleonu.
VELIČKA. Ką?
ŠEREIKIENĖ. Šliubą paimti.
VELIČKA. Ką? Liuba, nedrįsk! Žinai mano būdą. Aš kol geras – tai geras, bet kai supykstu, tai...
ŠEREIKIENĖ (ramindama). Tyliau, dar Napoleonas išgirs!
VELIČKA. Kas man tavo Napoleonas! Jis mano saujoj sėdi! Pakanka man spustelėti – ir tavo Napoleono vienas skystimas beliks! Tegu jis džiaugiasi, kad aš jį išvedžiau į žmones, pinigų duodu...
ŠEREIKIENĖ. Na, tik nepyk. Geriau ramiai. Fu, koks karštas... Kaip ugnis...
VELIČKA. Užsimanė mat! Šliubą!
ŠEREIKIENĖ. Na, juk tu negali gi manęs vesti? Toki ligoniai, kaip tavo žmona, kitą syk dar ilgiau gyvena, negu sveiki žmonės.
VELIČKA. Liuba, tu manęs nebemyli?!
15 psl.
ŠEREIKIENĖ. Nemyliu! (Pabučiuoja.) Bet tu pats pagalvok – iš kur gi many gali rastis tiek meilės, kad aš galėčiau ją švaistyti į visas puses? Na, įsivaizduok gi save mano padėty. Aš žmonių akyse gyvenu su Šereika kaip teisėta jo žmona, o tuo tarpu... Jeigu tu mane myli, tai kodel gi manęs nepasiimi?
VELIČKA. Kol kas aplinkybės to reikalauja. Mūsų padėtis dabar tokia. Juk kiltų skandalas...
ŠEREIKIENĖ. Koks tu geras! Tu bijodamas skandalo verti mane veidmainiauti. Ne, Petrai, man toliau nebepakenčiama čia toji mano padėtis. Jeigu tu tikrai mane myli, liepk man iš čia išeiti.
VELIČKA. Liuba, tu nesupranti, ką kalbi. Aš tau atvirai pasakysiu. Mano gyvenimas dabar taip supainiotas su Šereikos gyvenimu, kad pakaktų mažiausio neatsargaus krustelėjimo, nesusipratimo – ir jis ne tik pats sugriūtų, bet dar ir mus prislėgtų... Tikėk manim...
ŠEREIKIENĖ. Tai kuo gi aš čia kalta?
VELIČKA. Čia nėra reikalo ieškoti kieno nors kaltės. Tik reikia būti protingiems ir mokėti suvaidinti iki galo pasiimtas roles. Mes visi norim pinigų – na ir teka jie į mūsų kišenę, tartum sriaunus upelis. – Tu nemanyk, kad mano širdy, ten jos gelmėse, viskas tvarkoj... Kartais, žinai, ateina tokia valanda, kad pats savęs žmogus imi neapkęsti... Bet ką gi daryti... Įbridęs į vandenį, sausas nebeišeisi... Juk visame pasauly dabar viskas aukštyn kojomis...
ŠEREIKIENĖ. Taip tai taip... Žinoma, aš ir pati suprantu... Bet kad toji Liucija neduoda man gyventi. Visą laiką tik šypsosi, tik gelia... (Ekspresingai.) Kad sumanyčiau, rodosi, aš ją pasmaugčiau, kam ji tokia skaisti, tokia atvira...
VELIČKA. Pakentėk, Liuba. O Liuciją mes tuoj už vyro išleisime.
ŠEREIKIENĖ. Už ko gi?
VELIČKA. Ogi už Lebertzono.
ŠEREIKIENĖ. Taip ji tau ir eis už to vokiečio.
16 psl.
VELIČKA. Visomis keturiomis. Ji romantikė Vis ieško kažko nepaprasta. O šis dar tokiu patriotu tapo. Aš jau bandžiau jam piršti.
ŠEREIKIENĖ. Na ir ką?
VELIČKA. Net rankas ėmė trinti vokietukas.
ŠEREIKIENĖ. Na o Šereika? Jis vis pinigingo dairosi.
VELIČKA. Čia ne bėdos. Šereika viską daro taip, kaip aš noriu. Žinoma, aš galėčiau ir del tavęs su juo pakalbėti. Bet čia jau, che che, truputį sunkiau. Meilės dalykuose, taip sakant, ir didžiausis lepšė didvyriu darosi...
ŠEREIKIENĖ (duodma ženklą). Ateina!
(Įeina Šereika.)
11
ŠEREIKA (su raštu rankoj). Na ir gudrus tu, Petrai... Tau ne departamentą, bet visą ministeriją valdyti...
VELIČKA (imdamas iš jo raštą). Viską supratai?
ŠEREIKA. Kaip ant delno. Na ir galvočius! A ja jai...
VELIČKA. Tu tik pasirašysi ir už tai turėsi pusę. Supranti? Pusę!
ŠEREIKA. Tu manim rūpinies, Petrai... Iš tikrųjų... Žinai, brol, aš tau nieko nepasigailėčiau...
VELIČKA. Kažin. Che che...
ŠEREIKA. Duodu garbės žodį! Ničnieko nepagailėčiau! Ėė, dūšią atiduočiau! Kaip mane gyvą matai! – Ir tu esi tikras, kad niekur neužklius?
VELIČKA. Jeigu aš jau ką darau, tai padarau taip, kaip iš pypkės. Čia, bra, kaip kišenėj. Gali būti tikras.
ŠEREIKA. Liubyte, girdi? Mes tuomet, ėė, visai jau kapitalistai būtumėm... Patiems ir vaikams iki mirties... (Linksmas.) Ech, mano Liuba... (Nori ją apkabinti.)
ŠEREIKIENĖ (gindamosi). Na, ką tu čia prie žmonių...
ŠEREIKA. Che che... Mat kokia ji, visai, ėė, kaip mergaitė... Na, ko tu čia gėdinės? Juk ponas direktorius ne svetimas...
VELIČKA. Hh, hh... (Eidamas kosėja.)
ŠEREIKA (eina prie Veličkos). Mano drauge! (Apkabina jį.) Mano broli... Kad sumanyčiau, aš tau viską atiduočiau...
VELIČKA (juokiasi). Tiesa?
ŠEREIKA. Kaip mane gyvą matai! (Mušasi į krūtinę.)
17 psl.
VELIČKA. Na, jeigu taip, tai aš iš tikrųjų tavęs vieno dalyko paprašysiu.
ŠEREIKA. Prašyk, ko tik nori! Viską padarysiu!
VELIČKA. Mes čia susitarėme su ponia Liuba...
ŠEREIKIENĖ (nerami). Ką čia jūs dabar... (Kyla eiti.)
VELIČKA. Ponia, prašau pasilikti!
VELIČKA. Aš noriu iš tavęs atimti...
ŠEREIKIENĖ. Ponas Velička!..
ŠEREIKA. Sakyk gi, po peibelių!
VELIČKA. Dukterį. Panelę Liuciją. Che che... Tu gal pamanei, kad žmoną? (Juokiasi.)
ŠEREIKIENĖ. Aa... (Linksmai atsidusus sugrįžta atgal.)
ŠEREIKA. Kaip tai, ėė, – atimti? Juk tu, Petrai, turi žmoną?
VELIČKA. Che che... Ne sau, bet ponui Lebertzonui. Na, ką tu pasakysi?
ŠEREIKA. Žinai, aš irgi apie tai ne kartą pamanau. Bet kad jis čia (rodo į kaktą) tai gal ir turi šį tą, o kišenėj – vėjai pučia.
ŠEREIKIENĖ. Liucijai tokio ir reikia. Ji pinigų nemėgsta.
VELIČKA. Jeigu jis čia turi, tai turės ir čia. (Parodo į kaktą ir į kišenė.) Matyti, dar nesuskubo. Senai jis čia pas mus atkeliavo? O iš savo tėvynės juk svetur niekas be reikalo veltui nesibaladoja. O, Lebertzonas ne kvailas! Girdėjau, kad būsiąs profesorium. Žiūrėk, kaip greitai kalbos pramoko...
ŠEREIKIENĖ. Ką ten ir kalbėti. Toks mandagus vyras. – Na, tai jūs čia pasitarkite, o aš pažiūrėsiu, kas ten valgomajame darosi. (Išeina.)
12
ŠEREIKA. Iš tikrųjų, tu tiesą kalbi. Juk profesorius vis delto, žinai, nebile kas! Žinai, garbė. – Jeigu tik Liucija nesipriešins, tai aš mielai.
VELIČKA. Kaip gi ji gali tėvui priešintis? Pabandytų man kas pasipriešinti, būdamas už mane mažesnis, aš jį taip, bra, pamokyčiau, kad jis ir savųjų nepažintų!
ŠEREIKA. Su mažesniais už save, ponas direktoriau, ėė, ir aš, nemulkis. Pas mane visi, bra, ant pirštų vaikščioja.
18 psl.
VELIČKA. O kaipgi kitaip su jais? Ypač su tais diplomuotais? Fanaberijos, ambicijos kupini... Aš jums parodysiu nosis riesti!.. Snargliai!..
ŠEREIKA. Vis tos knygos, Petrai, kaltos. Jeigu ne jos ir mano Liucija nebūtų tokia išdidi, kaip ežys. Prisiskaito visokių niekų – idealizmas, pasiaukojimas... Jeigu kišenėj nieko neturėsi, ėė, velniop nueis visos tavo mandrybės...
VELIČKA. Che che... Anot tavęs... Mokėk, bra, kur reikia nusilenkti, o kur reikia galvą pakelti – ir baigtas kriukis! Visų pirma tvarka turi būti!..
ŠEREIKA. Kaipgi! Paklusnumas, pagarba už tave didesniam! Aš taip ir kalbu savo dukteriai, o ji vis savo. Žiū, va ir čia jos knygpalaikė palikta. (Paima knygą.) Kažkokio „Rytojaus išvakarės“.
VELIČKA. Kaip?
ŠEREIKA. „Rytojaus išvakarės“.
VELIČKA. Rytojaus! Kai imsi svajoti apie rytojų, tai tave ši diena ims ir sumals, lyg grūdą, gerai išdžiovintą! (Ima iš Šereikos knygą.)
ŠEREIKA. Kaipgi! Juk ir poteriuose, ėė, pasakyta: „Duok mums duonos šiai dienai“.
VELIČKA. Ir tu leidi savo dukteriai skaityti panašius dalykus?
ŠEREIKA. O ką?
VELIČKA. Juk toji knyga – pasmerkta, prakeikta!
ŠEREIKA. Ką tu sakai?
VELIČKA. Joj kažkoks akiplėša drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką, moralę ir, kaip pamišėlis, kliedi apie kažkokį ten savo kvailių svajonių sukurtą rytojų, tvirkina mūsų jaunuomenę...
ŠEREIKA. Tai tu, Petrai, skaitei tą knygpalaikę?
VELIČKA. Velniams ji man reikalinga! Aš tik girdėjau apie ją. Ji sukėlė tokio pasipiktinimo visuomenės sluoksniuose, kad ojojoi... Pala! Mes dabar, turėdami laiko, galime nors atskiras jos vietas paskaityti. (Praskleidžia knygą.) Klausyk!
ŠEREIKA (atsisėda ir padaro rimtą pozą). Aš klausau, Petrai.
19 psl.
VELIČKA (skaito). „Praūžusio karo kraujas pagimdė ant mūsų žemės rutulio naujus padarus, be dvasinės kultūros, be dieviškos sielos, be saulėto rytojaus svajonių, per skriaudas, per apgavystes, per melą siekiančius medžiaginio lobio...“ Girdi? Vadinasi – pinigų.
ŠEREIKA. O kas tau neleidžia jų siekti? Juk rankos, tur būt, nesurištos, jeigu rašai!
VELIČKA (skaito) „... spekuliuojančius dvasios milžinų dangiškomis idejomis, tėvynės meile, socializmu...“
ŠEREIKA. Ach, kad tu nesulauktum!
VELIČKA. Nekliudyk! (Skaito.) „... Prekiaujančius savo ir kitų sąžine, apgaudinėjančius vargstančias mases, norėdami papuošti savo elgetiškas sielas švelniais drabužiais, spindančiais brilijantais...“
ŠEREIKA. Į kalėjimą jį už tokius žodžius!
VELIČKA (skaito) „... kalančius prie kryžiaus senai nukryžiuotąjį savo Dievą ir tuo pat metu besislapstančius po to paties kryžiaus ženklu, kad nugalėtų savo priešą, kad apgautų savo artimą...“
ŠEREIKA. Bedievis!
VELIČKA (mesdamas knygą žemėn, kuri nukrinta tiesiog po kojų Onos įleidžiamam Labučiui). Eretikas! Anarchistas! Kramolnikas!
13
LABUTIS (stovi lyg įsigandęs, lyg nusiminęs). Atsiprašau, gerbiamieji... Kaip aš turiu visa tai suprasti?
ŠEREIKA. Į kalėjimą tokį žmogų!
ONA. Vardan Dievo Tėvo... Gi juk čia ponas Labutis... Mūsų mokytojas... Toks geras žmogus... (Labučiui.) Prašom ponas sėsti. Jie nerimtai. Dievaži, nerimtai, o taip sau, tik šposus krečia. Ir mane šiandie išgąsdino...
20 psl.
LABUTIS (pakelia nuo žemės knygą ir, kažkaip garbingai ją laikydamas ir maloniai šypsodamasis, pažiūri čia į Veličką, čia į Šereiką). Knygos negalima mėtyti. Kiekviena knyga yra žmogaus širdies balsas. Buvo laikai, kad mes, slaptai gabendami rašytą žodį per sieną, pridengdavome jį savo kūnu, aukodavome už jį savo gyvastį... Juk dar ir tamsta, ponas Velička, vieną sykį buvai areštavęs mane už lietuvišką knygą...
VELIČKA (sumišęs). Man buvo įsakyta, ponas Labuti. Aš tarnavau.
ONA. O, ponas Velička ir prie ruskio buvo ne mažas ponas. Kaipgi. Ir aš primenu. Vieną sykį atsibaladojo į mūsų kaimą su stražnikų pulku ir kad ėmė rėkti: „Ei, vy sukinty dieti, prokliatyja buntauščiki!..“
VELIČKA (piktai). Meluoji, merga!
ONA (išsigandusi). O Jėzus Marija!.. (Atsipeikėjusi.) – Fu, koks ponas patriotas juokdarys... Dievaži, tik gąsdina ir gąsdina visus...
LABUTIS. Žinoma, tamsta tuomet buvai jaunas, nieko nesupratai, kad mums gimta kalba rašytas žodis yra labai brangus. – O, knyga šventas daiktas...
ŠEREIKA. Švogeri, bet toj knygoj tokių baisenybių prirašyta, kad ohoho! Mes čia tik truputį paskaitėme ir tai nebeiškentėme...
ONA (Šereikai). Tai jau, ponas visų direktoriau, toji knyga, tur būt, bus kokių nors bedievių surašyta?
LABUTIS (pavartęs knygą). Kokios čia baisenybės! Aš jau esu skaitęs šitą knygą. Joj labai gražių dalykų yra. Juk dar ne labai seni laikai, kada, jeigu kas nors parašydavo arba pasakydavo, kad ne saulė sukasi, o žemė, tai tokį drąsuolį degindavo ant laužo...
ONA (nustebusi). Ant laužo? Gyvą žmogų?! Na jau, ponas mokytojau, čia tai jau, tur būt, tamsta būsi nukalbėjęs...
LABUTIS. Nė truputėlio, Ona.
ONA. Tik koki bedieviai galėjo taip daryti! Dievaži!
21 psl.
LABUTIS. Taip ir dabar, nors ir šioj knygoj. Jūs sakote – baisenybės, o man rodosi, kad čia šventa tiesa pasakyta. Juk, kai apsidairai žmogus, iš tikrųjų pamatai, kad niekur niekam šventa nebeliko – tiek visuomenės gyvenime, tiek bažnyčioj, tiek ir toj pačioj šeimynoj... O, mes kitaip gyvenome, kitaip...
ONA. Kas tiesa tai tiesa, ponas mokytojau. Būdavo, jeigu jau suriša bažnyčioj, tai iki mirties... O dabar... (Pažiūri į Veličką.)
LABUTIS. Juk ir tuomet, argi reikėjo deginti tuos žmones, kurie tvirtindavo, kad ne saulė, o žemė sukasi? Jeigu jie nori, tegu jiems žemė sukasi, o jūs sau manykite, kad saulė. Ką čia kam kenkia?
ONA. Maniškai, ponas mokytojau, geriausiai būtų, kad niekas be reikalo nesisuktų. Dievaži, ponas mokytojau...
LABUTIS (juokiasi). Na, matai, kokia ji galvočius.
ONA. Juk pinigų nereikia mokėti už žodį. Paimi, kas ant seilės užeina, ir pasakai. Didelio čia proto reikia?
(Prie durų pasirodo Šereikienė.)
14
ŠEREIKIENĖ. Ona, aš tau liepiau prašyti ponus vakarieniauti! Ach, kokia tu...
ŠEREIKA. Mes čia, Liuba, mat užsikalbėjome.
ONA. Kas apie ką sukasi ir kas nesisuka.
ŠEREIKIENĖ. Ką?
LABUTIS (eina prie Šereikienės). Labas, ponia.
ŠEREIKIENĖ. A, ponas mokytojas...
LABUTIS. Ejau pro šalį ir užbėgau.
ŠEREIKIENĖ. Labai malonu. Prašau, ponai, į valgomąjį! (Visi eina.)
ONA (sulaiko Šereiką). Ponai!
ŠEREIKA (staptelėjęs). Ką!
ONA. Aš del tų pinigų...
ŠEREIKA. Sakiau – duosiu. (Išeina.)
ONA (likusi viena). Saulė sukasi, žemė sukasi. Kalbėkite sau sveiki. Taip aš ir patikėsiu... Ot ponai tai sukasi apie ponias, kaip gaidžiai. – Ach, Viešpatie, atleisk mums visiems mūsų kaltes ir nusidėjimus... (Atsisėda ir kažką valgo.)
ŠEREIKIENĖ (tarpdury). Ona! Greičiau!
22 psl.
ONA (sėdėdama). Einu, einu. Visą laiką tik – Ona, Ona! Rodosi, kad dega kas... (Eina į valgomąjį.)
Klausimai: Pirmas veiksmas
1. Kodėl Šereikienė nori pakabinti kunigaikščių paveikslus?
Rašiniui: TėvynėMelas ir tiesa
2. Kodėl Velička piktinasi knyga „Rytojaus išvakarės“, nors pats tos knygos neskaitė? Ką perskaitytos ištraukos pasako apie jį ir Šereiką?
Rodyti atsakymą
Velička prisipažįsta: „Aš tik girdėjau apie ją“, bet vadina ją „pasmerkta, prakeikta“, nes ji „drįsta pulti mūsų visuomenės tvarką“. Garsiai skaitydamas jis pats perskaito savo portretą: knygoje rašoma apie žmones, kurie „per melą“ siekia „medžiaginio lobio“, spekuliuoja „tėvynės meile“ ir slepiasi „po to paties kryžiaus ženklu“. Taip elgiasi ir jis, ir Šereika, kuris ką tik gyrėsi uždirbęs tūkstančius ir pirko paveikslus patriotiškumui parodyti. Todėl jų pyktis juokingas: jie piktinasi tiesa apie save.
Rašiniui: Melas ir tiesaSatyra
3. Kiek pinigų Šereika parneša namo ir rodo žmonai pirmajame veiksme?
4. Ką Velička duoda Onai, kai ją išgąsdina savo „revoliucine“ kalba?
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.