Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį:
Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
Ir, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,
Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.
Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo:
Ne til medžio, - nelaužė nei mažiausio žabo.
Džiaugės Anykščiai, džiaugės, in šilą žiūrėjo,
Svetimuos miškuos malkų pirktų važinėjo.
Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,
Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;
Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė;
Vyresnybei melavo; ė žmonėms, kai verkė,
Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė,
Ir kas metai Anykščius miško kuoptų varė;
Išpūstėjęs iščinto, zasiekus padarė...
Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia paskutinės eilutės apie galybę, kuri „giesmę nulaužė“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tėvai mišką buvo atauginę ir saugoję „kaip didžiausio labo“, bet atvažiavęs kučmeistras uždraudė ganyti ir grybauti, slapta pardavinėjo medžius, o verkiančius žmones mušė kumščiais. Poema baigiasi prisipažinimu, kad „giesmė nepabaigta“, nes „toj pati galybė, ką miškus sugraužė, širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė“. Galybė poemoje nepavadinta. Mokykloje ji dažniausiai aiškinama kaip carinės Rusijos valdžia, kurios tiesiai įvardyti nebuvo galima. Todėl netektis pasakyta per mišką ir per nutrūkusią giesmę.
Rašiniui: LaisvėValdžiaTėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.
Perskaitei. Kitas žingsnis
Ką „Anykščių šilelis“ duoda rašiniui
Per VBE gali tekti svarstyti problemą, remiantis skaitytais kūriniais. Pasitreniruok: atsakyk į klausimą remdamasis šiuo kūriniu ir bent viena citata.