Kazys Boruta · 1905–1965
XVIII dalis
68-70 psl. iš 143·apie 5 min.·1 paaiškinimas·2 klausimai
68 psl.
Kaip išvažiavo Girdvainis su Jurga užsakų, taip ir nulėkė tiesiai į Švendubrę, nesustodami nei prieš kalną, nei prieš tiltą. Pirmuosius tiltelius pralėkė ir nepastebėjo, ar sveiki jie buvo ar sugriuvę, o pastaruosius pamatęs, Girdvainis net nustebo, visiškai buvo sveiki, tarsi vakar jų būtų nesugriovęs.
Kaip čia atsitiko, neturėjo laiko pagalvoti. Šuoliais lėkė obuolmušiai, širdis iš džiaugsmo smarkiai plakė, ir akių nuo Jurgos nenuleido, stipriai ją laikė apkabinęs dešiniąja ranka per liemenį.
Nepamatė, kaip nulėkė į Švendubrę ir sustojo ties šventoriumi prie klebonijos vartų. Nusižvengė žirgai ir prižadino Švendubrės kleboną, kuris dar šiltoje lovoje saldžiai miegojo.
– Kas gi čia dabar taip anksti atvažiavo? – pagalvojo pro miegus Bonifacas Bobinas. – Ar ne Vėjinės dvarponis baigti vinto?
Bet saldus miegas taip ir lipo ant akių, ir klebonas apsivertė ant antro šono.
– Tegu sau važiuoja nors ir į pragarą su velniais baigti, – pagalvojo ir vėl užmigo.
O Girdvainis pastatė arklius prie šventoriaus tvoros, paėmė Jurgą už rankos ir nuėjo susikabinę į tuščią bažnyčią. Sustojo prie altoriaus ir laukia, kada klebonas pasirodys.
Bet pasirodė tiktai zakristijonas. Girdvainis truktelėjo jį už skverno, kai tas ėjo pro šalį, klūpčiodamas prieš didįjį altorių, ir sako:
– Prikelk kleboną! Turiu labai skubų reikalą.
Zakristijonas pažiūrėjo į jaunikį su nuotaka ir suprato, koks čia gali būti reikalas, tad abejingai atsakė:
– Spėsi. Nedega.
– Ką tu žinai, gal man dega? – pyktelėjo tada Girdvainis ir įspaudė rublinę zakristijonui į delną.
Tada bažnyčios tarnas iš karto atlyžo ir sako:
– Tuojau. Tik dulkes nuo altoriaus nušluostysiu ir nueisiu.
69 psl.
Nuėjo zakristijonas ir sugrįžo, bet klebonas dar negreitai pasirodė. Jaunavedžiai laukė valandą kitą, kol atėjo užsimiegojęs klebonas ir pašaukė juos į zakristiją.
– Ko reikia? – piktai paklausė.
Girdvainis nei pagarbinęs, nei rankos klebonui nepabučiavęs, tiesiai ir pasakė:
– Duok, klebone, tuojau šliūbą, arba po trijų savaičių.
Pažiūrėjo tada nepatenkintas klebonas, paskutinis miegas nuo blakstienų nulakstė, peržegnojo tokį smarkų jaunikį ir atgal žengė.
– Užkerėtas esi, – sako, – ar ką jau? Tegu kerai pirma praeis, o jau paskui apie šliūbą kalbėk.
– Nepraeis, – nusišypsojo Girdvainis. – Visam gyvenimui esu užkerėtas.
– Neduosiu tada šliūbo ir nepriimsiu ant užsakų, – atsakė klebonas. – Su piktom dvasiom turite reikalą, tegu jos ir sutuokia judu.
Mato Girdvainis, kad nieko neišeis, nesusikalbės su klebonu, todėl negaišdamas laiko, išsitraukė dešimtrublę iš kišeniaus ir padėjo ant stalo.
Klebonas pažiūrėjo į dešimtrublę, nusižiovavo ir sako:
– Na, ką čia dabar su jumis darysi? Kalbėkite poterius, ar ką jau?
Atkalbėjo tada poterius, klebonas lotyniškai, pamažu, žiovaudamas, Girdvainis su Jurga – lietuviškai, skubindami, praleisdami, vienas į kitą žvilgčiodami.
Po poterių subarė klebonas jaunuosius ir vėl sako:
– Stonan moterystės stojate, o poterių nemokate. Negaliu priimti užsakų.
– Per maža, – pagalvojo Girdvainis ir dar vieną dešimtrublę ant stalo padėjo.
Klebonas pašnairavo į naują dešimtrublę ir sako:
– Kuo tu pavarde ir vardu ir iš kur tu?
– Girdvainis Jurgis iš Daugnorų kaimo, – atsakė Girdvainis patenkintas, kad pagaliau nugalėjo klebono užsispyrimą.
– Girdėjau, – atsakė užrašydamas klebonas. – Tėvas buvo geras ūkininkas, o tu, girdėjau, didelis palaidūnas. Turi pasitaisyti stojęs į moterystės stoną.
– Pasitaisysiu, – prižadėjo Girdvainis.
– O nuotaka iš kur? – paklausė klebonas.
70 psl.
– Iš Paudruvės kaimo, – atsakė už nuotaką Girdvainis. – Malūninko Baltaragio duktė Jurga.
– Pala? – sustojo rašęs klebonas. – Kokio Baltaragio? Ar ne to raganiaus?
– To paties, – linksmai atsakė Jurga.
– Na, taip aš ir maniau, – nuleido rankas klebonas. – Apraganiavo tave, neišmanėli, o tu ir galvos netekai.
– Nors ir dvi turėčiau, nesigailėčiau, – atsakė Girdvainis.
– Matau, matau, – sutiko klebonas. – Priimsiu užsakus, bet tu dar pagalvok, kol dar laiko yra.
– Neturiu ko galvoti, – atsakė Girdvainis ir žvilgtelėjo į Jurgą. – Ar ne taip?
Jurga atsakė šypsena.
Tuo metu pasigirdo skardus arklių žvengimas, kad net bažnyčios stiklai sudardėjo. Krūptelėjo Girdvainis ir įsiklausė.
Pro zakristijos duris įpuolė tokia supintijusi moterėlė ir, vos atgaudama kvapą, sušuko:
– Arklius pavogė! Arklius pavogė!
Tai buvo Uršulė.
– Kokius arklius? – nesuprato klebonas.
Girdvainis, lyg įgeltas, šoko iš vietos ir išbėgo pro duris.
Lauke arkliai dar garsiau žvengė. Tiktai Girdvainis negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Į kurią pusę tiktai atsisuks, ten ir žvengimas pasigirsta.
Bėgo į vieną pusę, į kitą pusę, ir vis priešingoje pusėje žvengė eržilai. Apsisuko Girdvainiui galva besisukinėjant, ir jis nubėgo tiesiai per laukus, palikęs savo nuotaką ir viską užmiršęs pasaulyje.
O arkliai vis dar žvengė.
Klausimai: XVIII dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Rodyti atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio obuolmušio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.