Kazys Boruta · 1905–1965
XIX dalis
71-75 psl. iš 143·apie 10 min.·3 klausimai
71 psl.
Tą sekmadienį, susirinkę žmonės į Švendubrę, nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais užsakais, kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie visokius burtus bei raganiavimus, kurie neišvengiamai nugramzdina sielą į pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio arklius.
Jeigu ne arklių pavogimas, tai gal niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu vienas kitą, kaip kirvis kotą, arba dar geriau. Todėl dabar žmonėms net paaiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas važinėjo, savo nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis su piršliu nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti.
Bet kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi apie juos ne vienas arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, tegu koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis. Nebe reikalo ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius keliais, išbėgo tiesiai į laukus ir lig šiol nesugrįžo.
72 psl.
Sužadėtinę – Baltaragio Jurgą – daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso – tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi.
Tiktai tada, kai nuėjo į Švendubrę ir išgirdo apie nepaprastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos, kažkaip visa sustingusi.
Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, ji net neatsigrįžo ir nepažiūrėjo į Uršulę. Bet ir Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skambinti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.
Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, kartas nuo karto piktai žvilgteldama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.
73 psl.
Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo sujaudinti žmonės iš bažnyčios ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, nelaukdama mišparų, ko anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo ankstyvo ryto, kada zakristijonas pirmas žvakes užžiebdavo, ligi pavakarės, kada visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. Tiktai tada paprastai Uršulė, pasipiktinusi, pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą buvo perdaug didelė pagunda.
Išėjusi iš bažnyčios pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:
– Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo.
O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo.
74 psl.
– O buvo taip, – pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė davatkos. – Einu anksti rytą į bažnyčią, žiūriu – kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali suprasti. Arkliai toki kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių – ponas didelis, o iš ratų – paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką, eina jis ankstyvoms mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: „Kas čia būtų toks atvažiavęs?“ Jis man ir atsakė: „Ogi, nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų“. O jergutėliau, galvoju, vis dėlto vienas atsirado, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi, žiūriu – aukštai padangėje, tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenori tikėti. Bet čia, kad sustaugs viso bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena atėjo. Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi tas nelabasis su savo našta kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido, ogi žiūriu – velnias atnešė arkliavagį. Net pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. Ką jie čia darys? – galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti, nei špitolninkui riktelti, Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių ir nulėkė su arkliais tiesiai per laukus, kad net žemė sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis, kaip galvos netekęs, išbėgo, net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais arkliais nuvažiavęs. O būtų manęs paklausęs, būčiau aš jam pasakius: „Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidėjo, o už jų pečių stovi dar tėvas raganius. Tada arba nuotakos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, arba arklių neteksi. O norėsi turėti arklius ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai pats galą gausi.“
75 psl.
– Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, – kažkas iš būrio atsiliepė.
– Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, – piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dulkes. – Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.
Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino pasiklausti varpininką, ar tiesą Uršulė pasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ir ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti ir nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva, vargšui, susisuko.
Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami išsiskirstė.
O Uršulė vis dėlto šį kartą ne visai niekus paistė. Pinčukas vos nepratrūko, kol atnešė iš Gaidžgalės karčiamos visiškai girtą kaip maišą Raupį, kad pavogtų Girdvainio arklius. Jei kaip, būtų net Pinčukas pražiopsojęs ir nieko nepadaręs, nes nemanė, kad taip greitai Girdvainis važiuotų su Jurga užsakų. Visa velnio laimė, kad jis pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo Pinčukas iš kelio pasitraukti, būtų jį tas Girdvainis suvažinėjęs su savo obuolmušiais. Tada nulėkė į Gaidžgalės karčiamą, rado visai nusigėrusį Raupį, iškilo su juo į padanges, tiesiai pro karčiamos kaminą, ir nunešė į Švendubrę. Gerai dar, kad klebonas Bonifacas Bobinas taip ilgai delsė priimti užsakus, tai suspėjo. Kitaip vargu ar būtų pasisekęs velnio su arkliavagiu sumanymas.
Klausimai: XIX dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Rodyti atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio obuolmušio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.