Kazys Boruta · 1905–1965
XXII dalis
85-89 psl. iš 143·apie 10 min.·1 paaiškinimas·3 klausimai
85 psl.
Po susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link.
Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur galima būtų rasti pagalbą prieš ištikusią Girdvainį nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos, – nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais ir šunkeliais.
Tai supratęs, Anupras su palengvėjimu atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėli su Baltaragiu ir jo dukterimi.
Tai buvo tolimas ir sunkus kelias. Prieš pat pavasario pabiurimą. Išmaltas, duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose, gali visai pražūti. Tai klupdamas, slidinėdamas ir vėl pasikeldamas, pagaliau temstant pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.
Stovėjo malūnas vakaro prieblandoje, suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nei gyvos dvasios nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu. Jokio žiburėlio. Net žvaigždės languose nemirga.
– O gal jų ir gyvų nebėra? – apsidairė ir atsiduso Anupras. – Kas tada bus?
Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai pamažu, graibaliodamas patamsėje.
Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūptelėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.
– Ar dar gyvas, svotai, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? – paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.
86 psl.
– Dar gyvas, – atsakė vos girdimai Baltaragis. – Ką čia dievas siunčia mums į svečius?
– Tai aš, – nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia, susitinka. – Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.
Nušvito Baltaragio šešėlis, sujudėjo ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.
– Su kokia žinia ateini? – paklausė sveikindamas.
– Pagalbos ieškodamas, – atsakė Anupras.
– Nežinau, – atsiliepė Baltaragis atsidusdamas. – Ar galima pas mus kokią pagalbą rasti?
– Tiktai pas tave ir tavo dukrą, – atsakė Anupras. – Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.
– Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, – pakvietė Baltaragis.
Ir abu seniai nuėjo susirūpinę į trobą, kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.
Troboje prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį Udruvės ežerą, tarytum kažko laukdama. Ko laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai vieno – viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką virpėjo krūtinėje, tarsi paukštė rankoje, su baime kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.
Išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, pakilo nuo lango ir, visa įsitempusi, žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir niekas beveik nebuvo užėjęs nuo to laiko. Tai kas gi dabar čia atėjo? Negi jis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis, baisiai nusivylusi, lyg nukrito.
– Labas vakaras, mergele, – pasakė Anupras į trobą įėjęs. – Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.
87 psl.
Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl pakilo ir sustingo laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet su kokia? Visa nerimo, bet staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji visa atšalo.
– Nežinau, – atsakė abejingai, nors ir pati su savimi kovodama, – ar verta pas mane eiti tolimą kelią su kokiais nors reikalais.
– Verta, – tarė neabejodamas Anupras. – Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas.
Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jeigu pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi – viskas pražuvo.
– Argi dar nėra viskas pražuvę? – paabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.
– Ne, mergele, – pasakė Anupras. – Ne viskas dar pražuvo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.
– Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, – tarė pati nuo savęs bėgdama Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi kovoti.
– Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, – neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėjus ir kur pačiam atsisėdus.
Tai pamatęs Baltaragis pakvietė svečią už stalo.
– Ačiū, – padėkojo Anupras. – Nors čia ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.
Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas savo žygį ir jį persvarstydamas. Tad atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, nei žodžio neužsimindamas, ko atėjo.
Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet sukaupęs visą pasiryžimą – kaip bus, taip bus, pagaliau, tarė:
88 psl.
– Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti jo ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo vėl į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? – paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.
– Kaip aš tai galiu padaryti? – nuleido akis Jurga.
– Labai paprastai, mergele, – atsakė Anupras. – Tau širdis pasakys, ką turi daryti. Turi jį surasti pasiklydusį ant kelio, turi savo juoku nustelbti jo ausyse pražuvusių obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile užstoti jam visą pasaulį, nes kitaip jis pražuvęs, ir tu neišsigelbėsi.
– Niekados! – pašoko tada Jurga iš vietos ir visa užsidegė. – Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus, paskui savo pavogtus eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neužstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė su savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.
Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius veidus. Tada pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras.
89 psl.
Pasilikę vienu du Baltaragis su Anupru, pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką daryti. Ak, ta jaunystė! Niekada ji neklausė ir nepaklausys seno proto. Atsiduso Baltaragis, o Anupras palingavo su galva ir tarė:
– Taigi! Šitaipos.
– Palauk, – pertarė jį Baltaragis. – Nenusimink pirma laiko. Aš dar bandysiu pakalbėti.
Bet nuėjo tėvas pas dukrą į seklyčią, – nesusikalbėjo. Sugrįžo atgal pas Anuprą ir atsisėdo, žodžio neprataręs. Suprato Anupras viską ir be žodžių.
Taip prasėdėjo abudu seniai per naktį už stalo nei žodžio nepratardami. Abudu savo galvojo, bet kalbėti nebuvo ko, nes abudu gerai žinojo, kad senių išmintis nenugalės įžeistos meilės. Ji eis savo keliais, viską sumins, viską išniekins ir pražudys, nei savęs, nei kito nepasigailės. Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo! Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, kitam savo jaunikio, bet ką jiedu čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje visko išsižadėjusi, o kitas – viską užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo eržilų žvengimą.
Prieš aušrą pakilo seniai, atsisveikino ir nuėjo kiekvienas savo keliais. Kas bus, tas bus, – nieko čia nepadarysi. Jeigu artinasi nelaimė, žinojo, jos neaplenksi, lieka ją tiktai pakelti. Todėl ir palinko senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.
Klausimai: XXII dalis
1. Kodėl Baltaragio laimė, gauta per sandorį su Pinčuku, virsta nelaime?
Rodyti atsakymą
Už pagalbą vesti Marcelę Baltaragis pažada velniui tai, ko neturi, bet turės vedęs. Ką pažadėjo, jis supranta tik tada, kai žmona, pagimdžiusi dukterį, miršta. Dvylika metų jis graužiasi ir žyla. Apgavęs velnį Uršule, jis bausmę tik atideda. Pinčukas, supratęs apgaulę, keršija: klaidina piršlius ir padeda Raupiui pavogti Girdvainio žirgus. Pabaigoje Baltaragis sako, kad dukterį pražudė jis pats. Apgaule bausmės išvengti nepavyksta: ją patiria ir jis, ir duktė.
Rašiniui: Kaltė
2. Kodėl arkliavagis Raupys žūva būtent Girdvainio žirgo odoje?
Rodyti atsakymą
Sudarydamas sutartį pavogti Girdvainio arklius, Pinčukas perspėjo Raupį neįlįsti į tuos arklius pro pasturgalį, nes tada jis pražūsiąs su visa savo dūšia. Raupys tai palaikė kvailu pokštu ir pamiršo. Vejamas vyrų, jis Šešelgos patarimu įlenda į stadaloje padžiautą Girdvainio obuolmušio odą kaip tik pro uždraustą vietą. Šešelga, užveržus jam kilpą ant kaklo, jį išduoda, o vyrai užsiuva arkliavagį odoje ir užmuša. Kaip pasakose, sulaužytas draudimas atneša pražūtį, o pavogti žirgai tampa vagies kapu.
Rašiniui: Kaltė
3. Kaip po nelaimingų užsakų Jurgos širdyje grumiasi meilė ir išdidumas?
Rodyti atsakymą
Girdvainiui išbėgus paskui žirgus, Jurga susivaldo ir iš zakristijos išeina iškėlusi galvą, o namie tris savaites verkia laukdama. Paskui ji sako tėvui, kad jai nereikia jaunikio, kuris dėl arklių ją pametė. Kai Anupras prašo jos surasti Girdvainį ir savo meile jį išgelbėti, ji atsako „Niekados!“. Vis dėlto ji jo laukia ir sapnuoja. Pasakotojas sako, kad jos širdyje pakaitomis viršų ima meilė ir neapykanta, nuolankumas ir išdidumas. Paskutinę naktį ji išbėga paskui Girdvainio šešėlį, bet jau per vėlu.
Rašiniui: MeilėIšdidumas
Nori išsaugoti savo atsakymus ir citatas? Susikurk skaitymo planą: nemokamai ir be slaptažodžio.
Tekstas: epaveldas.lt (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Puslapius sunumeravome patys, kad skaitymą būtų galima padalyti į vakarus. Paaiškinimus ir klausimus parengė Kalbininkas.